Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  Euroskepticizmas Vakarų Europoje: Švedijos atvejis

Kristina Puleikytė
2007 01 30

http://www.ert.gr/eu/euro_elections.asp?id=23Europos Sąjungos (ES) šalyse senbuvėse pastaruoju metu vis ryškesnės euroskepticizmo tendencijos, o naujosios narės su ES sieja viltis pagerinti savo ekonominę ir socialinę situaciją. Kuriantis  Europos Bendrijai (EB), ir eiliniai Vakarų Europos gyventojai, ir politinis elitas su vieninga Europa siejo stabilumo užtikrinimą, o šiuo metu vis dažniau susiduriama su gyventojų skepticizmu ES atžvilgiu bei  politinių jėgų, kritikuojančių ES institucijas, populiarumo didėjimu Vakarų Europoje.

Švedija tik 1995 m. tapo ES nare, nors narystės klausimas EB buvo svarstomas dar XX a. 7-ame dešimtmetyje, tačiau dėl tuometinės geopolitinės situacijos Europoje ir Šiaurės šalių regione narystės galimybė buvo atmesta. Išnykus šaltojo karo konfrontacijai, 1990 m. Švedijoje iškilo narystės ES klausimas, kuris inspiravo diskusijas dėl šalies neutraliteto politikos peržiūrėjimo: ar narystė ES nepakeis neutralaus šalies statuso. Tuometinis Švedijos ministras pirmininkas Ingvaras Carlssonas (socialdemokratas) priešinosi narystei, nes tai, pasak jo, grėstų šalies neutraliteto politikos patikimumui. Nesutarimai tarp Švedijos politinio elito suintensyvėjo, kai išsiskyrė dviejų lyderių – I. Carlssono ir opozicinės Konservatorių partijos lyderio Carlo Bildto – nuomonės. Pastarasis laikėsi nuostatos, kad  narystė ekonominėje struktūroje nepanaikins Švedijos neutraliteto politikos. Narystės ES atsisakymas dalies politinio elito buvo suvokiamas kaip rizikingas žingsnis, lemsiantis šalies izoliaciją. 

Galiausiai Švedijos premjeras Carlssonas sušvelnino savo poziciją ES atžvilgiu, pripažindamas,  kad išnykus karinei grėsmei Europoje ir ją pakeitus bendradarbiavimui, neutraliteto politika nėra kliūtis narystei ES. Taigi 1991 m. buvo pateiktas prašymas prisijungti prie ES. 1994 m. buvo surengtas referendumas narystės ES klausimu, per kurį nedidele persvara vis dėlto  laimėjo „taip“ pusė. 

Vyriausybės pozicija Europos Sąjungos atžvilgiu 

ES Švedijos politikų pasisakymuose aiškiai įvardijama kaip svarbus Švedijos užsienio politikos elementas įgyvendinant šalies nacionalinius interesus. Dabartinis Švedijos užsienio reikalų ministras C. Bildtas vertina ES kaip įrankį, galintį susidoroti su tarptautiniais iššūkiais, tokiais kaip  tarptautinio saugumo užtikrinimas, kova su skurdu, demokratijos plėtra. Švedijos viešajame diskurse akcentuojama šalies ir kartu ES gebėjimas skatinti demokratiją kaimyniniuose ir kituose pasaulio regionuose, kuriuose pažeidinėjamos žmogaus teisės ir egzistuoja autoritariniai režimai. „Sąjunga [ES] turi moralinį įsipareigojimą laikytis savo pažadų ir palikti atidarytas duris ateities plėtrai“,  – teigia Cecilia Malmström, Švedijos Europos reikalų ministrė. Švedija palaiko plėtros idėją, siedama ją su demokratijos ir kitų vertybių, propaguojamų šalies diskurse ir užsienio bei vidaus politikoje, skatinimu kaimyniniuose regionuose, pirmiausia Balkanuose ir Rytų Europoje. 

Po šaltojo karo pastebimi akivaizdūs pokyčiai Švedijos saugumo klausimu – akcentuojami tarptautiniai įsipareigojimai saugumo srityje. Švedijos vyriausybė ėmė matyti didesnes galimybes plėtoti  ES Bendrąją užsienio ir saugumo politiką išlaikant vyriausybių bendradarbiavimą ir didinant politikų koordinavimą tarp valstybių-narių. Švedija aktyviai dalyvauja ir Europos saugumo ir gynybos politikoje ateityje numatant šią ES politiką stiprinti. Taip Švedija modifikavo poreikį visuomet laikytis savo specifinės pozicijos gynybos ir saugumo klausimais. 

Skirtumai politinio elito viduje 

Nors dalis visuomenės ir politinio elito pasisakė už narystę ES, pateikdami ekonominius argumentus, šalyje ėmė stiprėti antiintegracinės idėjos dar prieš referendumą dėl narystės ES. Kairiosios partijos, kurios viešai pasisakė prieš narystę ES, pateikė nacionalinio suvereniteto ir aiškių kultūrinių skirtumų tarp Švedijos ir Europos argumentus. Organizacija „Nej till EG“ („Ne ES“) įtikinėjo, nurodydama  į prostituciją, narkotikų liberalizavimą, seksizmą, elitizmą ir demokratijos deficitą ES, o Europą vaizduodama kaip „moterų spąstus“ ir asocijuodama su nedemokratine „Briuselio galia“. Šiaurės šalys, traktuojamos kaip kultūrinio, socialinio ir politinio bendrumo siejama natūrali bendruomenė, buvo priešpastatomos  neigiamais stereotipais grindžiamam Europos vaizdiniui. 

Iki šiol Švedijos kairiųjų partija laikosi kritiškos pozicijos ES atžvilgiu, Sąjungą vaizduodama  kaip supervalstybę, kuri pamažu naikina valstybių-narių suverenitetą. Ši partija deklaruoja netgi tai, kad Švedija turėtų išstoti iš ES. Taip pat skeptiškai traktuoja ES Žaliųjų partija, tik ji laikosi pozicijos, kad  švediškosios vertybės kardinaliai skiriasi nuo ES, kuri, anot jos, per mažai dėmesio skiria ekologinėms problemoms. 

Tuo tarpu Socialdemokratų partija laikosi nuosaikesnės politikos, lyginant su kitomis kairiosiomis partijomis, neatmesdama supranacionalinio sprendimų priėmimo tam tikrais klausimais (pavyzdžiui, tokiais kaip aplinkosauga), kurie neapsiriboja tik vienos valstybės sienomis, t. y. yra internacionalinio pobūdžio, reikalaujantys valstybių bendradarbiavimo. Dešinioji Švedijos konservatorių partija, laisvąją rinką laikydama esminiu argumentu, laikosi nuosaikios politikos ES atžvilgiu. 

Partijų pozicijos ES atžvilgiu išsiskyrė dar  XX a. 10-ame  dešimtmetyje kilus diskusijoms dėl narystės ES ir tos nuostatos mažai pakito. Iš kitų Vakarų Europos valstybių Švedija išsiskiria tuo, kad kairiojo sparno partijos yra kritiškos ES, o didžiausi ES kritikai Prancūzijoje ar kitose Vakarų Europos valstybėse yra radikalios dešinės partijos. 

Augantis visuomenės skepticizmas ES atžvilgiu 

Švedijos vyriausybės vykdoma politika nevisiškai atspindi gyventojų poziciją ES atžvilgiu. Pastarųjų keliolikos metų apklausos parodė, kad  jei referendumas dėl narystės ES vyktų dabar, švedai pasektų norvegų, kurie jau kelis kartus ES pasakė „ne“, pavyzdžiu. Dėl priešiškos visuomenės pozicijos ir nuomonės Švedija įvardijama kaip euroskeptiška valstybė. Nepasitenkinimą ES projektu parodo ir dėl prisijungimo prie Ekonominės ir pinigų sąjungos referendumo, vykusio 2003 m., rezultatai: švedai nubalsavo prieš. Netgi Švedijoje įtakingiausia ir tuo metu valdančioji Socialdemokratų partija, puikiai įgudusi formuoti viešąją nuomonę, nepajėgė įtvirtinti savo Europos politikos tarp rinkėjų. 

Švedai pasakė „ne“ eurui, nepaisydami  už jo įvedimą pasisakusių stambaus verslo atstovų ir kai kurių politinio elito narių pastangų. Po euro referendumo Švedijoje Grahamas Watsonas, Europos parlamento liberalų sekcijos lyderis, teigė, kad  švedai, atsiskyrę nuo euro zonos, praras milžiniškas investicijas. Švedijos Riksdagas (parlamentas) išleido apie 9 milijonus svarų referendumo dėl prisijungimo prie Ekonominės ir pinigų sąjungos kampanijai. Be to, privačios įstaigos, organizacijos rėmė kampaniją už euro įvedimą. Paskaičiavimai rodo, kad eurui palanki pusė turėjo šešis kartus didesnį finansavimą nei euroskeptikai. Euro įvedimui taip pat pritarė Švedijos žiniasklaida, o, pvz., Didžiojoje Britanijoje beveik visa žiniasklaida oponavo prisijungimui prie euro zonos. 

Švedija delsė Europos konstituciją ratifikuoti po nesėkmingų referendumų Prancūzijoje ir Nyderlanduose, kur buvo atmesta konstitucija. Švedijos politinis elitas po nepavykusio 2003 m. euro referendumo nusprendė neskubinti Europos konstitucijos ratifikavimo ir atmetė referendumo galimybę, argumentuodamas, kad Europos konstitucija nieko iš esmės nepakeis jau egzistuojančiose sutartyse. Be to, ir pačioje šalyje politinis elitas vengė viešai aptarinėti  Europos konstitucijos klausimą, siekdamas  išvengti plačių diskusijų ir visuomenės pasipriešinimo. 

Kaip ir politinių partijų, taip ir visuomenės nuomonės Švedijoje Europos integracijos klausimu išsiskyrė. Tai  paaiškinama dideliu naujienų, žinių apie Europą srautu. „Svenska Dagbladet“ laikraščio redaktorius Henrikas Ennartas patvirtino: „Švedija nori mokytis kalbų ir domėtis Europos teise, politika ir ekonomika“. Tai leidžia daryti prielaidą, kad Švedijos visuomenė yra pakankamai apsišvietusi ES klausimais, o tai ir skatina skirtingas nuomones ir kritiškumą. 

Dabartinės Švedijos vyriausybės nariai teigia, kad integracijos procesas turi eiti koja kojon su visuomenės valia. Vis dėlto  dabartinės vyriausybės tikslas - vykdyti aktyvią politiką ES rėmuose. Kaip parodė atliktas tyrimas, švedai mažai  yra suinteresuoti diskusijomis apie ES ateitį, bet labai domisi atskiromis ES politikomis, kurios tiesiogiai liečia jų kasdienį gyvenimą ar atitinkamas ūkio sritis, tokias kaip, pavyzdžiui, bendroji žemės ūkio politika. O partijos, organizacijos ir valstybinės institucijos plačiausiai diskutuoja dėl užsienio ir saugumo politikos, ES ateities perspektyvų, bendrosios rinkos problemų Vyraujančios visuomenės nuostatos aiškiai rodo, kad gilesnė ES integracija kol kas nėra patraukli, ką  patvirtino  ir referendumai. 12 euro zonos valstybių patyrė ekonominį nuosmukį, o Švedija, Danija ir Didžioji Britanija, likusios už euro zonos, tokių ekonominių sunkumų kaip kitos ES narės, įsivedusios eurą, nepatiria. Taigi, siekiant pakeisti visuomenės nuostatas ES atžvilgiu, proeuropietiškoms politinėms jėgoms reikia surasti  kitų argumentų.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (29)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (82)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras