Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  Airiškas galvosūkis Europos Sąjungai (2)

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2008 06 20

http://greatdearleader.blogspot.com/2008/04/fall-in-support-for-lisbon-treaty.htmlEuropos Sąjunga (ES) vėl atsidūrė ties krizės riba. Airijos, vienintelės šalies, kurioje ES konstitucijos pakaitalą – Lisabonos sutartį – buvo nutarta ratifikuoti visuotinio referendumo keliu, gyventojai pasisakė prieš. Tiesa, ir balsavusiųjų buvo vos per 40 proc., ir Lisabonos sutarties priešininkai laimėjo nedidele (53 proc. prieš 47 proc.) persvara, tačiau faktas yra neginčytinas – remiantis demokratinėmis ES nuostatomis, iš esmės Lisabonos sutartis turi atgulti į stalčių šalia panašiai numarintos Sutarties dėl konstitucijos Europai.

Tiesa, paskutinėmis dienomis vis garsiau girdimi balsai, kad kitos ES šalys turi tęsti Lisabonos dokumentų ratifikavimą, o Airijoje neva galima surengti ir pakartotinį referendumą. Tačiau šios šalies premjeras, nors ir būdamas didžiulis Lisabonos sutarties šalininkas, akivaizdžiai parodė, kad esminiai demokratijos principai yra svarbesni netgi už tokio masto dokumentus, pakartotinio referendumo idėją atmetęs griežtai ir iškart. Kaip buvo pasakyta viename iš daugelio jo interviu, tai būtų maždaug tas pat, kaip futbolininkui, neįmušusiam 11 metrų baudinio, leisti mėginti dar sykį, o paskui ir dar – kol pataikys. Arba iš viso tiesiog leisti smūgiuoti į tuščius vartus.

Tačiau Airijos referendumas davė ir kitokių rezultatų, apie kuriuos ES politikai dar vengia kalbėti, nes akivaizdu, kad Lisabonos sutarties atmetimas šalyje, kuriai netolimoje praeityje Sąjungos parama leido sukurti ekonominį stebuklą, atvėrė nemažai šiandienos skaudulių.

Visų pirma, ko gero, reikėtų kalbėti apie ES lyderių strategines klaidas, kurias jie pradėjo daryti dar galvodami apie ES konstituciją. Akivaizdu, kad tuo metu, ypač akcentuojant 2004 m. plėtros dydį, kur kas daugiau dėmesio reikėjo skirti esamos Sąjungos integracijai gilinti bei gerovei užtikrinti, o ne ateities raidos vizijoms. Be to, siekiant aiškiai federalizuoti ES, turbūt pernelyg mažai buvo atsižvelgta į istorinius, tautinius ir kultūrinius skirtumus pačioje Europoje, kurie jos gyventojams yra neabejotinai labai reikšmingi.

Paminėtina ir tai, kad ES elitas ne iki galo pasimokė iš Sąjungos konstitucijos atmetimo pamokų. Žinoma, Lisabonos sutarties ratifikavimo procedūros buvo supaprastintos, aiškiai duodant suprasti, kad tai turėtų daryti nacionaliniai parlamentai. Pačioje sutartyje taip pat neliko kai kurių simboliškai jautrių niuansų ir t. t. Tačiau svarbiausia, ko gero, yra tai, kad ES politikai neįvertino, jog patosas, lydintis tokių politinių projektų kūrimą, priėmimą ir piršimą nacionalinėms valstybėms, sukuria savotišką jų atotrūkio nuo visuomenės efektą, o jį pajutę eiliniai žmonės visuomet pasinaudoja keršto įrankiu, jei tik tokį turi. Pavyzdžiui, Lietuvos politikai įduoti tokį padargą į mūsų šalies žmonių rankas aiškiai pabijojo, net turbūt suvokė, kokie netikėti gali būti referendumo dėl Lisabonos sutarties rezultatai. O be to, nereikėjo vargintis rengiant informacines bei agitacines kampanijas ir kovojant su menkomis euroskeptikų pajėgomis.

Daugelyje kitų ES valstybių buvo realizuoti panašūs scenarijai. Tačiau tikėdamasi lengvos pergalės šiandien visa Sąjunga susidūrė su kur kas didesnėmis problemomis, nes nebeaišku, ką daryti toliau. Savo kolegoms iš Europos, ieškantiems išeičių iš esamos ES politinės aklavietės, bent jau Lietuvos politikai galėtų priminti mūsų liaudies išmintį: „Šykštus moka du kartus.“

Dabar kone paskubomis siūloma kitoms Sąjungos šalims tęsti Lisabonos sutarties ratifikavimo procesus (šiuo metu tai jau padarė 18 valstybių). Tokiai minčiai, beje, prieštarauja tik Čekijos lyderis Vaclavas Klausas. Tačiau kažin ar tolesnis ratifikavimas duos kokių nors apčiuopiamų rezultatų, išskyrus politinį spaudimą Dublinui surengti pakartotinį referendumą, kurio tikimybę, kaip jau buvo minėta, Airijos premjeras atmetė. Kitaip tariant, matant šiandieninę sumaištį ES viršūnėse, galima daryti išvadą, kad bent jau kol kas išeičių iš susidariusios situacijos bus ieškoma Dublino, o ne Briuselio sąskaita.

Reikia paminėti ir dar vieną aspektą, kuris po faktinio Lisabonos sutarties žlugimo tampa itin aktualus rytiniams ES pakraščiams. Konstatuojant, kad ši sutartis tikrai neįsigalios numatytu laiku arba išvis gali virsti dar vienu žlugusiu projektu, joje numatyta vieninga energetinė Sąjungos politika taip pat lieka tik garsia deklaracija. Vadinasi, santykius su pagrindiniais naftos bei dujų eksportuotojais kiekvienai šaliai ir vėl teks megzti pačiai. Čia galima prisiminti ES energetikos „žaliąją knygą“, kuri lyg ir turėjo būti pakankamas pamatas vieningai pozicijai Rusijos atžvilgiu, tačiau de facto yra toks pats merdintis dokumentas kaip ir Lisabonos sutartis.

Bet kokiu atveju Airija parodė visai ES, kad demokratija turi savus kaštus. Tačiau jos efektyvumą lemia ne nuostatų griežtinimas ar visuomenės nušalinimas nuo svarbių sprendimų, o politinio elito gebėjimas bendruosius interesus iškelti virš individualiųjų.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (86)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras