Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Lietuvos ir Lenkijos santykiai šiandien: stiklinė pustuštė ar puspilnė? (2)

Krzysztof Kolanowski
2008 07 09

http://irzikevicius.wordpress.com/2007/10/09/president-adamkus-had-a-telephone-conversation-with-president-kaczynski-whats-happening/Skaitant Lietuvos ir Lenkijos spaudos komentarus apie abiejų šalių bendradarbiavimą susidaro įspūdis, kad lietuviams labiausiai rūpi ekonomikos ir infrastruktūros klausimai, pavyzdžiui, jau seniai planuojamo energetinio tilto ir „Via Baltica“ tiesimo klausimai, o lenkams – tautinių mažumų, ypač Vilniaus krašto lenkų, problemos. Ir vienoje, ir kitoje srityje daug reikia padaryti, nors problemos ne visada glūdi ten, kur įprastai įsivaizduojama. Ko abi šalys gali pasimokyti iš paskutiniųjų 17–18 metų bendradarbiavimo istorijos ir kodėl mūsų bendra stiklinė vis dar tebėra pustuštė?

Pamoka Nr. 1: Jei nori sužlugdyti projektą, būtinai suteik jam aukštą valstybinį lygmenį

Pažvelkime pirmiausia iš lietuvių požiūrio taško, t. y. į abiejų valstybių ekonominio bendradarbiavimo kliūtis. Žinoma, kad labiausiai skauda dėl vis dar tik vaizduotėje egzistuojančio energetinio tilto tarp Elko ir Alytaus, juolab kad apie jį pradėta kalbėti jau 1997 metais. O kalbama buvo daug ir iškilmingai – apie šią viziją ne kartą atsiliepė abu Lietuvos prezidentai – V. Adamkus ir R. Paksas, vos ne visi ministrai pirmininkai, daugelis ministrų ir kitų įžymybių. Iš pradžių visa tai atrodė kaip lietuvių monologas, nes daugmaž iki 2004 m. Lenkijos politikai ir žiniasklaida apskritai jokio dėmesio šiai temai neskyrė. Retkarčiais pasigirsdavo balsų, kad Lenkijai toks tiltas neatneštų jokios naudos dėl jau esamo elektros energijos pertekliaus. Tik praėjusių metų pabaigoje projektas pajudėjo iš pradinio taško, nors Lenkijos atstovai jam pritarė tik mainais už energijos tiekimo garantijas palankiomis sąlygomis iš būsimos Ignalinos atominės elektrinės (žr. „Veidas“, 21/2008). Kai kurie politikai (pavyzdžiui, J. Kalinowskis, Lenkijos Seimo vicepirmininkas) dar reikalauja susieti energetinio tilto tiesimą su kai kurių Lietuvos lenkų problemų sprendimu.

Čia verta pažymėti, kad nuo 1997 iki 2004 m. buvo nutiesta, išplėsta ar modernizuota 12 energetinių tiltų, jungiančių Lenkijos energijos tinklą su Vokietija, Čekija, Slovakija, Švedija ir Ukraina (pagal W. Kaminskį, EPC SA energetikos konsultantą). Šie tiltai niekada nesulaukė strateginių projektų statuso, jie nebuvo pavadinti valstybiniais prioritetais, apie juos nekalbėjo nei Lenkijos prezidentai, nei Vokietijos kancleriai, nei Švedijos karalius. Gal dėl to niekas ir nepagalvojo, kad tų tiltų statybą būtų buvę galima atidėti, kol vienas iš Lenkijos užsienio reikalų ministrų atsiprašys už lenkų kariuomenės dalyvavimą malšinant 1968 m. Prahos pavasarį ar kol Vokietija pakels nuo nacių nukentėjusiems lenkams išmokamų kompensacijų dydį. Kaip sako rusai: lėčiau važiuosi – toliau nuvažiuosi.

Pamoka Nr. 2: Kantrybė reikalinga, ypač su didesniais kaimynais

Kodėl „Via Baltica“ (ir „Rail Baltica“) statyba taip užtruko? Dalyvaujant vienoje 2002 m. vykusioje konferencijoje apie Lenkijos ir Baltijos šalių ekonominį bendradarbiavimą man teko išgirsti vieną pranešėją kalbant, kad „Via Baltica“ Lenkijai, skirtingai negu Baltijos šalims, – ne strateginis koridorius, o veikiau šalutinis projektas. Galima teigti ir taip, tačiau iškart kyla klausimas: kokie koridoriai svarbūs Lenkijai? Turint omeny, kad 2007 m. buvo atiduota naudoti vos 25 km naujų automagistralių (žr. http://www.hotmoney.pl/, 2008 04 18), nors Lenkijos keliai priskiriami prie pačių prasčiausių visame Vidurio Europos regione, susidaro įspūdis, kad naujų kelių tiesimas išvis nėra joks valstybinis prioritetas. Žinoma, tikroji šių problemų priežastis turi struktūrinį ir procedūrinį pobūdį, pavyzdžiui, daug ką lėtina sudėtingi viešųjų pirkimų reikalavimai (žr. „Polityka“, 20/2008). Panašiai ir yra su „Rail Baltica“ statyba: kai abiejų šalių geležinkelių kompanijos nepajėgia išbristi iš skolų bei organizacinių sunkumų ir uždaro egzistuojančius geležinkelio maršrutus, sunku kalbėti apie tarpvalstybinės infrastruktūros plėtojimą. Šiuo atveju puspilnę stiklinę galima laikyti nemažu laimėjimu ir nėra reikalo įtarinėti ką nors pikta valia.

Pamoka Nr. 3: Prieš kritikuodamas kaimyną pažiūrėk į savo kiemą

O dabar pažvelkime iš lenkų požiūrio taško į tai, kas jiems labiausiai rūpi, – į tautinių mažumų reikalus. Priminkime paskutiniojo meto karščiausias temas: pavardžių rašyba, dvikalbės gatvių pavadinimų lentelės kai kuriose Vilniaus apskrities vietovėse ir t. t. Pridurkime dar, kad sunku surasti tarp Europos valstybių tokias, kurios ginčytųsi dėl pavardžių rašymo. Iš tikrųjų Lietuvoje taikomas neįprastas variantas – lenkiškos (ir rusiškos) pavardės rašomos fonetiškai, nors be galūnių, pavyzdžiui, Majevski (vietoj Majewski), Milevič (vietoj Milewicz) ir pan. Kadangi tokia rašyba nėra panaši nei į lietuvių, nei į lenkų kalbą, nestebina, kad pasiektas kompromisas sukelia kontroversijų abiejose valstybėse. Tačiau pažiūrėkime, kokiomis teisėmis kalbiniu atžvilgiu gali naudotis Lenkijoje gyvenantys lietuviai.

Jų pavardės nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. buvo rašomos lenkišku pavidalu, t. y. Birgiel vietoj Birgelis, Janulewicz vietoj Janulevičius, Niewulis vietoj Nevulis. Toks variantas galiojo iki pat abiejų šalių įstojimo į Europos Sąjungą, o visi norintys susigrąžinti originalią pavardės rašybą turėjo kreiptis į teismą dėl pavardės „pakeitimo“.

Tik dabartinis, t. y. 2005 m. priimtas, tautinių ir etninių mažumų įstatymas leidžia atkurti (patiems suinteresuotiesiems pageidaujant) originalią pavardžių rašybą, bet apie nelenkiškų raidžių vartojimą negali būti nė kalbos. Todėl Janulewicz gali tapti Januleviciumi (o ne Janulevičiumi), o jo žmona – Januleviciene.

Neseniai Lenkijos politikai ir žiniasklaida aštriai kritikavo Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos inspekcijos sprendimą nubausti kai kurias Vilniaus apskrities savivaldybes, kurių teritorijose buvo pakabintos „dvikalbės“ gatvių pavadinimų lentelės. Tiesa, toms lentelėms buvo dar toli iki tikros dvikalbystės, nes dažnai tie patys lietuviški pavadinimai buvo perrašyti lenkiškomis raidėmis (pavyzdžiui, Wilniaus = Vilniaus, Mokikłos = Mokyklos ir pan.). Pačioje Lenkijoje leidžiama vartoti ne lenkų kalbą kaip pagalbinę tuose valsčiuose, kur gyvena daugiau nei 50 proc. vienos tautinės mažumos atstovų. Prieš priimant tautinių mažumų įstatymą buvo planuojama įvesti tik 20 proc. slenkstį, tačiau Lenkijos Seimo dauguma turbūt bijojo suteikti tautinėms mažumoms „per daug“ teisių, kad jos tik neužmirštų, kokioje valstybėje gyvena. Taigi Lenkijos lietuviams leidžiama vartoti lietuvių kalbą kaip pagalbinę tik Punsko valsčiuje, o Seinų krašte toliau vyrauja lenkų kalba. Lietuviškų gatvių pavadinimų kol kas niekur Lenkijoje nėra.

Būtų gerai, jeigu kalbant apie tautines mažumas būtų minimi ne tik Lietuvos lenkai, bet ir Lenkijos lietuviai. Juk Lenkijos politikai dažnai keldavo reikalavimus dėl Lietuvos lenkų, pamiršdami, kad pačioje Lenkijoje tautinių mažumų padėtis ilgai buvo apverktina. O Lietuvos atstovai, oficialiai to nepastebėdami, tikriausiai nenorėjo erzinti didesnės kaimynės.

Kalbant apie tautines mažumas, nereikia pamiršti pirmosios mūsų „pamokos“: problemos, kurioms suteikiamas pernelyg aukštas lygis, bus visų demonizuojamos ir liks neišspręstos. Dėl tautinių mažumų turėtų derėtis atitinkamų tarpvalstybinių komisijų atstovai, o ne ministrai ir prezidentai.

Pamoka Nr. 4: Geras sąjungininkas – tikras lobis

Atrodytų, kad bendradarbiavimas geriausiai klostosi europinėje ir geopolitinėje srityse – čia jokių „pamokų“ lyg ir nereikia, nes abi valstybės dažnai turi panašių interesų ir kartu jiems atstovauja. Tačiau neužmirškime, kad čia turime reikalo su tomis pačiomis Lietuva ir Lenkija, kurios nemoka ramiai susitarti dėl energetinio tilto ar tautinių mažumų reikalų. Ypač Lenkijos politikams būtų gerai priminti, kad pernelyg šantažuodami savo mažesnę kaimynę gali prarasti gerą geopolitinę sąjungininkę.

Pamoka Nr. 5: Prieš bendradarbiaudami susipažinkime

Lietuviai savo žiniasklaidos yra gana gerai informuoti apie tai, kas vyksta kaimyninėje valstybėje, o lenkams Lietuva tebėra balta dėmė. Tiesa, jie sužino apie svarbiausius įvykius (rinkimai, skandalai, susitikimai su Lenkijos atstovais), tačiau į daugelį klausimų žiūrima per Vilniaus krašto lenkų prizmę. Jei vyksta rinkimai, Lenkijos televizijos žiūrovai iš karto sužino, kiek balsų surinko Lenkų rinkimų akcija, lyg Lietuvos politinėje scenoje veiktų tik du monolitai: Vilniaus lenkai ir juos „skriaudžiančių“ lietuvių atstovai. Jei kalbama apie žemės reprivatizavimą, visi administraciniai sunkumai tampa „diskriminacine praktika lenkų atžvilgiu“.

Nors paskutiniais metais nemažai lenkų turistų aplanko Lietuvą, daugelis vis dar ją painioja su Ukraina, o Vilnių su Gardinu ar Lvovu. Visa posovietinė erdvė neretai apibūdinama kaip „Rytai“. Kaip tik todėl taip lengva užsienio reikalų ministrui W. Sikorskiui sudėti Lietuvą ir Baltarusiją į vieną maišą kalbant apie užsienio lenkų problemas, o buvusiam Seimo vicepirmininkui A. Lepperiui pasigirti vieno „lietuviško“ žodžio mokėjimu: „Zdravstvujte“. Šis lenkų tarpe paplitęs Lietuvos problemų ignoravimas ir stereotipai kartu su „vyresniojo brolio“ kompleksu tebėra vos ne didžiausia kliūtis abiejų valstybių ir tautų santykiams gerinti.

Į straipsnio antraštės klausimą nesunku atsakyti: pustuštė stiklinė yra puspilnė stiklinė. Atrodo, kad Lietuva, nors ir mažesnė, į mūsų bendrą stiklinę įpylė daugiau vandens. Tai patvirtina buvęs lenkų disidentas, o dabar „Gazeta Wyborcza“ leidėjas A. Michnikas, sakydamas, kad Lenkija, būdama 10 kartų didesnė valstybė, daro 10 kartų didesnes klaidas. Tačiau kiekvienam bendradarbiavimui reikia dviejų šalių, o iš klaidų reikia mokytis. Savo namų užduotis turi atlikti abi valstybės, bet Lenkijai reikia padirbėti daugiau. Siūlyčiau pradėti nuo paskutinės pamokos – nuo tarpusavio pažinimo ir stereotipų atsikratymo.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras