|
Euroskepticizmas Vakarų Europoje: Švedijos atvejis
Kristina Puleikytė 2007 01 30
Europos Sąjungos (ES) šalyse senbuvėse pastaruoju metu vis ryškesnės euroskepticizmo tendencijos, o naujosios narės su ES sieja viltis pagerinti savo ekonominę ir socialinę situaciją. Kuriantis Europos Bendrijai (EB), ir eiliniai Vakarų Europos gyventojai, ir politinis elitas su vieninga Europa siejo stabilumo užtikrinimą, o šiuo metu vis dažniau susiduriama su gyventojų skepticizmu ES atžvilgiu bei politinių jėgų, kritikuojančių ES institucijas, populiarumo didėjimu Vakarų Europoje.
Švedija tik 1995 m. tapo ES nare, nors narystės klausimas EB buvo svarstomas dar XX a. 7-ame dešimtmetyje, tačiau dėl tuometinės geopolitinės situacijos Europoje ir Šiaurės šalių regione narystės galimybė buvo atmesta. Išnykus šaltojo karo konfrontacijai, 1990 m. Švedijoje iškilo narystės ES klausimas, kuris inspiravo diskusijas dėl šalies neutraliteto politikos peržiūrėjimo: ar narystė ES nepakeis neutralaus šalies statuso. Tuometinis Švedijos ministras pirmininkas Ingvaras Carlssonas (socialdemokratas) priešinosi narystei, nes tai, pasak jo, grėstų šalies neutraliteto politikos patikimumui. Nesutarimai tarp Švedijos politinio elito suintensyvėjo, kai išsiskyrė dviejų lyderių I. Carlssono ir opozicinės Konservatorių partijos lyderio Carlo Bildto nuomonės. Pastarasis laikėsi nuostatos, kad narystė ekonominėje struktūroje nepanaikins Švedijos neutraliteto politikos. Narystės ES atsisakymas dalies politinio elito buvo suvokiamas kaip rizikingas žingsnis, lemsiantis šalies izoliaciją.
Galiausiai Švedijos premjeras Carlssonas sušvelnino savo poziciją ES atžvilgiu, pripažindamas, kad išnykus karinei grėsmei Europoje ir ją pakeitus bendradarbiavimui, neutraliteto politika nėra kliūtis narystei ES. Taigi 1991 m. buvo pateiktas prašymas prisijungti prie ES. 1994 m. buvo surengtas referendumas narystės ES klausimu, per kurį nedidele persvara vis dėlto laimėjo taip pusė.
Vyriausybės pozicija Europos Sąjungos atžvilgiu
ES Švedijos politikų pasisakymuose aiškiai įvardijama kaip svarbus Švedijos užsienio politikos elementas įgyvendinant šalies nacionalinius interesus. Dabartinis Švedijos užsienio reikalų ministras C. Bildtas vertina ES kaip įrankį, galintį susidoroti su tarptautiniais iššūkiais, tokiais kaip tarptautinio saugumo užtikrinimas, kova su skurdu, demokratijos plėtra. Švedijos viešajame diskurse akcentuojama šalies ir kartu ES gebėjimas skatinti demokratiją kaimyniniuose ir kituose pasaulio regionuose, kuriuose pažeidinėjamos žmogaus teisės ir egzistuoja autoritariniai režimai. Sąjunga [ES] turi moralinį įsipareigojimą laikytis savo pažadų ir palikti atidarytas duris ateities plėtrai, teigia Cecilia Malmström, Švedijos Europos reikalų ministrė. Švedija palaiko plėtros idėją, siedama ją su demokratijos ir kitų vertybių, propaguojamų šalies diskurse ir užsienio bei vidaus politikoje, skatinimu kaimyniniuose regionuose, pirmiausia Balkanuose ir Rytų Europoje.
Po šaltojo karo pastebimi akivaizdūs pokyčiai Švedijos saugumo klausimu akcentuojami tarptautiniai įsipareigojimai saugumo srityje. Švedijos vyriausybė ėmė matyti didesnes galimybes plėtoti ES Bendrąją užsienio ir saugumo politiką išlaikant vyriausybių bendradarbiavimą ir didinant politikų koordinavimą tarp valstybių-narių. Švedija aktyviai dalyvauja ir Europos saugumo ir gynybos politikoje ateityje numatant šią ES politiką stiprinti. Taip Švedija modifikavo poreikį visuomet laikytis savo specifinės pozicijos gynybos ir saugumo klausimais.
Skirtumai politinio elito viduje
Nors dalis visuomenės ir politinio elito pasisakė už narystę ES, pateikdami ekonominius argumentus, šalyje ėmė stiprėti antiintegracinės idėjos dar prieš referendumą dėl narystės ES. Kairiosios partijos, kurios viešai pasisakė prieš narystę ES, pateikė nacionalinio suvereniteto ir aiškių kultūrinių skirtumų tarp Švedijos ir Europos argumentus. Organizacija Nej till EG (Ne ES) įtikinėjo, nurodydama į prostituciją, narkotikų liberalizavimą, seksizmą, elitizmą ir demokratijos deficitą ES, o Europą vaizduodama kaip moterų spąstus ir asocijuodama su nedemokratine Briuselio galia. Šiaurės šalys, traktuojamos kaip kultūrinio, socialinio ir politinio bendrumo siejama natūrali bendruomenė, buvo priešpastatomos neigiamais stereotipais grindžiamam Europos vaizdiniui.
Iki šiol Švedijos kairiųjų partija laikosi kritiškos pozicijos ES atžvilgiu, Sąjungą vaizduodama kaip supervalstybę, kuri pamažu naikina valstybių-narių suverenitetą. Ši partija deklaruoja netgi tai, kad Švedija turėtų išstoti iš ES. Taip pat skeptiškai traktuoja ES Žaliųjų partija, tik ji laikosi pozicijos, kad švediškosios vertybės kardinaliai skiriasi nuo ES, kuri, anot jos, per mažai dėmesio skiria ekologinėms problemoms.
Tuo tarpu Socialdemokratų partija laikosi nuosaikesnės politikos, lyginant su kitomis kairiosiomis partijomis, neatmesdama supranacionalinio sprendimų priėmimo tam tikrais klausimais (pavyzdžiui, tokiais kaip aplinkosauga), kurie neapsiriboja tik vienos valstybės sienomis, t. y. yra internacionalinio pobūdžio, reikalaujantys valstybių bendradarbiavimo. Dešinioji Švedijos konservatorių partija, laisvąją rinką laikydama esminiu argumentu, laikosi nuosaikios politikos ES atžvilgiu.
Partijų pozicijos ES atžvilgiu išsiskyrė dar XX a. 10-ame dešimtmetyje kilus diskusijoms dėl narystės ES ir tos nuostatos mažai pakito. Iš kitų Vakarų Europos valstybių Švedija išsiskiria tuo, kad kairiojo sparno partijos yra kritiškos ES, o didžiausi ES kritikai Prancūzijoje ar kitose Vakarų Europos valstybėse yra radikalios dešinės partijos.
Augantis visuomenės skepticizmas ES atžvilgiu
Švedijos vyriausybės vykdoma politika nevisiškai atspindi gyventojų poziciją ES atžvilgiu. Pastarųjų keliolikos metų apklausos parodė, kad jei referendumas dėl narystės ES vyktų dabar, švedai pasektų norvegų, kurie jau kelis kartus ES pasakė ne, pavyzdžiu. Dėl priešiškos visuomenės pozicijos ir nuomonės Švedija įvardijama kaip euroskeptiška valstybė. Nepasitenkinimą ES projektu parodo ir dėl prisijungimo prie Ekonominės ir pinigų sąjungos referendumo, vykusio 2003 m., rezultatai: švedai nubalsavo prieš. Netgi Švedijoje įtakingiausia ir tuo metu valdančioji Socialdemokratų partija, puikiai įgudusi formuoti viešąją nuomonę, nepajėgė įtvirtinti savo Europos politikos tarp rinkėjų.
Švedai pasakė ne eurui, nepaisydami už jo įvedimą pasisakusių stambaus verslo atstovų ir kai kurių politinio elito narių pastangų. Po euro referendumo Švedijoje Grahamas Watsonas, Europos parlamento liberalų sekcijos lyderis, teigė, kad švedai, atsiskyrę nuo euro zonos, praras milžiniškas investicijas. Švedijos Riksdagas (parlamentas) išleido apie 9 milijonus svarų referendumo dėl prisijungimo prie Ekonominės ir pinigų sąjungos kampanijai. Be to, privačios įstaigos, organizacijos rėmė kampaniją už euro įvedimą. Paskaičiavimai rodo, kad eurui palanki pusė turėjo šešis kartus didesnį finansavimą nei euroskeptikai. Euro įvedimui taip pat pritarė Švedijos žiniasklaida, o, pvz., Didžiojoje Britanijoje beveik visa žiniasklaida oponavo prisijungimui prie euro zonos.
Švedija delsė Europos konstituciją ratifikuoti po nesėkmingų referendumų Prancūzijoje ir Nyderlanduose, kur buvo atmesta konstitucija. Švedijos politinis elitas po nepavykusio 2003 m. euro referendumo nusprendė neskubinti Europos konstitucijos ratifikavimo ir atmetė referendumo galimybę, argumentuodamas, kad Europos konstitucija nieko iš esmės nepakeis jau egzistuojančiose sutartyse. Be to, ir pačioje šalyje politinis elitas vengė viešai aptarinėti Europos konstitucijos klausimą, siekdamas išvengti plačių diskusijų ir visuomenės pasipriešinimo.
Kaip ir politinių partijų, taip ir visuomenės nuomonės Švedijoje Europos integracijos klausimu išsiskyrė. Tai paaiškinama dideliu naujienų, žinių apie Europą srautu. Svenska Dagbladet laikraščio redaktorius Henrikas Ennartas patvirtino: Švedija nori mokytis kalbų ir domėtis Europos teise, politika ir ekonomika. Tai leidžia daryti prielaidą, kad Švedijos visuomenė yra pakankamai apsišvietusi ES klausimais, o tai ir skatina skirtingas nuomones ir kritiškumą.
Dabartinės Švedijos vyriausybės nariai teigia, kad integracijos procesas turi eiti koja kojon su visuomenės valia. Vis dėlto dabartinės vyriausybės tikslas - vykdyti aktyvią politiką ES rėmuose. Kaip parodė atliktas tyrimas, švedai mažai yra suinteresuoti diskusijomis apie ES ateitį, bet labai domisi atskiromis ES politikomis, kurios tiesiogiai liečia jų kasdienį gyvenimą ar atitinkamas ūkio sritis, tokias kaip, pavyzdžiui, bendroji žemės ūkio politika. O partijos, organizacijos ir valstybinės institucijos plačiausiai diskutuoja dėl užsienio ir saugumo politikos, ES ateities perspektyvų, bendrosios rinkos problemų Vyraujančios visuomenės nuostatos aiškiai rodo, kad gilesnė ES integracija kol kas nėra patraukli, ką patvirtino ir referendumai. 12 euro zonos valstybių patyrė ekonominį nuosmukį, o Švedija, Danija ir Didžioji Britanija, likusios už euro zonos, tokių ekonominių sunkumų kaip kitos ES narės, įsivedusios eurą, nepatiria. Taigi, siekiant pakeisti visuomenės nuostatas ES atžvilgiu, proeuropietiškoms politinėms jėgoms reikia surasti kitų argumentų.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |