Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Energetika
 
  Karas iki paskutinio brolio

Vadim Dubnov
2007 01 31

news.bbc.co.uk/2/hi/europe/2519025.stmBroliškų santykių tarp Minsko ir Maskvos krizė ypač išraiškinga savo dinamika. Beje tie, kurie domisi šios brolijos perspektyva, turėtų atkreipti dėmesį į jų visai netolimą retrospektyvą. Nereikia su nostalgija žvelgti nei į 1996, nei į 1997, kai stiprėjo bendras liaudinis noras atkurti šeimyninius ryšius. Užtenka tik palyginti datas ir prisiminti tai, ką visi kažkodėl jau pamiršo. Juk niekam jau neįdomu, kada Maskva pirmą kartą prakalbo apie mūsų bendros šeimyninės ekonomikos rinkos niuansus. O atsitiko tai vos nutilus fanfaroms po eilinės ir tradiciškai elegantiškos Aleksandro Lukašenkos pergalės prezidento rinkimuose, t. y. praėjusių metų pavasarį, kol dar buvo gyvi prisiminimai apie dujų peripetijas su Ukraina, ir kada dar niekas nenumanė, kad šios peripetijos taps tokia pačia naujamete detale kaip ir eilės, perkant dovanas prekybos centruose.

Jau beveik rusiškas ir užkeiktas klausimas: mūsų dujų ataka prieš kaimynus politika ar ekonomika? Bet kokios rinkos naujovės – ekonomika, bet energetinės koncepcijos esmė ir yra ta, kad „Gazprom“ ekonominė politika yra pati tikriausia politika.

Juk jeigu būtų kalbama tik apie ekonomiką, tai būtų visiškai nedora įtarti „Gazprom“ aukščiausius vadovus tokiu netoliaregiškumu. Toli gražu ne, ir panašiems įtarimams nėra nė mažiausio pagrindo. „Gazprom“ nėra pakaltinamų analitikų trūkumo, o be to – jo paslaugoms yra daug darbuotojų, kurių pareiga nėra būti protingais, bet atidžiai stebėti viską, ką kiti pastebėjo.

O pastebėta buvo daug ir tuo labiau stebina tai, kaip vystėsi mūsų puolimas.

Bendraujant su tais, kurie žada būti nepaprastai tvirtais polemikais, būtų logiška atitinkamą pasiūlymą pateikti tinkamiausiu laiku derybiniu požiūriu, tuo pasiekiant jau pusę sėkmės. Tarkim, prieš rinkimus. Pavyzdžiui, kaip kad buvo su Ukraina, nors ten greičiausiai buvo ne pragmatiški išskaičiavimai prieš parlamento rinkimus (tuo labiau, kad brangstančios dujos žeidė Janukovičių ne mažiau skaudžiai nei Juščenką), o ankstesnių, oranžinių rinkimų užgauta savimeilė. Šiaip ar taip, būtų pakankamai logiška, jei Maskva savo paramą prezidento rinkimuose susietų su Minsko pasirengimu dalintis trokštamuoju – „Beltransgaz“.

Bendrai kalbant, jeigu stebimoje „Gazprom“ politikoje ir yra kažkas pragmatiško, tai – požiūris į dujų transportavimo klausimus. Tiesą sakant, „Gazprom“ ir atitinkamai valstybei, susirūpinusiai globaliu energetiniu lyderiavimu, vamzdis yra pirmaeilis ir kur kas įdomesnis už padvigubėjusias pajamas parduodant dujas. Todėl pasiruošimas derėtis dėl kainų mainais už kaimynų pasirengimą atiduoti Rusijai savo dujų transportavimo sistemas bent jau suprantamas, bet nelabai dovanotinas dėl tos visiems žinomos priežasties, kad paprastai derybose dalyvauja dvi pusės, kur partneris puikiai supranta, kokie yra statymai ne tik pralaimėjimo, bet galbūt ir laimėjimo atveju. Ir jeigu kalbama apie konkrečią ir realią politiką, kuri ir yra daugiau ar mažiau sėkmingai įvykusių derybų eilė, Maskva pralaimi jau todėl, kad be šito spaudimo partneriai apie savo šansus dar ilgai galėjo net nenumanyti.

Su Ukraina, tarp kitko, buvo lengviau. Pirmiausia, nepaisant to paslaptingumo, kaip yra sudaryta „RosUkrEnergo“, su Kijevu žaidimas vyko atvirai. Net iš propagandinio požiūrio. Kijevas esą darosi vis labiau oranžinis, eina į Vakarus, į NATO – kam mums remti potencialaus priešininko ekonomiką. Per Ukrainą eina pagrindiniai mūsų dujų keliai į Vakarus, dėl ko ši problema atrodo iš tikro strateginė. Velionio Turkmėnbašio pamoka kalba apie tai, kad gali valdyti nors ir pusę visų dujų atsargų pasaulyje, bet jeigu tau nepasiseks su geografija, kainą diktuosi ne tu, o kaimynai. Geografija turkmėniškame (o taip pat mažiau išraiškingame, bet vertame dėmesio uzbekiškame ir kazachiškame) variante yra susiklosčiusi mūsų naudai. Taigi su šiomis kaimynų dujomis mes jau beveik išmokome tvarkytis kaip su savomis. Ir jei savo ekonomines perspektyvas vertiname tik išskirtinai kaip dujų eksporto didinimą, stiprinant savo monopolį, visos tranzitinės šalys turi savo dujų transportavimo pajėgumus perduoti pilnai mūsų kontrolei. Tokiame kontekste, lyg pagal komandą, prasidėjo derybos su visais artimiausiais kaimynais – su Ukraina, su Moldavija, su Gruzija. Daugiau mažiau sėkmingai tokios derybos vyksta su Moldavija, tačiau čia persiunčiamų dujų apimtys nėra įspūdingos. O su Baltarusija, kaip su broliška šalimi, derybos dėl „Beltransgaz“ vyksta nuo pat 2001 m.

Baltarusija, aišku, išsiskiria, tačiau aistra, su kuria Lukašenka tapatina savo nepriklausomybę su „Beltransgaz“ nuosavybe, turėjo išmokyti „Gazprom“ supratimo, kad vamzdžio šeimininkams jis brangesnis už pinigus. Bent jau dėl to, kad jis savaime yra nesibaigiantis šaltinis. Tuo labiau, kad, tarkim, Baltarusija nepasirašė energetinės chartijos, reiškia, derantis tranzito tema gali savęs niekuo nevaržyti. Galima, aišku, buvo planuose remtis antru dujotiekiu – Jamalas-Vakarų Europa, taip pat einančiu per Baltarusiją, bet visiškai priklausančiu „Gazprom“. Tačiau šiuo atveju Lukašenka turėjo techninę galimybę užblokuoti tranzitą, nes kompresorių stotys dalinai bendros abiem dujotiekiams.

Tačiau ir tai ne viskas. Nuostabiausi dalykai tęsėsi nuo pavasario iki metų galo: šalys, susižavėjusios dujomis, lyg susitarė nė žodeliu neužsiminti apie naftos tranzitą. Net kai Maskva įvedė muitus į Baltarusiją įvežamai naftai, Minskas tylėjo. Nežiūrint to, kad skausmingesnį smūgį vargu sugalvotum. Broliškomis kainomis iš Rusijos gaunama nafta  buvo perdirbama baltarusiškame naftos komplekse (beje, labiausiai šiuolaikiškame, buvusios SSRS masteliu) ir pasaulinėmis kainomis siunčiama į Europą. Ne, Minskas negrasino ir negąsdino. Tik vieną kartą, likus mėnesiui iki Naujųjų metų, lyg užsimindamas, surengė trumpalaikį naftotiekio „Družba“ remontą. Užuomina nebuvo išgirsta.

Tuo tarpu tranzitiniame darbo pasiskirstyme Baltarusija naftos atžvilgiu atlieka tą patį vaidmenį, kokį dujų atžvilgiu atlieka Ukraina – yra pagrindinė tranzito šalis. 2006 m. per Baltarusiją pergabenta virš 100 milijonų tonų naftos. Dvigubai daugiau nei planuojama per niekaip neužpildomą Baku-Džeichano vamzdį, daugiau nei per Kaspijos vamzdynų konsorciumą. Ir alternatyvų Baltarusijai nėra, kadangi Baltijos vamzdynų sistema apskaičiuota 50 milijonų tonų per metus.

„Gazprom“ tai žinojo. Žinojo ir tai, kad Lukašenka nenuleis akių prieš lenkus, vokiečius ir lietuvius, išdrįsusius apkaltinti jį tuo, kad jis pirmiausia rūpinasi savo šąlančios liaudies gerove. Be to, Lukašenka neturi tokios opozicijos kaip ukrainietiška Donecko Vandeja. O ta opozicija, kuri teisingai nurodo, kad Lukašenka turėjo daugiau nei reikia laiko ir resursų reformuoti ekonomiką ir pasiruošti bet kokioms dujų kainoms, šiomis sąlygomis paprasčiausiai užsiima politine savižudybe, išreikšdama Maskvos pozicijos supratimą.

Brolija, apnarpliota tūkstančiais beprasmių sąjunginės valstybės aktų, ir yra ta pati simbiozė, kurioje Baltarusija nuo Rusijos priklauso tik truputį stipriau nei Rusija nuo Baltarusijos. Be nieko nekainuojančio naftos perdirbimo yra dar viena sudėtinė baltarusiško politinio-ekonominio stebuklo dalis – faktinis dempingas į Rusiją. Neišlepintam, susigaudančiam Rusijos valstiečiui arba statybininkui nereikia aiškinti „kainos-kokybės“ santykio ypatybių. 70 dolerių už barelį šiltu lietumi pasipylė ant baltarusiškų mašinų gamintojų, gavusių užsakymus savo pigiems traktoriams ir „belazams“. Paskui gamyklininkus pradėjo kilti namų statybos kombinatai ir ūkinės turgavietės. Kokiu prekybiniu karu gąsdina Rusijos ekonominio vystymosi ministerija?

Žinoma, „Gazprom“ turi pilną teisę sakyti tą kainą, kurią manys esant reikalinga. Ir, aišku, elementarus teisingumo jausmas diktuoja muitų įvedimą naftai. Taip kad ekonominiu požiūriu Maskva nieko gėdingo nedaro, bet pati energetinė koncepcija yra ne ekonominė, o išskirtinai politinė. Iš čia ir kyla visi nesusipratimai ir netoliaregiškumai. Maskva neturi iš ko rinktis Baltarusijoje ir niekas nuo jos pavasariniuose Lukašenkos rinkimuose jau nepriklausė. Maskva tai puikiai žinojo ir būtent dėl to nebandė savęs paversti pajuokos objektu, iškeldama dujų argumentą kaip palaikymo rinkimuose sąlygą. O po to, po aštuonių mėnesių neginčijamo „gazprominio“ teisumo, visa aukščiausia „Gazprom“ valdžia kažkodėl negali normaliai sėsti prie naujametinio stalo. Iš to kyla įtarimai, kad sėkmingomis derybomis suinteresuotas ne tik Minskas, bet ir Maskva. Ir galiausiai Maskva įvaro save į kampą. Jokio varianto su „RosUkrEnergo“ nenusimato, Lukašenka jokių tarpininkų neleis, Europai įsipareigojusi Maskva, o ne Minskas, ir „Gazprom“ tenka sutikti ne tik su papildoma 5 dolerių už tūkstantį kubinių metrų nuolaida, bet ir su „Beltransgaz“ išmetimu iš derybų paketo. Baltarusija užmokės pinigais, o ne savo dujų transporto monopolisto akcijomis. Ir dabar Maskva iki 2010 m. dalinai mokės už savo dalį sąjunginėje įmonėje, sudarytoje „Beltransgaz“ pagrindu. Kažkas kužda, jog Maskva nekontroliuos „Beltransgaz“. Iki 2010 m. dar daug kas įvyks ir Lukašenka visus apmaus, kaip ne kartą jau apmovė ir aludarius iš „Baltika“, ir tą patį „Gazprom“ su tuo pačiu „Beltransgaz“. O kad niekam nekiltų abejonių, jog vaidų raktus reikiamu momentu turi Baltarusijos prezidentas, jis pirmiausia reikalauja savo dalies iš rusiškos naftos muito, o antra, išranda išvis kažką negirdėto – muitą už naftos tranzitą. Kažkas pamiršo įspėti „Gazprom“, kad „batka“ Baltarusijos teritorijoje daro viską, kas įprasta galutinai laimėjusioje suverenioje demokratijoje.

Rezultatas tas, jog Lukašenka išsaugojo „Beltransgaz“ ir šios pergalės svarba ne tik ta, kad jam liko galimybė diktuoti Maskvai tranzito sąlygas. „Beltransgaz“ tiesiogiai susijęs su dujų skirstymu respublikos viduje, o tai pats patikimiausias ekonominio manipuliavimo svertas. Baltarusijos chemija, žinoma, šiek tiek susvyruos dėl padvigubintos dujų kainos, bet išsilaikys. Apmaudu, jog Lukašenka, o kartu su juo ir Baltarusija, greičiausiai nepasakys Rusijai pelnytų padėkos žodžių.

Net pavasarį ekonomistai Minske nerodė jokios katastrofos baimės, nors tada buvo kalbama apie 200 dolerių už tūkstantį kubinių metrų. „Batka“ pareikalavo taupyti ir saugoti, ir netgi jo oponentai su šypsena kalbėjo: „batkos“ čia klauso. Svarbiausia, kad faršo perkėlimai iš mėsmalės ir atgal „rusobelinės“ sąjungos tema galėjo tęstis dar dešimtmečius, sukeldami atitinkamas pasekmes tikrosios baltarusiškos nepriklausomybės įsigyvendinimui. Be jos, kaip rodo praktika, nebūna ekonominių proveržių. Dabar netgi Lukašenkos režimo rėmuose, nežiūrint tebesitęsiančių išsigimimų, kaip traktorių dempingas ir nemokamas naftos perdirbimas, nelieka abejonių, jog net buvusi pseudointegracija jau pasuko atgalios, o gyventi pasirodo galima, jei nekreiptume dėmesio į Lukašenką, nors tam reikia ypatingai neišsišokti ir daug nesitikėti. Žodžiu, kiek besitęstų Lukašenkos era, dabar galima drąsiai aptarinėti klausimą, kokia bus Baltarusija po jo – nesvarbu, kada ir kaip tai atsitiktų. Atsakymas dabar, po tos nejučia Rusijos Baltarusijai suteiktos pagalbos, palankus, nes po Lukašenkos Baltarusija bus pasirengusi tokiam proveržiui, kurio nė nesapnavo oranžinė Ukraina.

Dar viena įdomi pamoka. Dujų istorija praėjo palyginti taikiai ir be audringų išsišokimų. Rusija aiškiai nerodė noro suteikti skandalui visuotinę reikšmę, suprasdama, kad kalbama apie patikimo tiekėjo reputaciją, gerokai apgadintą ukrainietiškos krizės. Dujos dujomis, bet Europos gynybos taryboje Maskva nepriekaištingai pasisakė prieš bandymus sukritikuoti Minską, tarytum leisdama suprasti, kad nesutarimai – šeimyninis reikalas, į kurį nereikia kreipti dėmesio ir tuo labiau jaudintis. Emocijų blyksnis buvo tik kartą ir Lukašenka leido sau pasisakyti Maskvos atžvilgiu, lyg ir pasidavęs nuotaikai, o iš tikrųjų stebėtinai tinkamu laiku. Maskva kaip tik susibarė su Gruzija ir jau pradėjo jos blokadą. Žodžiu, padarė viską, kad įtvirtintų savo nuosekliai blogėjančio įvaizdžio, pasiekto pasaulyje, lygį.

Ir tada pasireiškė Lukašenka. Jis netgi atsisakė palaikyti Maskvą jos antigruziniškuose sumanymuose, pastebėjęs, kad brolybė brolybe, o užsienio politiką Minskas įgyvendina savarankiškai. Tai buvo rudenį ir nuo to laiko tonacija jau nesikeitė.

Vargu ar Lukašenka galėjo tikėtis, kad Vakarai jį sutiks kaip oranžinį maištininką. Pati situacija pakišo Baltarusijos prezidentui mintį apie tai, kad net ir tokioje padėtyje, kai nėra ne tik ką prarasti, bet ir įgyti įvaizdžio atžvilgiu, galima pabandyti prisišlieti prie tų, kurie Maskvai pateikia savo sąskaitas.

Pasirodo, kad gadinti santykius su Maskva – reikalas be pralaimėjimo. O jeigu būtų įrodyta, kad būtent ji nevykdo savo įsipareigojimų pasauliui, tai išvis keli zuikiai nušaunami. Pirmiausia Maskva priversta aiškintis su tuo pasauliu, juokingai grasindama Minskui tarptautinėmis sankcijomis. Iš kitos pusės, paaiškėja, kad toli gražu ne visada ir ne išskirtinai Minskas yra kantrios Europos enfant terrible. Kai kuriose situacijose Europa turi ir rimtesnių grėsmių. Įdomu būtų pažiūrėti, kaip Maskva imsis gaudyti baltarusius Maskvos gatvėse, atšauks traukinius ir lėktuvus į Minską ir įves vizas. Tai „batkai“ būtų tiesiog idealu - nežiūrint visuotinio priešiškumo jam, pasaulis atsidurtų visiškai kvailoje padėtyje, galutinai susipainiojęs savo politiniuose-humanitariniuose prioritetuose. O tai besąlygiškai suteiktų Lukašenkai moralinį pasitenkinimą. Ne daugiau. Išsiveržimo iš visuotinio izoliavimo požiūriu jam tai, aišku, nepadėtų.

Bet dabar, beveik tą pačią dieną, kai sueina 10 metų rusų-baltarusių sąjungos jubiliejus, galima pradėti kalbėti apie tai, kas bus su Baltarusija po Lukašenkos. Kad ir kiek dar prezidentavimo laiko jam bus duota, kad ir kiek referendumų jis laimėtų, viskas, ką daro Maskva, yra efektyviausias Baltarusijos ruošimas tam laikotarpiui, nuo kurio ją, kaip dabar jau aišku, skiria tik vieno žmogaus buvimas. Beje, nežiūrint visų jo savotiškumų, toli gražu ne Sadamas Huseinas ir net ne Turkmėnbašis.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras