Afrika – trečio tūkstantmečio kontinentas.

(Nelsonas Mandela) 

Apie Afriką ir jos problemas išsivysčiusios šalys šiandien kalba panašiai kaip apie kelionę į Marsą: „Taip, labai svarbu, bet kaip nors kada nors. Mes dirbame šia linkme“. Viena iš visuomeninių organizacijų atliko metinę studiją, kuri parodė, jog Vakarų šalių (JAV, Didžioji Britanija, Vokietija) žiniasklaidoje pranešimai apie konfliktus Afrikoje per pasirinktus metus sudarė vos 0,2 proc. nuo bendro pranešimų skaičiaus. Tokia situacija yra nepateisinama. Afrikos žemynas reikalauja didesnio dėmesio, jeigu pažangus pasaulis galvoja ne tik apie save, bet apie visos žmonijos ir planetos, kurioje ši žmonija gyvena, ateitį.

Šiame straipsnyje autorius norėtų bendrais bruožais apžvelgti situaciją Afrikos žemyne, išskirti esminius ten besiklostančios situacijos faktorius (priežastis) bei pasidalinti mintimis dėl galimų priemonių, kurių reikėtų imtis, norint, kad padėtis Afrikoje pasikeistų. Galiausiai, keletas žodžių bus tarta apie Afrikos geopolitiką, pritaikant klasikinės geopolitikos prielaidas.

Kaip yra  

Afrikoje yra 53 valstybės. Visos jos yra labai jaunos (politine prasme): dauguma tapo nepriklausomomis tik antroje XX a. pusėje. Praktiškai visos valstybės yra unitarinės respublikos (dažniausiai tik ant popieriaus). Paprastai Afrika yra skirstoma į penkis subregionus: Šiaurinę, Vakarinę, Rytinę, Pietinę ir Centrinę (arba ekvatorinę) Afriką. Tačiau Šiaurinė Afrika (Egiptas, Alžyras, Libija ir Tunisas) dažnai yra analizuojama atskirai. Taip yra dėl dviejų svarbiausių priežasčių. Pirma, Šiaurinė Afrika – tai arabų Afrika, o likusioje dalyje pagrinde gyvena negridai. Antra, Šiaurinė Afrika yra atskirta nuo kitų subregionų Sacharos dykuma, besitęsiančia nuo Atlanto vandenyno iki pat Raudonosios jūros. Todėl likusi kontinento dalis dažnai vadinama Afrika žemiau Sacharos (AŽS) arba „juodąja Afrika“.

Šiame straipsnyje nebus analizuojama arabų Afrika. Tai prasminga daryti europietiškos geopolitikos svarstymo kontekste (Europa ir Magrebas). Pagrindinis dėmesys bus skirtas AŽS.

Ūkiniai AŽS rodikliai yra tiesiog katastrofiški. Regione gyvenantys 10 proc.  viso pasaulio gyventojų pagamina tik 1,4 proc. pasaulio BVP (ir tai trečdalį šio rodiklio sudaro Pietų Afrikos Respublikos BVP). Praktiškai visa regiono šalių ekonomika (70 proc.) yra orientuota į resursų eksportą. Tik pastarajame sektoriuje pastebima pažanga, užtikrinama interesantų iš buvusių metropolijų. Dauguma žmonių gyvena iš rankinio darbo. BVP vienam žmogui dydis AŽS subregione yra 50 kartų mažesnis už išsivysčiusių valstybių rodiklį. Daugiau negu pusė gyventojų gyvena už mažiau nei vieną dolerį per dieną. Mirtingumo lygis tarp vaikų iki penkių metų yra 140 vienam tūkstančiui. Vidutinė gyvenimo trukmė yra 54 metai. Raštingumo lygis vyresnių negu 15 metų tarpe yra 41 proc. Tik 58 proc. Afrikos populiacijos turi priėjimą prie normalios kokybės geriamo vandens.

Turbūt blogiausia, kad (kaip paskaičiavo Pasaulio sveikatos apsaugos organizacija) iš 600 milijonų, gyvenančių AŽS, 100 milijonų kenčia nuo įvairių protinių sutrikimų.

Kodėl taip yra?   

Galima išskirti keletą faktorių-priežasčių, lemiančių būtent tokią siaubingą (kitaip nepasakysi) AŽS situaciją, kokia ji yra šiandien:

1. Kolonijinė praeitis ir dabartis. Europietiškas kolonializmas turėjo labai didelį ir sunkiai „pagydomą“ neigiamą poveikį Afrikos vystymuisi. Pirmiausia būtina paminėti 1885 m. Berlyno konferenciją, kurios metu buvo liniuote nubrėžtos stačiakampės Afrikos valstybių sienos, dėl ko buvo suardyti etniniai ir kultūriniai aborigenų ryšiai. Padėtį tik dar labiau pablogino europiečių sprendimas sukurti Afrikai tradicijas (tradition invention): sukurtos gyvenimo taisyklės (valdymo, nuosavybės ir kt. srityse) buvo pavaizduotos kaip tradicinės. Galiausiai kolonializmas padėjo Afrikos eksploatavimo bazės, veikiančios ligi šiol, pagrindus. Labai tiksliai šiame kontekste skamba vyskupo Dezmondo Tuto (Desmond Tutu) frazė: „Kada misionieriai atėjo į Afriką, jie turėjo Bibliją, o mes turėjome žemę. Jie pasakė: Pasimelskime. Mes užsimerkėme. Kada mes atvėrėme savo akis, mes turėjome Bibliją, o jie turėjo žemę“. Afrikiečiai buvo reikalingi kolonistams tik kaip pigi darbo jėga, kuriai reikia suteikti minimalias žinias, reikalingas vergovinei tarnybai. Jeigu kažkas turi iliuzijų, jog šiandien Afrikos ir „auksinio milijardo“  santykių situacija yra kitokia, jis labai klysta. Pasibaigus Šaltajam karui (kurio metu visa AŽS tik kariavo, siekiant gauti kuo daugiau pinigų iš JAV ir/ar SSRS), AŽS subregiono valstybės nusprendė paklausyti Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo ir kitų „gerų“ organizacijų patarimų, dėl kurių jos, kaip ir galima buvo tikėtis, tapo tik begalinėmis skolininkėmis (pateko į debt deadlock), bet ne valstybėmis su modernizuota ekonomika. Tuo pat metu Vakarų šalys, labiausiai už kitus ginančios laisvos prekybos principus (pavyzdžiui, santykinio pranašumo principas), paskubėjo įvesti muitus pigesnėms Afrikos prekėms, išskyrus, žinoma, mineralinius ir kitus išteklius (nafta, metalai, deimantai, miškas), kurie ligi šiol yra aktyviai pumpuojami iš AŽS. Taip ekonominė šoko terapija tik pagilino Afrikos šalių socialines-ekonomines problemas ir vietoj to, kad padarytų jas politiškai ir ekonomiškai savarankiškomis, padarė dar labiau priklausomomis nuo buvusių metropolijų. Pastarosios, prisidengdamos įvairiomis organizacijomis (tokiomis kaip angliška Bendrija, prancūziška Frankofonija ir portugališka Luzitanija), ir toliau tęsia savo eksploatacinę politiką AŽS valstybių atžvilgiu. Trumpai tariant, suveikė puikiai žinoma globalizacijos taisyklė: turtingas tampa turtingesniu, o vargšas atsiduria dar blogesnėje situacijoje. Kaip pasakė buvęs Zambijos prezidentas Julius Nyerere: „Atrodo, kad buvusių kolonijų nepriklausomybė atitiko industrinio pasaulio interesus, kadangi atnešė didesnį pelną su mažesniais kaštais. Nepriklausomybė leido jiems pigiau mus eksploatuoti. Mes tapome neokolonijomis“.

2. Teritoriniai konfliktai. Pirmam faktoriui buvo skirta tiek daug dėmesio todėl, kad jis yra esminis. Visa kita yra tik padariniai, tame tarpe nesibaigiantys vidiniai ir tarpvalstybiniai konfliktai AŽS teritorijoje. Kaip minėta, Afrikos sienos buvo nubrėžtos su liniuote. Atitinkamai, kai tik buvo atleistos kolonistų vadžios, prasidėjo vidiniai ir tarpvalstybiniai teritoriniai konfliktai: (a) etnokultūriniu pagrindu (etnosų skaičius AŽS siekia 3000 – didesnių etnosų yra nuo 300 iki 500 – ir jie buvo dirbtinai atskirti administracinėmis sienomis) ir (b) ekonominiu pagrindu (dėl teritorijų, kuriose yra vertingų išteklių). Tik nuo 1970 m. Afrikoje vyko daugiau negu 30 karų, iš kurių dauguma buvo tarpvalstybinio pobūdžio. 1996 m. karuose dalyvavo 14 iš 53 Afrikos valstybių, juose žuvo pusė visų tais metais žuvusių pasaulio karuose žmonių. Be to, atsirado 8 milijonai pabėgėlių. Kiti konfliktų recidyvai: žlugusi ekonomika, psichologiniai ir fiziniai žmonių sužalojimai (tame tarpe genocidas ir etniniai valymai), prekybos narkotikais ir ginklais paplitimas, vaikų-karių fenomenas ir kt. Teritorinių vidinių ir tarpvalstybinių konfliktų išlieka ligi šiol. Net sienos, dėl kurių jau sutarta, nėra tinkamai demarkuotos. Suprantama, kad tai trukdo regioniniam bendradarbiavimui ir tiesiog normaliam valstybių vystymuisi.

3. Vidinės problemos. Postkolonijinė Afrika paveldėjo politiškai „silpnas“ valstybes, kurias toliau stumia į pražūtį neatsakingi lyderiai ir korumpuota biurokratija. Kaip minėta aukščiau, praktiškai visos Afrikos valstybės yra respublikos, bet realiai jos nesugebėjo kokybiškai institucionalizuoti Vakarų pasaulio demokratinių tradicijų: partijų kūrimas baigėsi separatizmu ir konfliktais, nes partijos buvo kuriamos daugybės etnosų pagrindu, o rinkimai virto paprasčiausia komedija ir farsu. Šis politinis neįgalumas kartu su disfunkcine ekonomika formuoja užburtą ratą, kuris niekaip neleidžia AŽS valstybėms užimti deramos vietos pasaulio politinėje-ekonominėje sistemoje (nors prielaidos tam yra geros, turint omenyje milžiniškus Afrikos kontinento šalių išteklius).

4. Nevaldoma demografija. Afrikos gyventojų skaičius auga didžiuliais tempais. 1960 m. kontinente gyveno 275 milijonai, 1980 m. –  475 mln., 1990 m. – 648 mln., 2002 m. – 840 mln. Manoma, kad 2025 m. afrikiečių skaičius, palyginus su dabartiniu rodikliu, gali padvigubėti. Gyventojų augimas nėra pats savaime blogas. Jis yra blogas kontekstiškai – naujai gimusių gyventojų aprūpinimo kontekste. Esant dabartinei situacijai, Afrikos valstybės negali garantuoti savo žmonėms tinkamo pragyvenimo lygio ir socialinės apsaugos. Todėl afrikiečiai masiškai tiek gimsta, tiek miršta – iš bado, dėl ligų (taip pat dėl jau minėtų karų). Žinoma, afrikiečiai gimsta ir miršta savo kontinente, taip nesukurdami problemų likusiam pasauliui, bet Afrikai aukštas gimstamumas ir su juo susijusios problemos yra pakankamai didelis galvos skausmas.                         

Ką galima padaryti?

Straipsnio autorius iš karto norėtų perspėti, kad užkietėjusiems realistams (tiems, kuriems yra artimi realizmo paradigmos postulatai) šios dalies skaityti neverta, nes ji bus normatyvinė. Kalbant paprasčiau, tai bus moralas.

Dažnai sakoma, kad narkotikų problema yra neišsprendžiama. Iš tikrųjų tai yra mitas. Tiesiog yra tie, kuriems šios problemos minimizavimas būtų nenaudingas (jų yra ne tik pripažintų nusikaltėlių tarpe). Šiame kontekste galima pasakyti, kad Afrikos problemos yra labai ir labai didelės, gilios ir kompleksinės, bet išsprendžiamos. Išeitys yra dvi.

Pirma, VALIĄ spręsti Afrikos problemą (AŽS kaip tokia yra problema) galėtų parodyti išsivystęs Vakarų pasaulis. Tarkime, kad jis nusprendė tai padaryti. Ko gi reikėtų imtis? Pirmiausia reikėtų griežtai (kur reikia – žiauriai) sustabdyti kontinento karinius konfliktus. Kaip teisingai rašo „International Crisis Group“ Afrikos programos direktorė Nensi Soderberg (Nancy Soderberg): „Pagalba vystymuisi ir kovai su nelaimėmis negali būti teikiama, kuomet saugumo aplinka yra chaotiška“. Vietiniai vadukai-nusikaltėliai nesupranta nieko, išskyrus jėgą. Juos visus prievartos būdu reikėtų arba pasodinti į kalėjimus, arba paprasčiausiai pašalinti (tiems, kam tai skamba pernelyg baisiai žmogaus teisių apsaugos kontekste, siūloma pasidomėti apartheido detalėmis). Tai galėtų atlikti tarptautinių pajėgų kontingentas, turintis JTO mandatą. Pažymėtina, kad aktyvių taikos ir tvarkos įvedimo veiksmų reikėtų imtis visame AŽS subregione, nepaisant suvereniteto principo, kuriuo nusikaltėliai tik dangstosi. Sukūrus tam tikrą stabilumą, turėtų būti skirti pinigai įvairioms programoms. Programos turėtų būti ilgalaikės ir atsižvelgti į kiekvienos atskiros teritorijos specifiką. Manytina, kad akcentu turėtų tapti beveik iki pagrindų suniokotas žmogiškasis resursas (people-centered development). Kitaip tariant, AŽS šalyse turėtų būti paruoštas valdantysis bei kitų sričių elitas (kuris kartu su ekspertais iš užsienio užsiimtų savo valstybių rekonstrukcijos darbais) ir faktiškai iš naujo „sukurtas“ eilinis Afrikos žmogus (pirminį dėmesį teikiant jo sveikatos, ypač psichologinės, apsaugai ir švietimui). Sveikintinas šiuo atveju būtų tarpvalstybinis regioninis bendradarbiavimas tarp kaimyninių AŽS valstybių. Ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas kovai su korupcija. Pagaliau Vakarų pasaulis turėtų siekti padėti būtent Afrikai, o ne sau, kaip buvo daroma ligi šiol.

Pažvelgus realybei į akis, reikia pasakyti, kad „auksinis milijardas“ vargu ar imsis minėtų veiksmų. Aprašytas planas reikalauja altruizmo, kuris pinigų kulto varomuose Vakaruose jau seniai yra pamirštas. Todėl belieka tikėtis, kad pačioje Afrikoje atsiras koks nors lyderis, kuris sugebės suvienyti įvairių grupių pastangas kovoje už šviesią kontinento ateitį. Pažymėtina, kad afrikiečiams šiuo atveju reikėtų atidžiai filtruoti visokiausius „geranoriškus“ Vakarų patarimus ir visų pirma savo nuožiūra naudotis jiems priklausančiais ištekliais. Tačiau tokie žmonės gimsta kartą per šimtmetį ar dar rečiau. Taigi juodai AŽS skylei, kokia ji yra dabar, belieka laukti stebuklo.      

Afrikos geopolitiniai eskizai

Ši straipsnio dalis yra tarsi papildoma (bonus track), tiesiogiai nesusijusi su aukščiau pateiktomis mintimis. Tiesiog Afrikos geopolitika yra mažai išvystytas dalykas, kaip ir visa Afrikos problematika, ir bent jau bendrais bruožais apie ją yra verta pašnekėti.

Afrikos geopolitika gali būti analizuojama dvejopai: kaip naftos geoekonomika ir per klasikinės geopolitikos prizmę.

Atrastos naftos atsargos Afrikos kontinente sudaro 7 proc. pasaulio naftos atsargų. Daug naftos yra Šiaurės Afrikoje, bet perspektyviausiai ekspertų yra vertinamas Gvinėjos įlankos šelfas, kuris kartais net lyginamas su Persijos įlanka. Šiandien jame yra 42 proc. Afrikoje rastų atsargų, bet šis procentas gali išaugti (tai liečia ne tik Gvinėjos įlanką, bet ir visą Afriką). Pagrindinės Afrikos naftos valstybės yra Nigerija, Angola, Kongas, Gabonas, Kamerūnas, Dramblio kaulo krantas. Jeigu pažiūrėti geografiškai, visos šios valstybės yra išsidėsčiusios vakarinėje Afrikos pakrantėje, išskyrus Kongą. Ir čia galima pereiti prie klasikinės geopolitikos.

Kaip pažymima tinklapyje http://www.geopolitics.ru/, talasokratiškai (jūriškai) yra orientuotos būtent Vakarinės Afrikos valstybės, kas yra suprantama, kadangi jos jūriniu keliu (naftotiekių sistema Afrikoje nėra gerai išvystyta) prekiauja nafta (jūrinė prekyba, slopinanti tradicinį pagrindą, kaip standartinė talasokratiškos orientacijos prielaida). Priešingai, telurokratiškai gali būti orientuotos Rytinės Afrikos valstybės. Pažymėtina, kad būtent Rytinėje Afrikoje esančioms valstybėms yra būdingas didžiausias demografinis augimas (Kenija, Tanzanija, Zambija, Uganda). Turint omenyje tai, kad Rytinė Afrika niekada nepasižymėjo aktyvia jūrine prekyba su Azija, šis demografinis faktorius gali stiprinti tradicines, o ne liberalias visuomenines tendencijas, o reiškia telurokratiškas (sausumos) pozicijas Afrikoje. Pagaliau būtina pasakyti ir tai, kad labiausiai konfliktiška Afrikos valstybė yra Kongas (Kongo karuose dalyvavo ir tebedalyvauja praktiškai visi jo kaimynai), esantis AŽS viduryje (savotiškas heartlandas).

Taip Afrikoje mes gauname įdomią geopolitinę situaciją: Rytinė tradicinė Afrika (sausuma) prieš Vakarinę liberalią Afriką (jūra) kovoje dėl Kongo (heartlandas). Tiesiog klasiška. Žinoma, tai tik geopolitiniai Afrikos eskizai, kadangi kalbėti apie kažkokias ryškesnes geopolitines tendencijas totalaus chaoso sąlygomis yra sunku. Tačiau tam tikros afrikietiškos geopolitikos tendencijos tarsi yra jau  pastebimos.

Pabaigai keletą žodžių galima tarti apie naftotiekio Čadas-Kamerūnas projektą. Jeigu jis būtų įgyvendintas būtent tokiu pavidalu, tai būtų naudinga jūriškai orientuotoms galioms (jeigu jos save tokiomis suvokia). Sausumos atstovams būtų naudingiau, jeigu nafta imtų tekėti per Sudaną ir Etiopiją (t. y. į Rytus).

Išvados

Šiandien galima vaidinti, kaip tai daro G8, kad pasauliui rūpi Afrikos problemos. Iš tikrųjų niekam ta Afrika nerūpi. Tiksliau rūpi jos resursai, bet ne jos žmonės. Šiai dienai Afrika yra kontinentas be perspektyvos, o ne trečio tūkstantmečio kontinentas, kaip sakė Nelsonas Mandela.

Padėtį galima pakeisti, bet tai yra globalus uždavinys, kuriam pragmatiški šio pasaulio galingieji neturi jokio rimtesnio noro. Jie tiesiog bando atsipirkti, teikdami „humanitarinę pagalbą“, kuri realiai niekam nepadeda. Tokioje niūrioje situacijoje belieka laukti tik stebuklo, kokio vietinio afrikietiško didvyrio, kuris paverstų Afriką iš globalizacijos (nauja vakarietiško kolonializmo forma) aukos į viena iš lyderių.

Būtų neblogai, kad N. Mandelos žodžiai vis tik išsipildytų.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.