Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Uzbekistano užsienio politikos dvilypumas

Martynas Zapolskis
2007 02 06

http://news.bbc.co.uk/2/hi/asia-pacific/country_profiles/1238242.stmGeopolitinės orientacijos požiūriu, Uzbekistanas yra pati nepastoviausia Centrinės Azijos (šiame straipsnyje Centrine Azija yra laikomos penkios valstybės - Kazachstanas, Uzbekistanas, Turkmėnistanas, Tadžikistanas ir Kirgizija) regiono valstybė. Todėl jam dažnai klijuojama tarp Rytų ir Vakarų besiblaškančios, pasimetusios, aiškios geostrateginės vizijos neturinčios šalies etiketė. Rečiau gilinamasi į specifinį užsienio politikos kursą sąlygojančias aplinkybes. Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti svarbiausius Uzbekistano užsienio politikos pokyčius bei aptarti šiuos pokyčius nulėmusius veiksnius. 

Besiblaškanti šalis 

Uzbekistano užsienio politikos nepastovumą geriausiai atskleidžia šios šalies narystės įvairiose tarptautinėse organizacijose dinamika. 1992 m. Uzbekistanas pasirašė Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) Kolektyvinio saugumo sutartį (KSS). Įstojimas į Rusijos kariniams saugumo interesams Centrinės Azijos regione tenkinti sukurtą struktūrą (Kolektyvinio saugumo sutartimi įkurtas aljansas oficialų pavadinimą - „Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija - KSSO“ - įgavo tik 2002 m., nors toks pavadinimas buvo naudojamas ir iki 2002 metų) atskleidė aiškiai prorusišką Uzbekistano geopolitinę orientaciją. Tačiau sklandus Uzbekistano ir Rusijos bendradarbiavimas pradėjo strigti jau dešimtmečio viduryje ir buvo beveik nutrauktas 1999 m., kai Uzbekistanas išstojo iš KSSO, o šalies prezidentas Islamas Karimovas prabilo apie būtinybę mažinti priklausomybę nuo „didžiojo brolio“. Negana to, Uzbekistanas prisijungė prie provakarietiškos ir antirusiškų sentimentų vienijamos GUAM (Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas, Moldova) organizacijos.

2001 m. Uzbekistanas įstojo į Rusijos ir Kinijos dominuojamą Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją (ŠBO), tačiau jau tais pačiais metais į savo teritoriją įsileido JAV karius ir tapo JAV vienu iš placdarmų vykdant karines operacijas Afganistane ir kartu stiprinant įtaką visame Centrinės Azijos regione. Taip pat 2002 m. Uzbekistanas ir JAV pasirašė strateginės partnerystės deklaraciją, užmezgė glaudžius karinio ir ekonominio bendradarbiavimo ryšius.

Tačiau jau 2004 m. Uzbekistano santykiai su JAV labai suprastėjo, o svarbiausiu geopolitikos vektoriumi vėl tapo Rusija: 2004 m. su Rusija pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, 2005 m. JAV buvo priversta išvesti karius iš Uzbekistano, šalis vėl prisijungė prie prorusiškos KSSO bei išstojo iš GUUAM.

Turint omenyje tai, jog nuo nepriklausomybės atgavimo Uzbekistano valdžia iš esmės nepasikeitė (šalį jau nuo 1991 m. valdo griežtą autoritarinę tvarką įvedęs prezidentas Islamas Karimovas), dažni radikalūs Uzbekistano užsienio politikos pokyčiai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nuoseklios geostrategijos neturinčios šalies blaškymasis.

Tačiau nereikėtų skubėti Uzbekistano nuvertinti iki tarptautinėje arenoje tarp didžiųjų valstybių įtakos zonų besiblaškančio ir aiškios užsienio politikos krypties neturinčio geopolitinio subjekto. Atidesnis žvilgsnis į Uzbekistano geostrateginių kombinacijų ypatumus atskleidžia visai kitokį – kryptingai ir sumaniai konkrečius gyvybinius valstybės interesus užsienio politikoje reflektuojančios šalies paveikslą. Svarbiausi ir užsienio politikoje vienaip ar kitaip atsispindintys Uzbekistano interesai – islamo judėjimų grėsmė, siekis išlaikyti balansą santykiuose su Rusija bei režimo stabilumo (valdžios nekeičiamumo) politika. 

Islamo judėjimų grėsmė ir balansavimo politika 

Vienas svarbiausių Uzbekistano užsienio politikos variklių – šalyje ypatingai aktyvių islamiškų organizacijų keliamas pavojus. Sekuliariam autoritariniam režimui grėsmę kelia Afganistano ir kitų musulmoniškų šalių remiami islamo kovotojų judėjimai, kurių tikslas – jėga nuversti esamą valdžią ir pertvarkyti Uzbekistaną į teokratinę valstybę. Atkūrus nepriklausomybę, Uzbekistanui grėsmę kėlė ne tik vidiniai islamiškos opozicijos židiniai (pavyzdžiui, „Uzbekistano islamo atgimimo organizacija“, „Islamo išsivadavimo organizacija“ bei aktyviausias – „Uzbekistano islamo judėjimas“), kurių galia kėlė realų pavojų net ir palyginti didelėms Uzbekistano karinėms pajėgoms, bet ir išoriniai veiksniai – nuo 1992 m. kaimyninėje Tadžikijoje vyko pilietinis karas (islamistus ir demokratines jėgas vienijusi „Jungtinė tadžikų opozicija“ kovojo su provyriausybinėmis pajėgomis), todėl I. Karimovui reikėjo mėginti užkirsti kelią galimam neramumų „persiliejimui“ į Uzbekistaną.

Šiame kontekste Uzbekistano dalyvavimą 1992 m. pasirašant Maskvos vadovaujamo saugumo aljanso kūrimo sutartį galima vertinti kaip pragmatišką ir pasvertą užsienio politikos manevrą, neabejotinai prisidėjusį prie laikino islamiškųjų judėjimų keliamos grėsmės neutralizavimo.

1997 m. pasibaigus Tadžikistano pilietiniam karui, tiesioginis islamo kovotojų pavojus atslūgo. Rezultatas – smarkiai pasikeitęs Uzbekistano užsienio politikos kursas. I. Karimovas pradėjo nevengti net aštrių antirusiškų pareiškimų: „šalys, leidžiančios Rusijos karinėms pajėgoms ginti savo sienas, yra Maskvos vergai“. Užimdamas Centrinėje Azijoje nuo pernelyg didelės Rusijos įtakos vaduotis skatinančios valstybės vaidmenį, Uzbekistanas ėmė siekti atsverti nuolat didėjančias Maskvos ambicijas, kurios jau grėsė tiesioginiu įsikišimu į Uzbekistano vidaus reikalus. 1999 m. Uzbekistanas išstojo iš KSSO.

Uzbekistanui pasitraukus iš Maskvos proteguojamo gynybinio aljanso, islamo judėjimų antpuoliai dar labiau sustiprėjo: 1999 m. Taškente buvo įvykdyti sprogimai, kurių metu sužeista daugiau kaip 100 žmonių ir vos nežuvo pats I. Karimovas. Tačiau šį sykį Uzbekistanas nebegalėjo sau leisti suartėti su Rusija, todėl pasirinko proamerikietiškos integracijos kursą ir 1999 m. įstojo į GUAM (įstojus Uzbekistanui, ši sąjunga persivadino į GUUAM), taip prisijungdamas prie politinės, ekonominės ir strateginės Rusijai nepalankių valstybių bendradarbiavimo zonos. Tapimas JAV stipriai proteguojamo GUUAM dalimi parodė, jog Uzbekistanas iš tiesų stengiasi ištrūkti iš Rusijos galios orbitos ir orientuojasi į glaudesnę kooperaciją su JAV ir jos sąjungininkais.

Po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių pasikeitęs JAV globalus geopolitinis kodas ir prasidėjęs karas su terorizmu lėmė ypatingai išaugusią strateginę Centrinės Azijos regiono reikšmę. I. Karimovui JAV interesai Centrinėje Azijoje tapo priemone ne tik kovojant su islamiška opozicija, bet ir neutralizuojant Taškentui neparankias Maskvos ambicijas regione. Be saugumo garantijų, Uzbekistanas iš bendradarbiavimo su JAV gavo didžiulės ekonominės naudos: vien 2002 m. JAV Uzbekistanui skirta parama viršijo 220 milijonų JAV dolerių, be to, JAV stipriai prisidėjo reorganizuojant Uzbekistano kariuomenę, aprūpino ją pažangia karine įranga, rengė kariškių apmokymus, susitarta dėl bendradarbiavimo teisės, humanitarinės pagalbos, branduolinio ginklo neplatinimo. Tarp JAV ir Uzbekistano pasirašius Strateginės partnerystės deklaraciją, I. Karimovas pareiškė, jog „dabar Uzbekistanas gali elgtis ir galvoti apie ateitį remdamasis ir pasitikėdamas Amerikos jėga“.

JAV smarkiai prisidėjo realizuojant fundamentalius strateginius Uzbekistano interesus: labai susilpnintas Afganistane kartu su talibais prieš JAV karines pajėgas kovojęs „Uzbekistano islamo judėjimas“, Uzbekistanui suteikta ekonominė parama, susilpninta Rusijos įtaka regione ir pan. Tačiau tuo pačiu pasirašyti susitarimai Vašingtonui tapo nuolatinės kritikos dėl demokratijos deficito Uzbekistane pretekstu. Todėl JAV buvimas šalyje Uzbekistano valdžiai greitai tapo našta – 2005 m. Uzbekistanas pareikalavo išvesti JAV karines pajėgas ir vėl grįžo į Rusijos galios orbitą. 

Valdžios nekeičiamumas 

Uzbekistano mėtymasis tarp JAV ir Rusijos proteguojamų tarptautinių aljansų neabejotinai turi dar vieną potekstę – kraštutinį autoritarinio režimo konservatyvumą. Per didelės priklausomybės nuo Rusijos I. Karimovas negalėjo sau leisti – Maskvos planuose buvo ilgamečių Centrinės Azijos valstybių lyderių pakeitimas lojaliais Kremliui statytiniais.

Tačiau pernelyg didelė JAV įtaka regione Uzbekistanui taip pat pragaištinga – Vašingtono keliami demokratizacijos reikalavimai yra nesuderinami su autoritarinio režimo pagrindais. Uzbekistano valdžia visai nesiima demokratinių-politinių ir ekonominių reformų: šalyje didžiuliu mastu išsikerojusi korupcija, narkotikų prekyba, klaninės visuomenės struktūros. Uzbekistane prezidentas ir jam pavaldi vyriausybė tiesiogiai kontroliuoja tiek įstatymų leidžiamąją, tiek teisminę valdžios šaką. Sistemingai slopinama visa politinė opozicija, klastojami rinkimai, juose leidžiama dalyvauti tik provyriausybinėms jėgoms (šiuo metu legaliai veikia tik 5 prezidentą remiančios politinės partijos, vyriausybėje neatstovaujama jokia opozicinė jėga), nuolat manipuliuojama konstitucija (pavyzdžiui, 1995 m. referendumu buvo pratęstas pirmas I. Karimovo penkių metų kadencijos galiojimo laikas iki 2000 m. – tam pritarė 99 proc. balso teisę turinčių gyventojų), persekiojama prezidentui nepalanki spauda, Vyriausybė kontroliuoja svarbiausias žiniasklaidos priemones, spaustuves, nuolat vykdomos represijos neregistruotų religinių bendruomenių atžvilgiu, kitos religijos griežtai kontroliuojamos.

Nedemokratinis vidinis šalies kontekstas labai svarbus ir nagrinėjamiems užsienio politikos įvykiams. Viena iš Uzbekistano santykių su JAV atšalimo priežasčių yra 2003 m. „rožių revoliucija“ Gruzijoje bei 2005 m. „tulpių revoliucija“ Kirgizijoje. Ne paslaptis, jog, organizuojant perversmus, šiose šalyse svarbų vaidmenį atliko JAV finansuojamos ir už demokratiją kovojančios nevyriausybinės organizacijos. I. Karimovas, siekdamas išvengti E. Ševardnadzės ir A. Akajevo likimo, buvo priverstas sustiprinti autoritarinę kontrolę šalies viduje.

Nedemokratinio režimo konsolidavimo tendencijos labai aiškiai atsispindėjo 2005 m. Andižano įvykių metu, kuomet valdžia, pasiremdama „islamistų maišto“ pretekstu, jėga susidorojo su katastrofiška ekonomine ir socialine šalies padėtimi nepatenkintais protestantais. Oficialiais Uzbekistano vyriausybės duomenimis, žuvo 180 žmonių, neoficialiais nevyriausybinių organizacijų duomenimis – 800 žmonių. Po šių įvykių Uzbekistanas ne tik nesutiko įsileisti į šalį tarptautinių ekspertų (nepriklausomo Andižano įvykių tyrimo reikalavo JAV, ES ir ESBO, o Uzbekistano parlamentinė komisija patvirtino oficialią „maišto“ versiją), bet ir sustiprino politinės opozicijos ir nevyriausybinių organizacijų persekiojimą: sulaikyti keli šimtai žmonių, uždaryta daugiau nei 200 nevyriausybinių organizacijų, dar labiau sugriežtinta spaudos ir žodžio laisvės kontrolė, deportuoti arba pasodinti į kalėjimus ar psichiatrines ligonines užsienio šalių žurnalistai, žmogaus teisių aktyvistai, Andižano įvykių kritikai, dėl nuolatinio persekiojimo savo biurą Taškente buvo priversta uždaryti BBC ir pan.

Taigi būtent režimo stabilumo išsaugojimo siekis lėmė Uzbekistano sprendimą atsikratyti JAV globos ir suartėti su demokratijos kokybės reikalavimų nekeliančiomis, bet tam tikras ekonominio ir politinio saugumo garantijas teikiančiomis Rusija ir Kinija. Todėl „blaškymąsi“ tarp Rytų ir Vakarų galima vertinti kaip Uzbekistano valdžios mėginimus pašalinti tolesniam režimo egzistavimui nepalankias išorines aplinkybes. 

Vietoj išvadų 

Analizuojant Uzbekistano užsienio politikos specifiką, svarbus istorinis, Uzbekistanui įprastą manevravimo politiką atskleidžiantis kontekstas. Skirtingus šalies strateginius pasirinkimus vienijanti gija – karinių islamo organizacijų grėsmė Uzbekistano santvarkai, atsargus požiūris į pernelyg didelę Rusijos ir JAV įtaką bei nedemokratiniam elitui gyvybiškai svarbi režimo stabilumo užtikrinimo būtinybė. Patys užsienio politikos manevrai tėra tik sąmoningai ir pragmatiškai naudojama priemonė, siekiant išlaikyti optimalų (šalies elitui naudingą) šių veiksnių balansą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (29)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (82)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras