Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Naujoji Šventojo Sosto politika: programa Ad fontes (2) (2)

Arūnas Skrudupas
2008 06 03

Pirmoji straipsnio dalis

Šventasis Sostas yra vienintelė religinė institucija, dalyvaujanti diplomatiniuose santykiuose. Šventojo Sosto diplomatinė tarnyba yra seniausia pasaulio diplomatinė tarnyba. Jos ištakos sietinos su popiežiaus pasiuntiniais, vadinamaisiais legatais (legati a latere). XV a. viduryje įvairiose šalyse pradėta steigti apaštališkąsias nunciatūras; pirmosios apaštališkosios nunciatūros buvo įkurtos Venecijoje ir Paryžiuje 1500 metais. Šventasis Sostas šiandien palaiko diplomatinius santykius su 175 šalimis.

Oficialieji Šventojo Sosto diplomatiją grindžiantys principai yra pagarba žmogui, jo orumui ir teisėms (teisė į gyvybę, saviraiškos, sąžinės, religijos laisvė, teisė į pagrindinį vaidmenį socialiniame, kultūriniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime), taikos palaikymas ir taikios koegzistencijos siekimas etninių ir religinių skirtumų akivaizdoje, karo kaip politikos instrumento atsisakymas, išskyrus ypatingas aplinkybes, parama demokratizacijai ir dialogas netgi su „sunkiais“ režimais, parama tarptautinės teisės principams ir daugiašalei diplomatijai. Pagal oficialiąją poziciją, popiežiškoji diplomatija ir Šventojo Sosto diplomatinė veikla nėra grindžiama nei politiniais, nei ekonominiais, nei kariniais interesais. Pasak Alano Chongo, popiežiškoji skirtumų derinimo, taikos užtikrinimo ir tam tikrų norminių elgesio standartų nustatymo tiek valstybių vidaus politikos, tiek tarptautinės politikos plotmėje diplomatija yra vadinamosios „moralios diplomatijos“ sinonimas.

Pasak Johno L. Alleno, katalikybė šiandien patiria tris transformacijas, pokyčius arba slinktis, apibrėžtinas kaip perėjimas nuo pragmatizmo prie principo; nuo politikos prie kultūros; nuo Europos Sąjungos prie daugiapolės diplomatijos. Naujoji Šventojo Sosto politika diplomatiniame lygmenyje tiksliausiai apibūdintina balanso, pusiausvyros, ekvilibriumo terminais. Ji nesivadovauja kardinolo Camillo Ruini mokyklos postulatais, teigiančiais agresyvią, bekompromisę katalikybės iššūkio poziciją; tačiau jai aprašyti netinka ir nuolaidomis grįsto pragmatiško kompromiso, atspindinčio tam tikrą Realpolitik, sąvoka. Naujoji Šventojo Sosto diplomatija yra principo diplomatija, siekianti ne triuškinančių trumpalaikių politinių pergalių, o laipsniško, bet sunkiai atgal į pradinę poziciją sugrąžinamo įtikinimo universalia savąja tiesa, neginčijamai ir nekvestionuojamai įrašyta kiekvieno žmogaus prigimtyje.

Ši naujoji diplomatija išlaiko tęstinumą ta prasme, kad tradiciškai remiasi švelniąja galia, besireiškiančia neformaliais, net uždarais įtakos aktyvavimo mechanizmais. Tačiau nauja yra tai, kad vietoje aklos gynybos ir prieštaraujančio neigimo esmine principo diplomatijos charakteristika tampa pozityvumas. Naujosios Šventojo Sosto politikos tikslas yra krikščioniškosios tapatybės atgaivinimas, siekiant „parodyti, jog įmanoma priimti fundamentinius katalikybės dalykus netampant fundamentalistu, kad protas ir tikėjimas vienas kitam ne prieštarauja, o yra neatskiriami“. Šventojo Sosto diplomatijoje globalizacija yra suvokiama kaip sekuliarizacijos vektorius. Globalizacijos epochos reliatyvizmui ir utilitarizmui priešpastatoma savotiška kontrkultūra: visa apimantis, integralus krikščioniškasis humanizmas. Šiame kontekste tam tikru požiūriu vis dėlto yra įmanoma politinė ar religinė „norinčiųjų koalicija“, net ir su islamu. Protestantizmas, džainizmas, budizmas ar islamas – visa tai vis dėlto geriau nei laïcité [1].

Galima sakyti, kad galutinis Šventojo Sosto diplomatijos tikslas visada buvo ir tebėra Šventoji Kristaus imperija, Sacrum Imperium Christi. Audiencijoje Popiežiškosios misijų kongregacijos aukščiausiosios tarybos nariams popiežius Benediktas XVI neseniai kaip itin svarbią kiekvieno tikinčiojo pareigą paminėjo žmonijos evangelizavimo misiją. Esama nuomonės, kad pagal Šventojo Sosto planus Europos Sąjunga turėjo tapti katalikybės tvirtove. Kadangi taip neatsitiko, šiandien ieškoma glaudesnių ryšių su Jungtinėmis Valstijomis, tai atspindi ir neseniai įvykęs popiežiaus vizitas. Tikėtina, kad ateityje  Vatikanas gali praktikuoti bric-à-brac [2] diplomatinį stilių, daugiapoliame pasaulyje ieškodamas sąjungininkų konkretiems klausimams spręsti: tarkime, su Jungtinėmis Valstijomis bendradarbiauti religinės laisvės ir žmogaus teisių, o su besivystančiomis Pietų šalimis – socialinio teisingumo klausimais. Tačiau tai nereiškia, kad stambiojo Europos projekto bus atsisakoma. Katalikybės krizė Europoje yra vienas svarbiausių Šventojo Sosto politikos ir diplomatijos klausimų, pralaimėti Europą Šventajam Sostui būtų pernelyg skaudu. Kaip taikliai pastebi Serge’as Lafitte’as, Romos Katalikų Bažnyčios kūnas pasislinko į pietus, bet jos galva yra tvirtai įsišaknijusi šiaurėje. Europa lieka sprendimų priėmimo centru. Tačiau, žvelgiant į katalikybės ateitį, vis svarbesnis vaidmuo tenka Afrikai (pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respublikai), Lotynų Amerikai (Brazilijai), Azijai. Tai, kad šiems regionams, „kylančioms Bažnyčioms“, Vatikane yra skiriamas didžiulis dėmesys, aiškintina ne tik noru stiprinti katalikybės potencialą, bet ir viltimi, kad gali atsirasti grįžtamasis ryšys ir sustiprėjusios jaunos neeuropietiškos bažnyčios atgaivins apostazės [3] ištiktą Europą.

Taigi matome, kad programos Ad fontes centravimo ir gilinimo dimensija, susijusi su vidiniu Bažnyčios gyvenimu, ir sklaidos, arba plėtimo, matmuo iš esmės nesikerta. Posūkis link tradicijos, toks svarbus katalikiškajam identitetui ir tapatybei, yra kova prieš „vidinę sekuliarizaciją“, o pozityvią katalikiškojo tikėjimo pusę, glaudžiai susietą su pretenzija į universalumą, pristatanti, ginanti ir skleidžianti principo diplomatija kovoja už Šventojo Sosto pozicijas išoriniame, užsienio politikos fronte.

 


 

[1] Laicizmas (pranc.) – antibažnytinė nuostata.

[2] Atsitiktinės prekės, atsitiktiniai pirkiniai (pranc.).

[3] Atskilimas, atsimetimas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras