Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  N. Sarkozy reformų vasara

2008 07 01

Vos keli politikai Prancūzijoje, o gal net ir visame pasaulyje patyrė tokių dramatiškų karjeros nuosmukių ir pakilimų kaip dabartinis prezidentas Nicolas Sarkozy. Po griausmingos pergalės prezidento rinkimuose praėjusiais metais jo populiarumas siekė rekordines aukštumas, o jau po aštuonių mėnesių jis krito iki dramatiškų nepasitikėjimo žemumų. Tačiau kai kurie komentatoriai ir apžvalgininkai iš pat pradžių sakė, kad nuo pat kadencijos pradžios visas N. Sarkozy siūlomas reformų planas yra pasmerktas žlugti, o Prancūzija ir toliau kapanosis senose problemose.

Pats prezidentas per šiuos metus susilaukė labai daug dėmesio, taip pat ir kritikos. Jis tiesiog pakeitė visą nusistovėjusią sampratą apie prancūzišką prezidentavimą, o kur dar labai viešas ir daugybės komentarų sulaukęs privatus gyvenimas, skyrybos su žmona bei santuoka su Carla Bruni... Nepaisant šių privačiai viešų asmeninių peripetijų, akivaizdu, kad jis per vienus metus pasiūlė daugiau ekonominių ir socialinių reformų bei pokyčių nei buvęs prezidentas Jacques Chiracas per visus dvylika prezidentavimo metų. Praėjusią vasarą N. Sarcozy sudarė reformų komisiją, kuriai vadovauti paskyrė Jacque Attali ir pavedė surasti būdų, kaip išjudinti šalį iš ekonominio sąstingio. Jau sausį buvo pateikta 316 įvairiausių siūlymų, kaip reikėtų reformuoti tokias sritis, kaip migracijos politika, viešųjų finansų bei išlaidų valdymas, pensijų reforma ir pan.

Dabar, kai jo populiarumas kritęs iki rekordinių žemumų, regis, jis tik dar labiau didina tempą, nebijodamas veltis į kovas su savo partijos kolegomis ar oponuoti jį išrinkusiems rinkėjams. Daugelis sunkiausių ir sudėtingiausių reformų jau šią vasarą turėtų būti baigtos įgyvendinti, o tai turėtų tapti dalimi vienos didžiausių ir svarbiausių ekonominių reformų Europoje po to, kai „geležinė ledi“ Margaret Thatcher devintajame dešimtmetyje ėmėsi tvarkytis Didžiojoje Britanijoje.

Štai prieš keletą savaičių N. Sarkozy pranešė apie reikšmingą šalies gynybos sektoriaus reformą. Siekiama, kad būtų galima lengviau samdyti ir atleisti samdomus darbuotojus. Liepos mėnesį parlamentas turėtų patvirtinti prezidento pasiūlytą ekonominės modernizacijos įstatymą, kuris turėtų sudaryti palankesnes sąlygas verslui, taip pat reformuoti senuosius įstatymus, ginančius smulkiuosius verslininkus, taip padidinti konkurenciją maisto ir mažmeninės prekybos sektoriuose bei sumažinti kainas. Be to, siekiama leisti darbuotojams ir darbdaviams derėtis dėl darbo laiko bei galimybės dirbti viršvalandžius, planuojama reformuoti valstybinį sektorių, veiksmingiau paskirstant žmogiškuosius išteklius.

Žinoma, N. Sarkozy – ne M. Thatcher, o Prancūzija jau nebe stagnacijoje ir streikuose paskendusi devintojo dešimtmečio Britanija. Pernai Prancūzijos ekonominis augimas siekė 2,1 proc., nedarbo lygis mažėjo ir siekė 7,2 proc. Aišku, kad Prancūzijos rezultatai nėra patys geriausi, ir ji vis dar velkasi Vokietijai bei Didžiajai Britanijai iš paskos, ir nors N. Sarkozy stinga susikoncentravimo į ekonominį liberalizmą, jis tikrai supranta, kad, liberalizuodamas darbo rinką, sumažindamas mokesčius ir gražindamas prestižą darbui, gali pasiekti greitų ir gerų rezultatų, kurie padėtų Prancūzijai išlikti ekonomiškai konkurencinga šalimi pasaulio mastu. Ekonomistai, tokie kaip Didier, pažymi, kad visai realu pasiekti 3 proc. ekonominį augimą. Maža to, įmanoma tai padaryti išvengiant sunkių socialinių padarinių. Kitaip tariant, „didysis lūžis“ įmanomas ir be socialinio sprogimoю

Rinkimai dar toli, tad nepopuliariems, bet labai svarbiems sprendimams ir reformoms – pats palankiausias laikas. Regis, prezidentas jau pradėjo pratinti tautiečius prie permainų. Pirmiausia - paviešindamas privatų gyvenimą, taip pat liaudamasis žodžiu provokuoti sąjungininkus ir partnerius Europoje ir ruošdamas Prancūziją rimtoms vasaros reformoms.

Apžvalgininkams, atidžiai stebintiems N. Sarkozy darbus, tokios reformos tikrai nebus kažkas netikėto. Stebina veikiau tai, kad reformos nebuvo pradėtos anksčiau. 2007 metais išleistoje savo knygoje „Liudijimas“ N. Sarkozy rašė, jog jau 2005-aisiais savo partijoje kalbėjo apie didįjį lūžį. Tai terminas, apimantis daugelį aspektų, tokių, kaip santykių su Izraeliu bei Arabų pasauliu peržiūrėjimas, Prancūzijos švietimo bei aukštojo mokslo reforma bei visos šalies ekonomikos modernizavimas. Tačiau visus šiuos aspektus vienijo mintis, kad šaliai tiesiog būtina savotiška šoko terapija, kuri išjudintų ją iš apsnūdimo. Jau tada N. Sarkozy rašė, jog žodis „pokyčiai“ jau prarado savo svarbą ir reikšmę, nes reformos niekada nebūdavo pabaigiamos, o pati sąvoka „reforma“ tapo beprasme, pernelyg dažnai politiniame gyvenime vartojama klišeю

Pasak prezidento, pagrindinė klaida, kuri taip nuvertina pačią reformų sąvoką, yra tai, kad jos vykdomos nenuosekliai, o didelis ir nepamatuotas įvairių interesų grupių pasipriešinimas taip išsekina politikų jėgas, „kad, įvykdęs vieną reformą, nori liautis kažką keisti, nes būni išsekęs po nuolatinių ginčų dėl pirmosios reformos“. Tad, jo teigimu, veiksmingiausia reformas vykdyti greitai ir visas kartu, net jei tai ir keltų dalies visuomenės nepasitenkinimą.

Tokia strategija nėra nauja. Ji devintojo dešimtmečio viduryje labai sėkmingai pritaikyta Naujoje Zelandijoje, kur finansų ministras Rogeris Douglasas gana greitai ir efektyviai reformavo šalies ekonomikos sektorių. Tačiau toks greitų reformų būdas, regis, naujas Prancūzijai, o tai ir atskiria dabartinį šalies prezidentą nuo anksčiau buvusiųjų. Kad ir nuo J. Chiraco, kuris buvo įsitikinęs, kad Prancūzija taip nenori jokių permainų, jog visi net ir smulkiausi pokyčiai turi vykti lėtai ir be žmonių pasipriešinimo.

Tam tikra prasme ankstesnysis prezidentas turbūt buvo teisus, nes visuomenės pasipriešinimas, kurį tenka įveikti N. Sarkozy, tikrai didelis. Greitų reformų siekis suskaldė tiek jį palaikančias politines jėgas, tiek ir opoziciją, o interesų grupių kovos viską paskandino batalijų miglose.

Bet kuriuo atveju prezidento administracija taip skubiai ir gausiai įvairiais reformų planais ir strategijomis užvertė šalies parlamentą, kad opozicija beveik negali pasipriešinti ir atsilaikyti. Savo ruožtu skundžiasi ir profesinės sąjungos. Jų teigimu, tokie veiklos metodai atrodo, kaip daugybės triušių išleidimas tiesiog medžiotojų panosėje. Kas nuspręs, į kurį triušį geriausia taikytis?

Profsąjungos Prancūzijoje visada buvo svarbi ir įtakinga jėga, tačiau dabartinis reformų mastas, regis, sutrikdė net jas. Pačios sąjungos nebesutaria, kada, kaip ir dėl ko protestuoti. Prieš kelias savaites buvo bandoma sušaukti milijonines darbuotojų demonstracijas. Dėl vidinių nesutarimų į gatves išėjo vos pusė žmonių...

Yra ir kitų ženklų, rodančių, kad reformoms metas iš tiesų palankus. Atrodo, jog pamažu keičiasi pačių prancūzų mąstymas. Po to, kai 2005 metų referendume buvo atmestas ES konstitucijos projektas, atrodo, visa šalis susimąstė apie jos vaidmenį globalizuotame pasaulyje ir suprato, kad ilgiau koncentruotis tik į save ir savo šalies reikalus sunkiai įmanoma. Šias nuojautas dar labiau sustiprino pastaruoju metu vis sparčiau augančios pasaulinės maisto ir naftos kainos.

Kita prezidento inicijuojamoms reformoms itin palanki aplinkybė – žmonių nepasitikėjimas opozicinėmis politinėmis jėgomis. Socialistų stovykloje itin didelė sumaištis, iki lapkričio partiją ištikusi ir lyderio krizė. Tad tokiame kontekste, N. Sarkozy atrodo gana stabiliai.

Tačiau, nepaisant nemažai gera žadančių ženklų, derėtų nepamiršti, kad kliūčių bei problemų politiniame kelyje visada apstu. Reformų siekis ir ekonominis pragmatizmas, kurį dabar taip pabrėžia N. Sarkozy, negali būti atsietas nuo konkrečios ir nuoseklios ideologinės pozicijos. Kaip sakė Paryžiaus ekonomikos mokyklos ekonomistas Davidas Spectoras, „kalbama, kad turėjo įvykti didysis lūžis ir, reikia pripažinti, kai kuriose srityse ir tam tikru mastu jis jau įvyko. Tačiau kai kuriose srityse tai ir liko J. Chiraco tipo demagogiškų kalbų lygyje“. Panašu, jog būtent dabar N. Sarkozy ima atrasti tai, ką ekonomistai žinojo jau seniai: pradėti reformas Prancūzijoje nėra toks jau sudėtingas reikalas. Kur kas didesnis iššūkis yra jas pabaigti.

Pagal Newsweek informaciją parengė Lina Valantiejūtė

Bernardinai.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras