Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Energetika
 
  Kuriant energetinį saugumą Baltijos, Kaspijos ir Juodosios jūros regione

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 02 05

http://www.inl.gov/scienceandtechnology/energysecurity/Pastaruoju metu Vakaruose, visų pirma Europoje, imta labai aktyviai ir rimtai svarstyti energetinio saugumo klausimus. Tam, žinoma, nemažai įtakos turėjo Rusijos energetiniai karai: iš pradžių su Ukraina, o po to su Baltarusija, kurių metu kelios ES valstybės kurį laiką turėjo naudoti savo strategines energetines atsargas. Todėl suprantama, kad europiečiams kyla pagrįstos abejonės dėl Rusijos, kaip ES patikimos politinės ir energetinės partnerės, statuso.

Šiame kontekste yra svarbu suprasti: (a) kokios yra minėtų Rusijos žingsnių priežastys; (b) ką ES reikėtų daryti energetinio saugumo srityje; (c) kokios yra europiečių galimybės iš naujo struktūruoti savo santykius su Rusija ir kokie galimi šių santykių variantai.

Rusijos siekiai

Manytina, kad pastarųjų metų Rusijos energetinės politikos žingsniai yra nukreipti ne tik prieš Europą, bet ir prieš savo „artimojo užsienio“ kaimynus. Ukrainos dujų krizės priežastimi buvo Kijevo vadovybės oranžinės spalvos. Kuomet Ministru Pirmininku vėl tapo Viktoras Janukovičius, konfrontacija buvo deeskaluota. Kalbant apie Baltarusiją, galima spėti, jog Rusija (Vladimiras Putinas ir kompanija) pavargo subsidijuoti Aleksandro Lukašenkos režimą be jokių apčiuopiamų, sau naudingų rezultatų (ligi šiol nėra įvesta bendra valiuta, o ką jau kalbėti apie sąjunginės valstybės kūrimą: jos konstitucinis projektas yra paruoštas, bet valstybių prezidentų darbotvarkės niekaip nepasiekia).

ES neramina Rusijos spaudimas savo kaimynams, bet labiau europiečius neramina tai, jog jie kartas nuo karto negauna (ir dar be jokio perspėjimo) rusiškų dujų ir naftos, už kuriuos moka nemažus pinigus. Papildomai juos verčia nerimauti V. Putino pareiškimai dėl galimo Rusijos energetinių resursų eksporto į ES mažinimo Rytų Azijos krypties sąskaita.

Manytina, kad pastarieji pareiškimai yra tik žaidimai. Iš tikrųjų Rusija nesiruošia pasitraukti iš Europos energetinės rinkos. Priešingai, „Gazprom“ nori kuo giliau į ją įsiskverbti. ES pasisako už energetinį bendradarbiavimą su Rusija, tačiau traktuoja „Gazprom“ ne tik kaip partnerį, bet ir kaip problemą. Toji problema europiečiams turi keletą aspektų:

1. „Gazprom“ kaip monopolija (monopolija leidžia monopolininkui nevaržomai diktuoti sąlygas klientui, taip iškreipdama rinką). Europiečiai norėtų didesnės „Gazprom“ liberalizacijos.

2. „Gazprom“ kaip valstybinė kompanija, kurią Rusija (nekalbant apie atskiras korumpuotas grupuotes vidinėje Kremliaus mozaikoje) naudoja savo politiniams tikslams pasiekti. Rusijoje geoekonomika yra neoeurazijinės geopolitikos sudedamoji dalis. Per savo dujų milžinę Rusija, kaip teisingai mano europiečiai (nors ne visi), santykiuose su ES siekia:

2.1. institucionalizuoti ES energetinę priklausomybę nuo Rusijos;

2.2. užvaldyti ES energetinę infrastruktūrą;

2.3. saugiai ir pastoviai gauti tvirtą valiutą iš ES;

2.4. skaldyti Europos vienybę, siekdama įtakos atskirose šalyse, o svarbiausia Vokietijoje ir Prancūzijoje (rezultatai matosi prancūzų elgesio NATO suvažiavimo Rygoje metu, nekalbant apie rimtai „seną“ ir „naują“ Europą sukiršinusio Šiaurės dujotiekio tiesiai iš Rusijos į Vokietiją projektą).

3. Pastaruoju metu dar prasidėjo psichozė dėl to, kad „Gazprom“ greitai nebeturės, ką eksportuoti, nes neinvestuoja į naujų dujų telkinių paiešką ir įsisavinimą. Tačiau manytina, kad pastaroji problema nėra tokia rimta, kiek yra pučiama.

Bendrai verta pažymėti, kad dažniausiai tiek europiečiai, tiek amerikiečiai kaip vaikai būgštauja dėl minėtų Rusijos tikslų ir veiksmų. Reikia pagaliau suprasti, kad Rusija, kaip bet kuri „didelė valstybė“, turi išorinių nacionalinių interesų ir veikia pagal principą „tikslas pateisina priemones“, iš kurių efektyviausia šiai dienai yra energetika. Šiame kontekste Europai reikia ne tiek kritikuoti Rusiją (vis tiek nepadės ir nepasirašys ji Energetinės chartijos esamu pavidalu, nes jai tai paprasčiausiai nenaudinga), o galvoti, ką daryti, apsibrėžti pirminius uždavinius. 

ES uždaviniai

Šie uždaviniai yra pakankamai akivaizdūs:

1. Vieningos ES energetinės rinkos su energetinės krizės valdymo sistema sukūrimas (šiame kontekste adekvačiai atrodo kalbos apie tai, kad NATO turi rimtai susirūpinti energetinio saugumo klausimais, kadangi tankų saugumas Europoje ir pasaulyje šiandien jau nėra toks aktualus).

2. Vieningos ES užsienio energetikos politikos suformulavimas (apie tai detaliau kalbama sekančioje straipsnio dalyje).

3. ES naudojamos energijos tipų, jos energetinių partnerių ir energijos transportavimo kelių į ES diversifikacija. Kalbant apie skirtingus energijos tipus, tai pradėti reikėtų nuo resursų taupymo programos įgyvendinimo ir alternatyvių energijos šaltinių infrastruktūros plėtojimo (saulės, augalinė energija). Be to, kaip teisingai pastebėjo Deividas Matulionis (LR URM Ekonominio saugumo politikos departamento direktorius), ES reikėtų nebijoti branduolinės energijos (kaip sąlyginai pigios ir švarios) sektoriaus plėtros. Todėl ne tik regioniniame, bet ir bendrame Europos kontekste sveikintina turėtų būti Lietuvos iniciatyva kartu su latviais ir estais statyti Ignalinoje naują atominę elektrinę. Zeino Baran iš Hudsono instituto nuomone, projektas būtų dar sėkmingesnis, jeigu prie jo prisijungtų ir Lenkija, kuri lygtais yra abejomis rankomis „už“. Kalbant apie pardavėjų ir transportavimo kelių diversifikaciją, galima sutikti su Vladimiro Socoro (Jamestown Foundation, JAV) teze, kad Kaspijos jūros regionas yra Europos energetinės diversifikacijos akstinas, kurį kaip tokį aktyviai bando neutralizuoti rusai (žinoma, egzistuoja galimai pervertintų Kaspijos jūros energetinių resursų ir jos išgavimo sunkumų klausimas, kuris neatrodo visiškai nepagrįstas, bet vis tik Kaspijos jūros energetinis potencialas yra pakankamai didelis ir labai svarbus: bent jau Eurazijos energetikos kontekste tai tikrai). Esmė yra tame, kad šiandien didesnę dalį „Gazprom“ dujų eksporto turinio sudaro dujos iš Centrinės Azijos (CA) ir jeigu Vakarams pavyktų energetiškai perorientuoti CA valstybes į save, Rusijos energetinio ES spaudimo galimybės žymiai sumažėtų. Šiame kontekste kaip reikšmingiausias valstybes galima paminėti Kazachstaną ir Azerbaidžaną (svarbiais partneriais galėtų tapti ir Turkmėnija bei Uzbekistanas). Pažymėtina, kad šiandien Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas yra stipriai orientuotas į eurazijinės sąjungos kūrimą kartu su Rusija. Azerbaidžano pozicija kartais atrodo dviprasmiška: tai jis aktyviai dalyvauja Baku-Džeichanas projekte, tai Ilchamas Alijevas, viešėdamas Briuselyje, pareiškia, kad Azerbaidžanas negali būti Rusijos alternatyva (po to, nuskridęs į Maskvą, dar nuramina Vladimirą Putiną: „Mes gi kartu su jumis dirbame. Aš jiems taip ir pasakiau“.). O neseniai Azerbaidžanas atsisakė pirkti rusiškas dujas už 235 dolerius už tūkstantį kubinių metrų (kainos kilimas iš Rusijos pusės gali būti susijęs su Azerbaidžano noru parduoti savo dujas Gruzijai). Tai reiškia, jog valstybei teks daugiau savo resursų naudoti vidinėje rinkoje, dėl ko sumažės jos energetinio eksporto potencialas. Taip Kazachstano ir Azerbaidžano vaidmuo ES energetinės diversifikacijos planuose nėra toks jau vienareikšmiškai optimistinis, nekalbant apie stipriai nuo „Gazprom“ priklausančią totalitarinę Turkmėniją ir į Rusiją persiorientavusį Uzbekistaną, kurių vadovams (esamiems ir būsimiems) tiesiog asmeniškai pelningiau yra sukti šešėlinį verslą su rusais, kuriems toks reikalų tvarkymas yra visiškai priimtinas. Kalbant apie energetinių išteklių transportavimą į Europą, atskirai būtina pažymėti Turkijos vaidmenį. Ši valstybė pretenduoja į energetinių kelių iš Rusijos („Žydrosios srovės“ dujotiekis), Kaspijos jūros (naftotiekis Baku-Džeichanas) ir arabų šalių (Egiptas) mazgo, iš kurio energija jau keliautų įvairiais keliais (pavyzdžiui, Nabuko projektas, kuriame dalyvauja Bulgarija, Rumunija, Vengrija ir Austrija) po Europą, rolę. Pastarasis momentas yra labai svarbus Turkijos stojimo (kuris dabar užstrigo) į ES kontekste. Pagaliau nereikėtų užmiršti apie Iraną. Galbūt atėjo laikas mesti į šalį politines kliūtis (nors, žinoma, ne viskas yra taip paprasta), trukdančias normaliam ES ir Teherano energetiniam bendradarbiavimui. Jeigu laikas bus prarastas, Iranas nukreips savo išteklius į Kiniją ir Rusiją.  

Kaip įgyvendinti

Tai yra esminis momentas. Čia būtina suprasti, kas trukdo europiečiams imtis greito ir efektyvaus nubrėžtų uždavinių įgyvendinimo.

Faktiškai europiečių kultivuojama Rusijos problema yra pačių europiečių vidaus nesutarimų problema. Kalbant paprastai, penkiems žmonėms vienas chuliganas (čia tiesiog pavyzdys be jokių nuorodų į Rusiją) gali atrodyti pavojingas, jeigu jie nesutaria tarpusavyje. Taip atsakymas praktiškai į visas ES problemas glūdi Sąjungos vienybės klausimo sprendimo srityje. Ir čia vaizdas yra liūdnas. ES vienybės potencialas yra ribotas todėl, kad ES esminė idėja (core idea) yra NAUDA (profit).

Šis naudos momentas turi kelias neigiamas sąsajas. Pirma, ES, mąstydama grynai ekonomiškai, niekaip negali įsikalti į galvą, kad Rusijai ekonomika yra geoekonomika (t. y. geopolitikos dalis) ir todėl toliau kvailai skundžiasi, kad Maskva veikia ne pagal rinkos dėsnius, naudodama energetiką kaip įrankį savo politiniams interesams pasiekti. Iš čia išvada – ES pati turėtų pagaliau pradėti mąstyti ir elgtis geopolitiškai, sukurti ir vykdyti savo geopolitinę ateities viziją. Tačiau, kas yra antra, pagrinde ekonomiškai motyvuoti subjektai, kuriems visų pirma rūpi jų nauda, iš principo negalės sujungti savo pastangų globalios ideologinės vizijos kūrimui (nekalbant jau apie vieningą energetinę politiką, kuri yra tik išdava). Tai reikalauja tam tikro altruizmo ir ilgalaikio mąstymo (nesuderinamo su mąstymu principo „kuo daugiau naudos man čia ir dabar“ pagrindu), kuriam ekonominiai savanaudžiai yra nepasiruošę. Tokie subjektai gali integruotis tik iki tam tikros ribos, kurios jie neperžengs, kadangi už jos yra ne „maksimalios naudos čia ir dabar“ zona (plačiau apie tai žr. straipsnį „Rusija ir ES: pagrindinės strategijos klausimas"). Jau minėtas Šiaurės dujotiekio pavyzdys yra puikiausia iliustracija, kaip vienos šalies nauda atsveria galbūt mažesnę, bet bendrą naudą (šis dujotiekis, kaip tiksliai pastebėjo Zeino Baran iš Hudsono instituto, ne tik kad neprisideda prie ES energetinės diversifikacijos, bet tik didina ES priklausomybę nuo Rusijos, o kartu skaldo europinę vienybę). Šiek tiek pozityvo įneša griežtėjanti Angelos Merkel pozicija Rusijos atžvilgiu ir jos kalbos apie energetinių kelių iš Vokietijos į Lenkiją tiesimą. Tačiau laikas parodys, kiek toli ji yra pasiruošusi žengti.

Labai įžvalgiai nuskambėjo Boriso Kuznecovo (Peterburgo Tarptautinės ir regioninės politikos centro direktoriaus) mintis, kad šiandien Rusija, nepasirašydama europiečių kišamos Energetinės chartijos, faktiškais sudaro sąlygas ES susivienijimui. Šioje situacijoje ES turi vienbalsiai arba priimti Rusijos sąlygas dėl abipusio energetinio persidengimo ir taip žengti rimtą žingsnį Eurorusijos link (plačiau apie „Eurorusijos“ koncepciją žr. straipsnį „Rusija ir ES: pagrindinės strategijos klausimas“), arba vieningu frontu stoti prieš Rusiją, kuri nėra tokia stipri, kaip atrodo. Ateities vizijos neturėjimas ir neryžtingumas šiandien paliks europinę civilizaciją istorijos pakraščiuose rytoj.        

Apie Lietuvą

Kaip minėta aukščiau, Lietuva šiandien siekia Ignalinoje kartu su partneriais statyti naują branduolinį bloką bei sujungti savo elektros tinklus su Lenkija ir kitomis regiono valstybėmis. Taip pat Lietuva remia energetinio kelio iš Ukrainos į Lenkiją (su jo pratęsimo į Lietuvą perspektyva) statybą.

Tai prisideda (a) prie vieningos ES energetinės sistemos kūrimo; (b) prie alternatyvių energijos tipų (branduolinė energija) naudojimo principo įgyvendinimo; (c) energetinės diversifikacijos tikslo realizavimo (naujo branduolinio bloko energija sumažins Lietuvos ir kaimyninių šalių priklausomybę nuo rusiškų išteklių – kitaip Lietuvai tektų pirkti vis daugiau rusiškų dujų). Lietuvai tai pat derėtų rimtai svarstyti prisijungimą prie dujų saugyklos statybų Latvijoje, nes tai svarbu europinės energetinių krizių valdymo sistemos kūrimo kontekste.

Dar svarbu pažymėti ir tam tikrą Lietuvos energetinio sektoriaus neskaidrumą. Zeino Baran iš Hudsono instituto, dirbusi su Lietuvos energetinio saugumo problematika, pažymėjo visų Lietuvos politinių jėgų sutarimo dėl šalies energetinės politikos būtinumą. Tai galima vertinti kaip netiesioginę užuominą dėl galimo šešėlinio Lietuvos energetikų, valdžios atstovų ir iki galo neaiškių rusiškų interesų korupcinio persidengimo.       

Nereikia užsiciklinti

Dažnas kalbėjimas apie bet kokį klausimą yra savotiški spąstai. Kai nuolat kalbama apie energetiką, ima susidaryti nuomonė, kad energetika yra svarbiausiais dalykas pasaulyje. Jeigu taip būtų svarstomi žemės ūkio ar klimato klausimai, jie taptų pirminiais. Palaipsniui įsitikinimas gali virsti psichoze. Šiame kontekste galime teigti, kad šiandien vos ne visą pasaulį yra apėmusi angliavandenilinio (naftos ir dujų) energetinio saugumo psichozė, prasidėjusi po Ukrainos dujų krizės. Problema ryškiai yra per daug išpūsta ir politizuota. Žinoma, būtų kvaila nepastebėti egzistuojančių probleminių momentų, susijusių su energetine pasaulio ir/ar atskirų jo dalių ateitimi. Tačiau ne viskas yra taip baisu, kaip atrodo.

Mažas pastebėjimas. Kadaise (ne taip jau seniai) buvo norma, kad lengvasis automobilis suvartodavo truputį daugiau negu 10 litrų benzino šimtui kilometrų. Šiandien, smarkiai išaugus naftos kainoms, nepastebimai jau atsirado hibridiniai varikliai, kurie sumažino normą iki 5 litrų benzino šimtui kilometrų. Kartas nuo karto per televiziją praslysta žinia apie nebenzininius automobilius. Kame yra pavyzdžio esmė? Esmė yra tame, kad beveik neabejotinai jau egzistuoja naujos technologijos (kartais pralenkiančios mūsų vaizduotę), kurios leistų panaikinti (ar bent jau labai žymiai sumažinti) pasaulio priklausomybę nuo tradicinių energijos šaltinių (nafta, dujos). Tiesiog reikėtų pradėti plėtoti šių technologijų infrastruktūrą. Tačiau energetikos milžinams (kompanijoms ir valstybėms), tikėtinai turintiems minėtas naujas technologijas, to kol kas paprasčiausiai nereikia. Iš tikrųjų, na kam vargti ir būtent šiandien pradėti diegti naujas energetines technologijas, jei dar yra išnaudotas ne visas esamos sistemos pelno potencialas. Va kai ateis laikas, tada ir ištrūksime iš sukurto diskurso, ir pradėsime važinėti ne benzininiais automobiliais, naudoti pigią elektrą ir per kelias valandas skraidyti į tolimiausius pasaulio kraštus...     

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (6)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (13)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (68)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (4)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras