Didžioji jos teritorijos dalis yra Azijoje, bet pagrindinis miestas Stambulas, buvęs Konstantinopolis, yra Europoje. Kadaise Konstantinopolis buvo antroji Roma, stačiatikybės židinys. Nors 99 proc. Turkijos gyventojų laikomi musulmonais, šalis yra demokratinė, sekuliari respublika, kurioje religija atskirta nuo valstybės.

Iš tiesų religija ne tiek atskirta nuo valstybės, kiek jai pavaldi. Valdžia griežtai kontroliuoja tikėjimo išraiškas viešajame gyvenime. Konstitucija draudžia kurti religija grindžiamas politines partijas arba steigti religines mokyklas, o į šiuos draudimus pro pirštus nežiūrima.

Pavyzdžiui, 2001 metais teismai uždraudė dabartinės valdančiosios „Teisingumo ir plėtros“ partijos pirmtakės – vadinamosios „Dorovės partijos“ – veiklą, nes ji neva buvo religinė partija.

Šių metų vasario mėnesį šalies parlamentas priėmė įstatymą, kuris sušvelnino iki tol galiojusį draudimą moterims ryšėti musulmoniškas skaras šalies universitetuose. Kritikai laikė įstatymą nepateisinamu iššūkiu Turkijos konstitucijai ir Turkijai kaip pasaulietinei valstybei, nuogąstaudami, kad tai pirmas žingsnis į musulmoniškos teokratijos kūrimą.

Birželio 5 dieną Turkijos Konstitucinis teismas nutarė, kad „skarų įstatymas“ pažeidžia konstituciją. Devyni teisėjai balsavo už įstatymo anuliavimą ir tik du ją palaikė.

Šis sprendimas yra svarbus, kadangi generalinis prokuroras iškėlė bylą, reikalaudamas, kad Konstitucinis teismas paskelbtų valdančiąją „Teisingumo ir plėtros“ partiją religine partija ir ją uždraustų ir kad septyniasdešimt vienam asmeniui, tarp jų ir šalies premjerui Recepui Erdoganui, nebūtų leista dalyvauti politikoje, nes jie esą ketina šalyje įvesti musulmonišką šarijos teisę.

Konstitucinis teismas sprendimą priims rudenį. Manoma, kad jis sustabdys valdančiosios partijos veiklą.

Daugelis tokį nutarimą laikytų Konstitucinio teismo perversmu. Pats premjeras pareiškė, kad Konstitucinis teismas peržengė savo įgaliojimus ir turės pasiteisinti tautai. Prablita ir apie naują teisininkų paskyrimo tvarką bei apribojimus jų teisei uždrausti politinių partijų veiklą.

Pastaruoju metu tyli Turkijos kariuomenė, kuri ne kartą rengė perversmus ir į savo rankas buvo perėmusi šalies valdymą.

Kariuomenė laiko save pasaulietinės valstybės garantu ir jau kelis kartus išreiškė savo nepasitenkinimą R. Erdogano politika bei jo partijos religinėmis šaknimis. Nuogąstaujama, kad ji ir vėl gali įsikišti į politiką.

Antra vertus, R. Erdogano partija yra labai populiari – pernai metų rinkimuose ji surinko 47 nuošimčius balsų ir turi absoliučią daugumą parlamente. Net jei jos veikimas būtų uždraustas ir atimti kai kurių parlamentarų mandatai, jai priklausantys deputatai tebeturėtų lemiamą balsą parlamente.

Kariuomenei būtų sunku užtikrinti tvarką, jei partijos šalininkai nutartų nenusileisti ir pradėtų rengti masines demonstracijas bei protestus.

Verta pastebėti, kad Vakarai taip pat nėra abejingi Turkijos likimui. Turkija nuo 1952 m. yra NATO narė, per Šaltąjį karą savo teritorijoje leido JAV išdėstyti prieš Sovietų Sąjungą nukreiptas branduolines raketas.

Turkija palaiko gerus ryšius ir su Izraeliu, ir su arabų šalimis. Ji visam pasauliui yra pavyzdys musulmoniškos šalies, kuri yra atspari islamiškam fundamentalizmui ir kuri siekia suartėti su Vakarais.

Tačiau Vakarų įtaka Turkijoje mažėja. Nors Turkija daugiau nei 20 metų siekia narystės Europos Sąjungoje, Austrija, Prancūzija, Vokietija ir kai kurios kitos šalys neslepia savo abejingumo Turkijos narystei bei būgštavimų, kad jos priėmimas paspartintų Europos islamizaciją. Nestebina, kad šiomis aplinkybėmis turkų žavėjimasis ES mažėja.

Svarbiausia yra tai, kad Turkija liktų pasaulietine demokratija. Tačiau pernelyg agresyvus bažnyčios ir valstybės atskyrimas, nepaisantis gyventojų daugumos norų, bei nuosaikių religinių partijų draudimas gali sukelti kovingą kontrareakciją, kuri skatintų šalies islamizaciją ir pakirstų pagarbą demokratijai.

Bernardinai.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.