Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Jeigu rytoj karas, arba kas bus, jeigu Rusija nuspręstų pasiimti Krymą (21)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2008 06 17

Ukrainos teritorinio vientisumo problemos šaknys susiformavo labai seniai, o štai potencialaus konflikto dėl Krymo tarp Maskvos ir Kijevo istorija prasidėjo 1954 m., kai minint Rusijos ir Ukrainos „susivienijimo“ 300-ąsias me­tines tuometis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas perdavė visą Krymo regioną (anksčiau priklausiusį Rusijos SFSR) Ukrainos SSR kaip „broliškos“ meilės įrodymą. Oficialiai ši „dovana“ buvo patvirtinta SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo sprendimu. Galbūt tokioje procedūroje ir galima surasti teisinį pretekstą Rusijos pretenzijoms į Krymą, bet tai padaryti Maskvai bus ne taip jau lengva. Tas pat ir dėl Sevastopolio miesto. Maskvos mero Jurijaus Lužkovo tvirtinimu, perduo­dant Krymą Ukrainos žinion, Sevastopoliui atskiru dekretu buvo suteiktas specialusis statusas (miestas tapo tiesiogiai pavaldus centrinei SSRS valdžiai), todėl Sevastopolio negalima priskirti te­ritorijoms, kurias Rusija perdavė Ukrainos jurisdikcijai. Tačiau teisine prasme situacija yra daug sudėtingesnė, negu ją mėgina vaizduoti Maskvos meras. [1] Pagaliau, 1997 m. Rusija ir Uk­raina pasirašė Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės su­tartį, pagal kurią Rusija pripažįsta 1991 m. Ukrainos sienas (t. y. tokias, kokios buvo nustatytos 1954 m.) mainais į šios šalies garantijas, kad bus plėtojami draugiški santykiai su Rusija ir gerbiami Rusijos saugumo interesai Kryme. Kitaip tariant, šia sutartimi Rusijos Federacija pripažino Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į savo saugumo garantijas iš pastarosios pusės.

Šiame kontekste Ukrainos stojimas į NATO yra faktinis sutarties pažeidimas (nebent laikytumeisi pozicijos, kad NATO plėtra – tai demokratijos bei laisvės erdvės plėtra ir todėl jokios grėsmės Rusijai nekelia). Be to, šių metų gegužės 20 d. Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka išleido dekretą, kuriame pavedė šalies vyriausybei iki liepos 20 d. parengti įstatymo projektą dėl Rusijos Juodosios jūros laivyno iškeldinimo iš Sevastopolio uosto 2017 metais. Tai jis asmeniškai patvirtino naujajam Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui paskutinio jų susitikimo Peterburge metu. Savo ruožtu D. Medvedevas jam pranešė naujieną, kad nuo kitų metų pradžios dujos Ukrainai brangs dvigubai, nes jų kainą pakėlė Centrinės Azijos šalys, o Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pažymėjo: „Likus devyneriems metams iki laivyno buvimo Kryme termino pabaigos, duoti nurodymus vyriausybei ruošti Juodosios jūros laivyno iškeldinimą – žinoma, tai ne toks požiūris, kurio mes norėtume iš artimų savo partnerių. Bet jie [prezidentai] ten kalbėjo apie NATO plėtrą. Ukrainos narystė tokiame aljanse, kuriam kyla vis daugiau klausimų, žinoma, negali būti vertinama visiškai atsietai nuo Rusijos saugumo klausimo, o Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartis su Ukraina numato, kad nė viena šalis nesiims žingsnių, kurie kenks ar sudarys grėsmę kitos šalies saugumui.“ [2] Dar aštriau pasisakė trečias žmogus (jau ne Maskvos meras) valstybėje, Rusijos Federacijos tarybos pirmininkas Sergejus Mironovas. Jo teigimu, jeigu Ukrainos vadovybė ir toliau reikalaus Rusijos laivyno pasitraukimo iš Sevastopolio, Rusija gali iškelti klausimą, „kokiu pagrindu Sevastopolis, Rusijos šlovingos karinės istorijos miestas, glaudžiai susijęs su Rusijos istorija, yra svetimos valstybės teritorijoje. Koks yra tokios situacijos teisinis pagrindas?“ [3] Ir net tai dar ne pabaiga.

Dar būdamas Rusijos prezidentu Vladimiras Putinas nuvyko į NATO suvažiavimą Bukarešte, kur iš jo laukė antrojo Miuncheno. Savo oficialioje spaudos konferencijoje jis vėliau kalbėjo apie konstruktyvų dialogą ir bendradarbiavimą su Aljansu, tačiau už uždarų durų, kaip praneša atskiri šaltiniai, jo kalba ryšium su Ukrainos tematika buvo emocionali ir agresyvi. Pranešama, kad kreipdamasis į JAV prezidentą V. Putinas pasakė: „Tu gi supranti, George‘ai, kad Ukraina – tai net ne valstybė! Kas yra Ukraina? Viena jos teritorijos dalis – tai Rytų Europa, o kita dalis – ir labai didelė – mūsų padovanota!“ Toliau V. Putinas aiškiai leido suprasti, kad jeigu Ukraina bus priimta į NATO, jos daugiau nebeliks, t. y. gali prasidėti Krymo ir Rytų Ukrainos atsiėmimo procesas. [4] Savo ruožtu naujasis Rusijos prezidentas D. Medvedevas, viešėdamas Vokietijoje, jau atvirai pareiškė, kad, jo įsitikinimu, NATO plėtros atveju Maskvos „(...) santykiai su Aljansu bus paprasčiausiai sužlugdyti, rimtai sugadinti ilgam laikui. Konfrontacijos nebus [kas yra ne visai tiesa], bet klausimo kaina bus labai aukšta.“ [5]

Taigi šiandien galima konstatuoti keletą dalykų. Pirma, situacija dėl Ukrainos stojimo į NATO ir atitinkamai Kijevo santykiai su Maskva tik aštrėja. Antra, Rusija vis dažniau pačių aukščiausių pareigūnų lūpomis pradeda kalbėti apie Sevastopolio, taip pat Krymo, o gal net visos Rytų Ukrainos sugrąžinimą į savo sudėtį. Kaip buvo nurodyta anksčiau, šioks toks teisinis pagrindas tokioms pretenzijoms galbūt ir egzistuoja arba, Rusijos požiūriu, gali atsirasti, jeigu būtų nutraukta Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės su­tartis tarp Rusijos ir Ukrainos, tačiau teisinis procesas, jeigu jis prasidėtų, būtų ilgas ir neaišku, kuo baigtųsi. Tokia situacija didžiojoje tarptautinėje politikoje yra nepriimtina, ypač kai laikas ir aplinkybės spaudžia. Todėl į pirmą planą išeina kitas principas: „Teisus ne tas, kas teisus, o tas, kas turi daugiau teisių.“ Galima pasakyti ir paprasčiau – nugali stipriausias.

Taigi – jei rytoj karas?

Karinių politinių konfliktų modeliavimas yra labai įdomus dalykas. Štai neseniai Ukrainoje šios srities entuziastai išspausdino Rusijos ir Ukrainos karo dėl Krymo scenarijų [6], pagal kurį Rusija, suprasdama, kad Ukrainos NATO kursas yra nepakeičiamas ir Juodosios jūros laivynas turės pasitraukti iš jos teritorijos, aneksuoja Sevastopolį ir okupuoja Tuzlą, taip užsitikrindama Kerčės sąsiaurio kontrolę. Iš Kubanės šiuo sąsiauriu į Ukrainą įsiveržia profesionalūs Rusijos kariuomenės daliniai, turintys karo Čečėnijoje patirties. Iš Novorosijsko Krymo link juda desantas, o iš Sevastopolio pajuda Rusijos laivynas, kad iš jūros paremtų desantininkų išsilaipinimą. Savaime suprantama, kad Sevastopolis būtų užimtas lengvai dėl ten vyraujančių prorusiškų nuotaikų.

Potencialiose rusų desanto atakos vietose krantą blokuoja Ukrainos kariuomenė (Kerčės mechanizuotoji brigada ir Simferopolio artilerijos brigada). Į Krymą taip pat iš Dnepropetrovsko ir Nikolajevo permetamos mobiliosios oro brigados, o iš Kirovogrado ir Očakovo – jūros ir sausumos specialieji daliniai. Pusiasalyje lygia greta susikuria stichiniai totorių karinio pasipriešinimo būriai. Konflikto padariniai – Ukraina pralaimi ir prašo Vakarų pagalbos. Ties tuo konflikto scenaristai sustoja, tačiau šioje vietoje nebūtų klaida scenarijų šiek tiek praplėsti ir pasakyti, kad Ukraina atsiduria prie pilietinio karo slenksčio, nes šalies Rytuose ir Vakaruose kaip reakcija į Krymo įvykius ima burtis savanorių būriai, palaikantys skirtingas kariaujančias puses.

Žinoma, galima ginčytis dėl to, kiek pajėgi yra Ukrainos kariuomenė, bet, žiūrint objektyviai, jos pralaimėjimas Rusijai yra labai tikėtinas. Juk Rusijos sausumos kariuomenė ir laivynas pastaruoju metu nuolat dalyvauja pratybose (ką jau kalbėti apie karo Čečėnijoje patirtį). Antai visai neseniai Juodosios jūros laivyno flagmanas raketinis kreiseris „Maskva“ buvo nukeliavęs į Viduržemio jūrą. O „Maskvos“ analogas kreiseris „Ukraina“, kuris po laivyno perdalijimo atiteko Ukrainai, neužbaigtas rūdija remonto doke ir tikriausiai bus parduotas arba supjaustytas. Be to, Rusijos kariuomenė turi daugiau ir rimtesnės modernios karinės technikos (pavyzdžiui, strateginių bombonešių TU-95 ir TU-160, kuriuos Ukraina tiesiog pjaustė į metalą, kol Rusija pasiėmė kas liko kaip įmoką už Ukrainai parduotas dujas).

Taigi Ukraina objektyviai pralaimi ir, kaip minėta, kreipiasi pagalbos į Europą ir Ameriką. Šiuo atveju galima remtis viena RAND korporacijos atlikta studija, kurioje irgi buvo modeliuojamas Rusijos ir Ukrainos konfliktas dėl Krymo. [7] Ten rašoma, kad Vokietija, turinti glaudžius energetinius ryšius su Rusija, nenori veltis į karą ir siūlo susitaikyti su Ukrainos padalijimo faktu. Tokią jos poziciją remia dauguma europinių ES ir NATO šalių. Už pagalbą Ukrainai pasisako tik JAV, Didžioji Britanija ir Turkija, kurias palaiko Vengrija, Čekija ir Lenkija (čia neabejotinai galima būtų pridėti ir Baltijos valstybes). Tačiau Lenkija yra pasirengusi aktyviems veiksmams tik jeigu konflikte dalyvautų „Vokietijos grupė“ (kas yra mažai tikėtina), o viena būti JAV karo su Rusija baze atsisako.

Tokioje situacijoje svarbūs yra du klausimai. Pirmas: ar Amerika bus pasirengusi ginti Ukrainos suverenitetą kariniais metodais iš esmės viena? Dabartiniame kontekste toks variantas yra labai abejotinas, nes a) paprastiems amerikiečiams bus labai sunku išaiškinti, kodėl JAV kariai, kurie jau žūsta Irake ir Afganistane, dar turėtų žūti kažkokioje Ukrainoje; b) JAV paprasčiausiai neturės užtektinai pajėgų rimtai lokalinei (tikru Rusijos ir JAV karu konfliktas dėl Ukrainos tikriausiai nevirs) karinei konfrontacijai su Rusija, nes Amerikos kariniai ir ekonominiai raumenys šiandien jau yra įtempti beveik maksimaliai. Be aktyvaus JAV vaidmens į konfliktą tikrai nesikiš ir Didžioji Britanija (jeigu apskritai iš principo neatsisakys to daryti). Tokiu atveju Turkija gali apsiriboti karine technine parama Ukrainai arba visiškai nesikišti į problemą.

Antras svarbus klausimas: kaip besiklostančioje situacijoje elgtis Lietuvai? Jeigu Jungtinės Valstijos vis dėlto nuspręstų rimtai įsitraukti į konfliktą, Lietuvai galbūt būtų verta irgi padėti Ukrainai. Tačiau (nors klausimas yra neabejotinai diskutuotinas) tikriausiai optimaliausia pozicija būtų nesikišti – ypač jei amerikiečiai nedalyvaus, nes paprastai didžiausi karo šalininkai sunkiai įsivaizduoja ir įvertina galimus dalyvavimo jame padarinius. Tegul pasigirs kaltinimai, kad tokia „atsiribojimo“ pozicija yra nemorali, baili ir trumparegiška (nes, kaip rašė „The Economist“ [8], po Ukrainos gali ateiti mūsų eilė), bet kai namo imtų keliauti karstai ir/ar prasidėtų ekonominės problemos (tarp jų ir dėl galimų sankcijų iš Rusijos pusės), darbo tektų imtis tiems, kas rėkavo mažiausiai, nes pagrindiniai karo oratoriai kažkur pradingsta. Pagaliau, jeigu Lietuva įsiveltų į karą, Rusijai atsirastų dar vienas pretekstas ir pagunda įvykdyti „The Economist“ prognozes.

Išvados

Apibendrinant galima konstatuoti, kad Rusijos ir Ukrainos santykiai plėtojasi vis negatyvesne linkme ir todėl karinio konflikto tarp šių šalių ir pilietinio karo Ukrainoje tikimybė po truputį didėja. Konflikto atveju tikėtina, kad Ukrainai tektų pralaimėtojos vaidmuo, o Vakarai dėl savų interesų ir problemų greičiausiai nusišalintų nuo jos konflikto su Rusija sprendimo. Todėl Lietuvai turbūt nereikėtų entuziastingai dėti galvos ant ešafoto, nes vienas lauke ne karys ir nuo to, kad Lietuva stipriai nukentės kartu su išnykusia Ukraina ar išnyks iš žemėlapio kartu su ja, o Vakarai veikiausiai visa tai ramiai stebės, mums geriau nebus.

[1] Detaliau apie Krymo ir Sevastopolio perdavimą Ukrainai siūloma žiūrėti: Бахтияр Тузмухамедов (профессор Дипломатической академии), „Международный суд – не вече. В дебатах о статусе Севастополя нужны правовые аргументы.“, 2008 05 14.

[2] Игорь Кожевин, „Первые лица с глазу на глаз“, 2008 06 06.

[3] „Россия готовится поднять вопрос Севастополя?“, 2008 05 26.

[4] Павел Захаров, „Владимир Путин в Бухаресте сделал очень жесткое заявление“, 2008 04 08. Taip pat siūloma žiūrėti: „Зеркало Недели“ (Украина), „Так что же сказал Владимир Путин в Бухаресте? Официальному Киеву друзья передали стенограмму выступления Путина на Совете Россия-НАТО.“, 2008 04 18.

[5] „Медведев: В случае расширения НАТО, отношения с РФ будут подорваны“, 2008 06 05.

[6] „На Украине опубликован сценарий войны за Крым с Россией и Турцией“, 2008 03 31.

[7] „Selected scenarios“.

[8] Darius Varanavičius, „Nepatogūs Vakarams, nemalonūs Rytams“, 2008 05 09.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 21)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras