Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  ES misijos Afrikoje: interesai susikerta dar Europoje (10)

Aušra Radzevičiūtė
2008 07 02

Dar prieš referendumą Airijoje dėl Lisabonos sutarties ratifikavimo, kuris, kaip žinia, pasibaigė pralaimėjimu, Europos Parlamento Sąjungos už tautų Europą frakcija, spaudžiama šios šalies atstovų, iškėlė klausimą, ką ES karinės pajėgos veikia Afrikoje. Neutralumo politikos besilaikantys airiai nerimavo, kad ES misija Čade ir Centrinėje Afrikos Respublikoje (CAR) gali prasilenkti su jų pozicija.

Ir nors EUFOR (European Union Force – tarptautinės ginkluotosios internacionalinės ES pajėgos) operacija Čade bei CAR pristatoma kaip ilgalaikio konflikto Darfūre sprendimo paieška, stabilumo regione skatinimas bei partnerystės tarp ES ir Afrikos įtvirtinimas, diskusijos dėl šios misijos nerimsta ne tik Airijoje.

Pirmąja jungtine karine Europos Sąjungos misija Afrikoje reikėtų laikyti 2003 m. Jungtinių Tautų prašymu į Kongo Demokratinę Respubliką nusiųstus 1,8 tūkst. ES karių. Tai buvo pirmoji EUFOR operacija už savo žemyno ribų. 2007 m. ataskaitoje Didžiosios Britanijos armijos generolas leitenantas Davidas Leakey užtikrino, kad „operacija Konge buvo sėkminga – tai buvo visokeriopai pavykusi ES dislokacija“.

Vėliau iškilo Sudano ir Čado klausimas – 2007 m. rudenį Liuksemburge ES užsienio reikalų ministrai nutarė pradėti taikdarių operaciją Čade. Oficialiai numatyta pradžia – 2008 m. sausio pabaiga, tačiau dėl ypač įtemptos padėties Čade europietiškos misijos startas buvo atidėtas.

Ką veikia ES karinės pajėgos Čade? Ši misija turi Jungtinių Tautų mandatą ir skelbia esanti įpareigota užtikrinti pabėgėlių, civilių asmenų saugumą bei sudaryti sąlygas dirbti humanitarinėms organizacijoms. Šiuo metu Čade daugumą pabėgėlių sudaro Darfūro regiono gyventojai, kurie gelbėjosi nuo neišvengiamo smurto ir suirutės.

Čadas – Centrinės Afrikos šalis, iki 1960 m. – Prancūzijos kolonija. Ši šalis iki šiol ypač rūpi Prancūzijai, kuri nuo 1986 m. Čade laiko daugiau kaip tūkstantį karių. Kas iš tiesų vyksta šioje neramioje Afrikos valstybėje, suprasti iš šalies nepaprastai sudėtinga. Dabartinis ir ilgalaikis Čado prezidentas Idrissas Deby į valdžią atėjo atvirai padedamas Sudano vyriausybės, tačiau santykiai su šia šalimi ir tarp įtakingų abiejų valstybių lyderių, švelniai tariant, yra be galo painūs ir permainingi. Šiaip ar taip, 2007 m. gruodį ir 2008 m. sausį I. Deby lėktuvai bombardavo Darfūrą, kur taikiniais tapo ir šiandieniniai Čado sukilėliai, dėl kurių veiklos įtampa šalyje tik didėja. Dar 2006 m. balandį sukilėliai iš Jungtinio fronto už permainas, siekiantys „tikrų demokratinių rinkimų“, šturmavo Čado sostinę Ndjameną, bet tuomet jų atakos buvo atremtos. Ne mažesnis išpuolis buvo surengtas šių metų pradžioje, susirėmimai nerimsta iki šiol. Čado vyriausybė tikina, kad sukilėlius, kuriuos Ndjamenoje vadina tiesiog banditais, finansuoja ir ginkluoja Sudano vyriausybė, tačiau ši viską kategoriškai neigia.

Neoficialiai pranešama, kad į konfliktus tarp Čado ir Sudano bei Čado viduje „sumaniai kišosi“ Prancūzija, kuri šios šalies iš savo globos nepaleidžia ne tik dėl banalių sentimentų (buvusi kolonija), bet ir dėl to, kad prieš kelerius metus Čadas tapo naftos eksportuotoju. Be to, niekam ne paslaptis, kad Afrikoje ypač aktyviai veikia Kinija, kuri vadovaujasi pragmatiškais kriterijais, nepaiso jokių „ceremonijų“ (kaip atrodys, kaip kiti įvertins) ir ženkliai mažina Europos įtaką juodajame žemyne.

Prancūzijos aktyvumas Afrikoje nepatinka Vokietijai. Geriausias to pavyzdys – 2007 m. vykęs ES ir Afrikos valstybių vadovų susitikimas, kuriame tik vargais negalais pasirašyta ekonominės partnerystės sutartis. Nepaisant to, daugelio ekspertų vertinimu, šis susitikimas patyrė fiasko ir neatnešė planuotų rezultatų, o viena iš priežasčių – Vokietijos kanclerės Angelos Merkel viešas pasisakymas, nukreiptas prieš Zimbabvės prezidentą Robertą Mugabe, kurio šalyje, anot vokiečių lyderės, šiurkščiai pažeidinėjamos žmogaus teisės. Savo ruožtu R. Mugabe, neabejotinai spalvinga ir prieštaringa asmenybė, pareiškė, kad „Europa yra įžūli ir kamuojama pranašumo kompleksų“.

Grįžtant prie ES misijos Čade, būtina atkreipti dėmesį į Didžiosios Britanijos poziciją. Šią taikdarių misiją atvirai protegavo Prancūzija, kuri, kaip jau minėta, Čade turi savų rimtų interesų. Paryžius prisibijo valdžios pasikeitimo Čade, nes dabartinė vyriausybė, nepaisant visų problemų ir painiavos, kartais netgi vadinama „dukterine“. Įdomu ir tai, kad Čado prezidentas I. Deby, tarptautiniu lygiu ėmus svarstyti stabilumo ir taikos regione klausimą, atsisakė įsileisti Jungtinių Tautų taikdarius, tačiau atvėrė duris europiečiams – ES pajėgoms.

Europos Sąjungos misija Čade labai gerai parodė, su kokiomis problemomis ES  susiduria gynybos politikos srityje. Iškilo klausimas, ką siųsti į Čadą, nes ES neturėjo tam tinkamų karinių dalinių. Žinoma, Prancūzija pasisiūlė suformuoti pusę kontingento ir prisiimti pusę finansavimo kaštų, tačiau iš kitų ES valstybių didelio entuziazmo nesijautė. Galiausiai prisidėti prie misijos sutiko Švedija, Lenkija, Austrija, Ispanija, Airija ir kt.

Prancūzijos lobizmui misijos Čade klausimu tradiciškai priešinasi Didžioji Britanija, nors viešai Londonas ir stebisi, kodėl Europos Sąjungai taip sunkiai sekasi kurti jungtines ginkluotąsias pajėgas. Įdomi detalė: operacijai Čade savo sraigtasparnius pasiūlė Rusija…

Pernai Prancūzijos Europos reikalų ministras Jeanas Pierre‘as Jouyet (Žanas Pjeras Žujė) pasiūlė Didžiajai Britanijai bent jau prisidėti pinigais ir taip pademonstruoti, kad tai – bendras Europos reikalas. Tačiau britų Europos reikalų ministras Jimas Murphy atrėžė, kad „mes pasiūlėme politinę paramą ir savo techninę patirtį, bet niekada nežadėjome jokių pinigų ar ginkluotųjų pajėgų“.

Taigi, EUFOR misija Čade braška per visas siūles – didžiausia pasaulyje pagalbos teikėja Europos Sąjunga itin sunkiai sprendžia ir įsikūrimo, ir misijos aprūpinimo klausimus. Be to, bent jau teoriškai egzistuoja tikimybė, kad suirutės draskomame Čade Prancūzija nesugebės išlikti visiškai nešališka. O bet koks neatsargus, tegul ir labai sumanus kišimasis į Čado vidaus reikalus ar vienos iš konfliktuojančių pusių palaikymas iškart sukompromituotų EUFOR misiją ir būtų suduotas rimtas smūgis ateities operacijoms. Nors ir nekyla abejonių, kad pasyviai stebėti, kaip nuo nesiliaujančio smurto ir skurdo kenčia civiliai Afrikos šalių gyventojai, negalima.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 10)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras