Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Vidurio Rytai: Vašingtono geopolitinė vizija (1)

Ignas Paukštys, RESC analitikas
2007 01 23

http://www.travelblog.org/Middle-East/„Pasiruoškite, mes ten einame ilgam“ –  taip prasidedant 2006 metams apie JAV užsienio politiką Vidurio Rytų atžvilgiu kalbėjo valstybės sekretorė Kondoliza Rais . Atrodo, kad neokonservatorių vyriausybei geopolitinės misijos vykdymas išties yra svarbiausias tikslas. Tai patvirtina Džordžo Bušo sprendimas nepaisyti Kongreso daugumos – demokratų partijos – ir toliau tęsti pradėtą darbą, juoba, kad tokioje situacijoje jį nutraukti būtų ir neįmanoma.

Praėjusią savaitę Kondoliza Rais susitiko su Izraelio ministru pirmininku Ehudu Olmertu bei palestiniečių prezidentu Mahmudu Abasu, kad aptartų taikos procesą Vidurio Rytuose. Tai amžinos derybos, tačiau kiekvieną kartą tikimasi, kad pavyks pasiekti ryžtingų sprendimų ir abi pusės nusileis. Visgi nagrinėjant šį regioną būtina atkreipti dėmesį į tai, kad jis yra glaudžiai tarpusavyje susijęs ir trišalės derybos visada vyksta atsižvelgiant į geopolitinę regiono konjunktūrą.  

Izraelio-Palestinos taikos derybų procesas yra glaudžiai įtakojamas kaimyninių valstybių ir jų vykdomų politikų. Reikia atsižvelgti į situaciją Libane, Sirijoje ir ypač Irane. Nepaisant didelio regioninio susiskaidymo, tarp arabų valstybių egzistuoja ir nemažai solidarumo. Kitaip tariant, bet kokios politikos sėkmė priklausys ne tik nuo politinės JAV, Izraelio ar Palestinos valios bei turimų resursų, bet ir nuo politinių aplinkybių, kurias kuria kaimyninės valstybės.

JAV interesai Vidurio Rytuose

Pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, kaip JAV mato Vidurio Rytų ateitį, t. y. koks yra šio regiono pertvarkymo projektas žvelgiant iš Vašingtono? Galima būtų teigti, kad dabartinė JAV politika Vidurio Rytų atžvilgiu yra Šaltojo karo tąsa, tik skirtumas tas, kad ji daugelį kartų suintensyvėjo, tačiau dvigubi standartai, parama Izraeliui ir regiono, kaip geopolitinio forposto, paskirtis išliko. XXI a. JAV interesai šiame regione (pastaba: Afganistanas ir Pakistanas nepatenka į tradicinę Vidurio Rytų sampratą) galėtų būti klasifikuojami taip:

1. Trijų didžiųjų regiono problemų sau naudinga linkme sprendimas:

1.1. Taikos proceso tarp Izraelio-arabų valstybių skatinimas.

1.2. Irano branduolinių ambicijų pažabojimas.

1.3. Irako ekonominė, socialinė ir politinė stabilizacija.

2. JAV karinio-pramoninio komplekso produkcijos realizacija:

2.1. 60 mlrd. JAV dolerių pelno nuo 1991 m. „Audros dykumoje“ iki dabar.

2.2. Apie 80 proc. arabų perkamų ginklų yra pagaminta JAV.

3. Maksimali demokratizacija ir strateginių išteklių – naftos – įsisavinimas:

3.1. Kuveito, Saudo Arabijos, Irako naftos gavyba ir tiekimas.

3.2. Irako demokratizacija, Irano politinis, karinis izoliavimas.

Veikiausiai net nereikėtų aiškinti, kad liberalios demokratijos sklaida Vidurio Rytų regione JAV vadovybei ir verslo elitui suteikia daug įtakos svertų: galimybę kurti proamerikietiškus režimus geopolitiškai patogioje Rimlando dalyje, galimybę prieiti prie vietinių žaliavų, taip pat realizuoti savo produkciją ir netgi gauti pelno JAV kariniam-pramoniniam kompleksui bei savom statybų bendrovėm iš šalies atstatymo (be abejo, iš mokesčių mokėtojų pinigų).

Izraelio-Palestinos konfliktas ir sutaikymo pastangos

Kaip pastebi JAV saugumo ekspertai, norint sėkmingai susitvarkyti Irake ir netgi izoliuoti Iraną, paauklėti Siriją bei įsigalėti visame regione, pirmiausia būtina sugebėti išspręsti Izraelio-Palestinos konfliktą, kuris tęsiasi daugiau nei pusę amžiaus. Išspręsti gal kiek per ambicingas žodis, veikiau sumažinti smurto protrūkius, grąžinti stabilumą, mažinti takoskyras tarp arabų ir Izraelio bei kartu JAV. Jis yra svarbus todėl, kad dažnai Izraelio veiksmai prieš Palestiną yra lydimi Irano, Sirijos ir kitų kaimyninių valstybių paramos palestiniečiams: finansine, karine ar netgi simboline politine parama, jau nekalbant apie Hamas ir Hizbollah teroristinius išpuolius.

Ryžtingesnės pastangos išspręsti Izraelio-Palestinos konfliktą buvo parodytos iš keturių tarptautinių veikėjų pusės: JAV, ES, Rusijos bei JTO. Visi keturi subjektai dar 2002 m. parengė Kelio gairių planą taikai pasiekti, kuris turėjo užtikrinti, kad per 3 metus būtų atstatyta taika. Taisyklės paprastos: Izraelis turi palikti avanpostus, įkurtus palestiniečių teritorijose (Gazos ruožas, Vakarų krantas bei Rytinė Jeruzalė), tuo tarpu palestiniečiai savo ruožtu turi nutraukti smurtą bei teroristinę veiklą, nukreiptą prieš Izraelį ir jo gyventojus, taip pat sukurti atskaitingą ir demokratinę vyriausybę.

Kadangi jau atėjo 2007 m., drąsiai galime konstatuoti, kad toks planas buvo greičiausiai naivi politinė deklaracija, nei rimtas strateginis dokumentas. Visgi trumpai galima pasakyti, kas nutiko – Izraelis pasitraukė iš kelių avanpostų, o palestiniečiai sukūrė demokratinę ir atskaitingą vyriausybę. Bėda ta, kad demokratinė rinkimų sistema yra „geriausia iš blogiausių“ valdymo formų, kuri gali atvesti į valdžios olimpą bet kurią partiją.

Taip ir nutiko Palestinoje, kur rinkimus laimėjo daug kur pasaulyje laikoma teroristine Hamas organizacija. Tai, kartu su Libane veikiančia Hizbollah, tapo pagrindiniais trukdžiais Izraelio-Palestinos taikos procesui (prisiminkime 2006 m. kilusius karinius veiksmus tarp Izraelio ir Hizbollah Libane). Šiuo metu abi pusės kaltina viena kitą ir neketina nusileisti, nors žydų valstybė lyg ir atliko rimtą žingsnį – pasitraukė iš Gazos ruožo – kas vėliau tapo koziriu Vakarų akivaizdoje: „matot, mes pasielgėm taip, kaip siūlėt, bet jie vis tiek daro savo“.

Irano ambicijos – regiono destabilizacijos esmė

Kelio gairių planas praktiškai žlugo aktyviai pradėjus reikštis Iranui. Ši valstybė užsitarnavo JAV ir Izraelio nemalonę dėl ambicijų apsiginkluoti branduoliniais ginklais, taip pat dėl radikalių šiitų rėmimo kaimyninėse valstybėse. Paminėtini Libanas ir Hizbollah, Palestina ir Hamas, Irakas ir šiitų maištininkai, netgi Turkija ir kurdai. Vašingtono linija ypač sugriežtėjo po to, kai Kongrese buvo pateikta ataskaita apie Irano įtaką Irake, o tiksliau – faktas, kad Iranas remia Irako šiitų maištininkus, kurie kovoja prieš amerikiečių pajėgas, dabartinę Irako vyriausybę ir sunitus.

JAV saugumo ekspertai baiminasi, kad atskaitingos vyriausybės Irane nebuvimas ir lyderio fanatiškumas kritiniu atveju netgi leistų panaudoti atominį ginklą, jei toks būtų jo žinioje. Tačiau ne ką geresnė padėtis yra ir Izraelio vadovybėje, kuri de facto turi branduolinį ginklą ir, britų teigimu, galėtų jį panaudoti. Visgi tokius teiginius reikėtų vertinti itin kritiškai ir atsargiai. Toks žingsnis sukeltų nenumatomas pasekmes ir totaliai destabilizuotų tarptautinių santykių sistemą, kas ateityje reikštų dar didesnius nuostolius šaliai, panaudojusiai šią technologiją, nes ją pasmerktų ir keršytų visi, kas sugebėtų.

Kalbos apie branduolinį ginklą visada vertinamos kaip valstybės bandymas pademonstruoti savo galią ir atgrasinti priešininkus nuo potencialios atakos. Visgi Iranas ir jo vadovas neišsigando, kas ir yra pagrindinis destabilizacijos veiksnys regione.

***

Taigi tokiame kontekste reikėtų pereiti prie prielaidos,  kaip reikėtų vertinti JAV pastangas spręsti Izraelio-Palestinos konfliktą ir ar tai yra nauja politika regiono atžvilgiu? Atsakymas skambėtų taip: net ir pasikeitus Kongreso daugumai bei paskyrus naują JAV gynybos ministrą – Robertą Geitsą – matome viso labo tik taktikos pasikeitimą, bet ne fundamentalius tektoninius lūžius. Bandoma susodinti prie derybų stalo amžinus priešininkus ir, nepaisant „vėlavimo terminuose“, tęsti pradėtą taikos atstatymo procesą Izraelio-Palestinos konflikte.

JAV ir toliau siekia išlaikyti savo įtaką strategiškai svarbiame regione, užvaldyti  gyvybiškai svarbius žaliavų šaltinius, taip pat atnešti „taiką, stabilumą ir demokratiją“. Nepaisant gražių žodžių, tai faktiškai reiškia JAV primestą tvarką, kuri yra palankiausia Izraeliui.  Kaip tik tai ir yra antisemitiškų ir antiamerikietiškų nuotaikų, vyraujančių tarp arabų, paskata.

Tačiau nereikia galvoti, kad Izraelio ir JAV santykiai yra idealūs, kadangi vis dažniau pasigirsta nuogąstavimų, jog Amerika savo kampaniją Irake pralaimi ir tai ne didina, bet mažina Izraelio saugumą. Dabartiniu momentu pasiryžta padidinti kontingentą Irake 21 tūkst. karių (iki 161 tūkst.), taip pat skatinti didesnes ekonomines injekcijas į ne karinį sektorių, taip stengiantis palenkti į savo pusę mases. Visgi, ekspertų vertinimu, tokios pastangos gali ir neduoti naudos. Tačiau pats svarbiausias „amžinųjų sąjungininkų“ neištikimybės įrodymas yra Izraelio ginklų prekyba su Kinija, kas itin nepatinka JAV.

Galiausiai, kalbant apie Artimuosius ir Vidurio Rytus, būtina pabrėžti, kad jeigu anksčiau pagrindinė tenykščio konflikto dimensija buvo Izraelis-Palestina, tai dabar atsirado itin svarbus ir destabilizuojantis Irano veiksnys. Jo branduolinės ambicijos ir teroristinių šiitų organizacijų kaimyninėse šalyse, kovojančiose prieš „didįjį ir mažąjį Šėtonus“, rėmimas vienareikšmiškai vertinamas kaip pagrindinis trukdis JAV geopolitinėje Vidurio Rytų demokratizavimo vizijoje.

Ar pavyks, nors ir laikinai, sureguliuoti žydų ir arabų santykius, labai daug priklausys nuo Irano veiksmų, kurie kol kas leidžia prognozuoti kad ir moralinių, bet vis dėlto apkasų ir skiriamųjų linijų buvimą regione. O kartais atrodo, kad ir pats Izraelis tiek priprato prie nuolatinės karo būsenos, jog nesugeba įsivaizduoti, kaip viskas būtų, jeigu įsivyrautų taika. Taip pat prieš taiką būtų dar ir amerikiečių bei žydų kariniai pramoniniai kompleksai, kurie iš konflikto duoną valgo.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras