Prancūzijos pirmininkavimas ES yra didelis išbandymas tiek šiai valstybei, tiek jos prezidentui N. Sarkozy, tiek ir pačiai Europos Sąjungai. Prancūzija perėmė pirmininkavimą pakankamai sudėtingu Europai momentu – Lisabonos sutartis dėl Airijos referendumo rezultatų atsidūrė kėblioje situacijoje. Atrodo, kad būtent šiam klausimui išspręsti Prancūzija ir skirs didžiausią dėmesį pirmininkavimo periodu. Tačiau ne taip paprasta atsakyti, ar šios šalies diplomatijai pavyks išvesti ES iš krizės. Tuo labiau, kad susitelkus tik į Lisabonos sutartį gali būti užmirštos kitos  taip pat labai svarbios ES veiklos sritys.

Prancūzija pirmininkavimą Europos Sąjungai perima „apsiginklavusi“ hiperaktyviu prezidentu ir ilgu ambicingų projektų sąrašu bei tikisi viską įvykdyti nepaisydama to, kad Airijos rinkėjai per referendumą atmetė bloko reformų sutartį. Airijos klausimui ir Lisabonos sutarties gelbėjimui N. Sarkozy ko gero skirs ypač didelę reikšmę savo šalies pirmininkavimo periodu.

Be abejo, Airijos referendumo rezultatai tiek Prancūzijai, tiek ir visai Europai sukėlė nemažą susirūpinimą. Airijoje vykusiame referendume gyventojai neparėmė Lisabonos sutarties, turėjusios tapti žlugusios ES Konstitucijos pakaitalu. Prieš Lisabonos sutartį balsavo 53,4 proc. rinkėjų ir 46,6 proc. buvo „už“. Airija yra vienintelė ES šalis, kurioje dėl Lisabonos sutarties buvo balsuojama referendume. Tai numato šalies konstitucija. Nors Airijos ministras pirmininkas B. Cowenas pažymėjo, kad referendumo rezultatai nereiškia balsavimo prieš ES, o airiai tradiciškai laikomi labai palankiais Europos Sąjungai, Lisabonos sutarties ratifikavimo procesas Airijoje nevyksta.

Pirmininkavimą perėmusi Prancūzija jau susidūrė ne tik su Airijos referendumo problema. Po šio referendumo ir euroskeptiškais pareiškimais pagarsėjęs Lenkijos vadovas L. Kaczynskis pareiškė, kad Lisabonos sutartį pasirašys tik tuo atveju, jei ją ratifikuos ir Airija. Kai kuriose kitose ES šalyse, dar neratifikavusiose Lisabonos sutarties, taip pat pasigirdo abejojančių dėl jos reikšmės Europai.

Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy pasiūlė iniciatyvą, kurioje šalys raginamos tęsti Lisabonos sutarties ratifikavimo procesą, tuo pat metu Europos Komisijai ir Europos Parlamentui tęsiant dialogą su Airija. N. Sarkozy taip pat siūlė įrašyti į Vadovų Tarybos dokumentą prieštaringą teiginį, jog be Lisabonos sutarties negalės vykti tolesnė ES plėtra.

Būtent dėl įstrigusio Lisabonos sutarties ratifikavimo ko gero mažesnis dėmesys bus skirtas kitoms ES sferoms. N. Sarkozy vylėsi ateinantį pusmetį pagrindinį dėmesį skirti tokioms svarbioms sritims kaip imigracija, Europos gynyba, energetika, klimato kaita ir jo puoselėjamas Viduržemio jūros regiono šalių sąjungos projektas. Būtent šiai idėjai, skirtai plėsti taiką, saugumą ir gerovę Viduržemio jūros regione, N. Sarkozy rengėsi skirti ypatingą dėmesį pirmininkavimo Europos Sąjungai metu.

Energetinių išteklių bei kainų kilimo klausimai taip pat numatyti prioritetinių N. Sarkozy darbų sąraše. Brangstanti energetika, nuolat kylančios naftos ir dujų kainos, verčia sunerimti vis daugiau ES gyventojų. Energetinių išteklių brangimas lemia ir bendrą kainų kilimą, kuris didina nepasitenkinimą visoje ES.

Prancūzija, be to, nori naujo Europos pakto dėl imigracijos, kuriuo būtų uždraustos visuotinės nelegalių imigrantų amnestijos, numatyti „integracijos kontraktai“ naujai atvykstantiems užsieniečiams ir naujos taisyklės prieglobsčio prašytojams. N. Sarkozy pirmininkavimo metu siūlo ir įvairių kitų reformų, kurios turėtų įtakoti ES socioekonominę sferą ir atkurti Europos ekonomikos stabilų augimo tempą.

ES užsienio politika Prancūzijos pirmininkavimo laikotarpiu ko gero bus nukreipta į santykius su JAV. Nuo tada, kai tapo šalies prezidentu, N. Sarkozy dėjo daug pastangų, kad santykiai su Vašingtonu pagerėtų, nes valdant jo pirmtakui J. Chiracui jie buvo pastebimai atvėsę. Kitų ES valstybių bendradarbiavimas su Dž. Busho administracija pastaruoju metu irgi pasikeitė.

Nors N. Sarkozy ir pareiškė, kad ne tik Lisabonos sutarčiai, bet ir kitiems ES einamiesiems reikalams bus skirta pakankamai dėmesio, sudėtinga atsakyti, kiek Prancūzijos vadovui pavyks įgyvendinti šiuos iškeltus tikslus. Tuo labiau, kad pačioje Prancūzijoje jo politinės iniciatyvos vertinamos nevienareikšmiškai.

N. Sarkozy per šiuos metus susilaukė tiek teigiamų, tiek ir neigiamų vertinimų. Jis tiesiog pakeitė visą nusistovėjusią sampratą apie prancūzišką prezidentavimą. Nepaisant asmeninių peripetijų, akivaizdu, kad jis per vienus metus pasiūlė daugiau ekonominių ir socialinių reformų bei pokyčių nei buvęs prezidentas J. Chiracas per visus prezidentavimo metus. Antra vertus, N. Sarkozy siekiai įgyvendinti ES pirmininkavimo periodu numatytus uždavinius vertinami pakankamai realistiškai.

Reikėtų pažymėti, kad Prancūzijos pirmininkavimas ES ne tik susiduria su įvairiais sunkumais, bet turi ir nemažą palaikymą. Vokietijos kanclerė A. Merkel, pabrėždama pastaruoju metu stiprėjantį Vokietijos bei Prancūzijos bendradarbiavimą, akcentavo paramą šiai ES valstybei. Briuselio politikai palaiko N. Sarkozy dėl jo siekių išspręsti airių referendumo sukeltą politinę ir institucinę krizę. Tačiau paprasti europiečiai Prancūzijos pirmininkavimą Europos Sąjungai gali įvertinti ne taip palankiai. Socioekonominiai, energetiniai klausimai daugumai ES gyventojų svarbesni, nei Lisabonos sutarties ratifikavimo procesas, kuriam N. Sarkozy pasirengęs skirti daugiausiai laiko ir pastangų. Tad labai svarbu, kad Prancūzija, visą dėmesį nukreipusi į sutarties ratifikavimo tendencijas, neužmirštų kitų svarbių Europos kasdienio gyvenimo sričių.

Politika.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.