Pasaulis vis dar klausia, ar Rusijos bosas yra Dmitrijus Medvedevas ar Vladimiras Putinas.

Didžiojo aštuoneto (G8) lyderiams susitikus su savo naujuoju kolega iš Rusijos šią savaitę Japonijoje galėjo taip pat kilti panašus klausimas: ar kalbamasi su tuo, su kuo reikia? Ar Dmitrijus Medvedevas, George’o Busho apibūdintas kaip „sumanus ir šaunus vyrukas“, yra tikrasis prezidentas? O gal jis tėra paprasčiausia Vladimiro Putino marionetė ir dubleris. Iš dalies atsakymas, ko gero, nei tas, nei kitas.

Viršūnių susitikime D. Medvedevas elgėsi kukliai ir laikėsi V. Putino apibrėžtos Kremliaus linijos. Kalbėdamas su Gordonu Brownu, jis neatrodė nuolaidesnis, nei būtų buvęs V. Putinas dėl Britanijos atstovybės uždarymo, Aleksandro Litvinenkos nužudymo Londone arba nešvaraus ginčo dėl bėdų turinčios rizikingos įmonės TNK–BP. Jeigu D. Medvedevas turi potencialo kaip nepriklausomas sprendimų priėmėjas, jis tai gerai slėpė.

Nėra nieko nuostabaus, kad valdžia vis dar priklauso V. Putinui. Kaip ministras pirmininkas jis kontroliuoja pagrindinius galios svertus, valstybės iždą ir televiziją. Jis yra populiaresnis už D. Medvedevą. Kremliaus darbuotojai jį vadina bosu, o į D. Medvedevą kreipiasi deminutyvu Dima.

Vis dėlto D. Medvedevas yra šis tas daugiau negu paklusnus ir nuolankus V. Putino šešėlis. Juk pagaliau jis yra V. Putino pasirinktas potencialus įpėdinis. Ar toks potencialas bus išnaudotas, priklauso nuo paties V. Putino. Dauguma stebėtojų sutinka, kad šiandieninė iš dviejų dalių susidedanti valdžios struktūra yra pereinamojo laikotarpio dalis. Išlieka tik klausimas, ar tas perėjimas sugrąžins V. Putiną į Kremlių, ar tai bus jo pasitraukimas iš valdžios.

V. Putinas vis dar turi galimybę sugrįžti kaip prezidentas, tačiau ja gali ir nepasinaudoti. Lygiai taip pat įmanoma, kad jis pasitrauks, atsakingą palikdamas D. Medvedevą. Jeigu V. Putinas tikrai būtų norėjęs pasilikti Kremliuje, jis būtų likęs prezidentu. Mažai kas galėjo neleisti jam pakeisti konstitucijos ir eiti trečios prezidento kadencijos.

V. Putinas taip pat nerodo ir susidomėjimo savo naujuoju darbu. Jis ateina vos šiek tiek dažniau nei kartą per savaitę ir neretai atrodo suirzęs atlikdamas paprastas užduotis. Tie, kurie dirbo su V. Putinu praeityje, sako, kad jam visada labiau rūpėjo naujas prabangus gyvenimo stilius, o ne rūpinimasis pieno kaina.

Pagal 2008 m. liepos 10 d. „The Economist“ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.