Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Energetika
 
  Baltijos šalių energetinis saugumas

Vaiva Sapetkaitė, VU TSPMI magistrė
2008 07 25

Baltijos valstybėms didelę dalį naftos bei gamtinių dujų tenka importuoti iš Rusijos, tad energetinis saugumas tampa aktualia problema: niekam ne paslaptis, kad mūsų didžioji kaimynė tarptautiniuose politiniuose klausimuose energetiką pamėgo naudoti kaip vieną svariausių argumentų. Situacija Baltijos šalims tampa visai nepalanki, nes Lietuva, Latvija ir Estija neturi nei naftos, nei dujų vamzdynų atšakų į kitas Europos Sąjungos šalis. Kol kas Lietuvoje dar galime džiaugtis, kad turime Ignalinos atominę elektrinę, kuri pernai pagamino daugiau kaip 70 procentų visos šalyje pagaminamos elektros. Vis dėlto šioje vietoje skaudžiai įgelia žodžiai „kol kas“ – atominė elektrinė uždaroma, netenkame svarbaus strateginio objekto, o alternatyvų, iš kur gauti elektros energijos, – mažoka. Žadamas elektros perdavimo jungtis su Lenkija ir Švedija numatoma pastatyti geriausiu atveju tik 2012 metais. Svarstoma naujos atominės elektrinės statyba, bet juk ne per naktį ją pastatytų... O ką daryti iki tol? Tapti dar labiau priklausomiems nuo Rusijos energetikos?

Šį pavasarį vykusioje diskusijoje „Energetika: kaip gyvensime po 2010 m. sausio 1 d.?“ Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Andrius Kubilius savo įžanginėje kalboje teigė, kad jokių aiškių veiksmų ir planų, kaip Lietuva, siekdama išvengti katastrofiškos situacijos, ruošiasi Ignalinos atominės elektrinės uždarymui, nėra.

Didelių vilčių buvo dedama į Lisabonos sutartį (kuri iš esmės tėra šiek tiek „pagražinta“ jau anksčiau atmesta Konstitucija Europai), tačiau jos ratifikavimą sustabdė Airija, surengtame referendume paprieštaravus šalies gyventojams. Atmestosios sutarties tekste šmėkščiojo ir energetiniam Baltijos valstybių saugumui itin aktualių frazių apie Europos Sąjungos šalių energetinio solidarumo politikos sukūrimą.

Išvertus į žmonių kalbą, tai reikštų, kad Lisabonos sutartyje buvo teisiškai nustatyta, kad ištikus energetikos krizei – pavyzdžiui, jei kuriai nors iš ES šalių sutriktų ar būtų nutrauktas energijos tiekimas – kitos valstybės turėtų atskubėti į pagalbą ir kilusią problemą spręsti kartu. Kitaip sakant, valstybės narės kartais turėtų paminti savo nacionalinius energetikos interesus dėl naudos visai ES. Taigi, jei sutartis būtų buvusi ratifikuota ir viskas būtų daroma, kaip deklaruojama, priklausomybė nuo Rusijos būtų sumažėjusi, nes dabartinė ES realybė kiek kitokia. Kai kurios didžiosios Europos Sąjungos šalys (pavyzdžiui, Prancūzija ar Vokietija) turi dvišalių susitarimų su Rusija ir, ne paslaptis, ne itin norėtų jiems kenkti, nors tai ir galėtų atnešti naudos kitoms ES šalims ir pagaliau būtų „prabilta vienu balsu“. Susidūrus su realybe (tiksliau – nenorint pakenkti saviems reikalams), kartais liežuvį galima prikąsti, o akis užmerkti, kad jų nebadytų visokie deklaruojami migloti principai ar bendros veikimo gairės... O ko daugiau galima tikėtis, juk dėl Rusijos įtakos ginčytis neverta – apie trečdalį Europos Sąjungoje suvartojamų dujų ir naftos importuojama iš jos. Dėl tokių „draugysčių“ labiausiai nukenčia ne kas kitas, o Vidurio ir Rytų Europos valstybių energetinis saugumas – jos labiausiai pažeidžiamos, o ištikus krizei susiskaldžiusi, skirtingų požiūrių ES vargu ar imtųsi daryti kiek didesnį spaudimą Rusijai.

Vis dėlto net jei Lisabonos sutartis būtų ratifikuota visų ES šalių, pagalba dar nebūtų užtikrinta. Esmė ta, kad energetinio solidarumo nuostatos labiau deklaratyvios nei numatančios konkrečias veikimo priemones: yra pasakyta, kad ištikus problemoms vienos šalys turės padėti kitoms, tačiau nėra nurodoma, kaip visa tai turėtų būti atliekama. Interpretacijų laisvė šiuo atveju nėra geras dalykas, nes tai dar viena skaldanti ir vieningai veikti trukdanti aplinkybė.

Dėl didžiųjų valstybių interesų, nevieningos ES politikos ar visokių keistų frazių milžiniškuose dokumentuose galėtume jaudintis kur kas mažiau, jei Lietuva būtų paveikusi Europos Sąjungą ir mums būtų leista 2009 metais neuždaryti Ignalinos atominės elektrinės, kaip esame pasižadėję. Nors šis jau daug kartų diskutuotas klausimas yra neva net nediskutuotinas, vis dėlto ta aplinkybė, kad airiams atmetus Lisabonos sutartį pradėta išgąstingai ieškoti su jais kompromisų, verčia susimąstyti: ar Lietuvai, gegužę ratifikavusiai Sutartį, nevertėjo „pasiožiuoti“ ir pabandyti apginti savo energetinius interesus? Ypač atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad Ignalinos atominės elektrinės uždarymas Lietuvą stumia į Rusijos glėbį.

Taigi kodėl „nesiožiuojame“? Galbūt todėl, kad vis norime surasti tokių alternatyvų, kurios leistų nušauti du zuikius vienu šūviu, t. y. tiek sausiems išlipti iš balos, tiek „nesuerzinti“ ES. Pavyzdžiui, dabar viltys dedamos į birželio 26–27 dienomis Chanty Mansijske, Sibiro naftos gavybos sostinėje, vykusį vienuoliktąjį ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimą. Jame buvo deramasi dėl ES ir Rusijos partnerystės bei bendradarbiavimo sutarties. Vienas prioritetinių klausimų – Baltijos šalims itin aktualus energetinis saugumas.

Dar prieš susitikimą Europos Parlamentas paskelbė rezoliuciją, kurioje atkreipė dėmesį į tai, kad „bendradarbiavimas energetikos srityje turi būti grindžiamas Energetikos chartijoje numatytais principais“ ir kad ji turi būti įtraukta į ES ir Rusijos susitarimą.

Kas tai ir kuo ji svarbi? Energetikos chartija – tai tam tikras elgesio kodeksas, kuriuo siekiama didinti energijos tiekimo saugumą ir skatinti bendrąją Europos energetikos rinką. Chartija (aišku, jei jos būtų laikomasi) dujų tiekimo sutrikimų ar tokių grasinimų atveju užtikrintų „veiksmingą ginčų sprendimo mechanizmą“. Be to, ji turėtų garantuoti konkurencingumą energetikos srityje, monopolijų mažėjimą. Šitai būtų naudinga, nes, energetikos rinkoje veikiant daugiau subjektų, automatiškai mažėtų energetinė priklausomybė.

Bandymą įgyvendinti šį rezoliucijoje numatytą uždavinį iliustruoja Europos Komisijos pirmininko Žozė Manuelio Barozo (Jose Manuel Barroso) tinklalapyje pateikta informacija, jog per vykusias derybas ES stengėsi paveikti Rusiją, kad ši atvertų savo energetikos sektorių užsienio kompanijoms.

Nors daug Lietuvos politikų apie šį viršūnių susitikimą kalba su entuziazmu, vis dėlto reikėtų priminti, kad derybos nebus lengvos ir veikiausiai truks ilgai. Vien kelias iki Sutarties pasirašymo netrumpas, o ją dar turės ratifikuoti ES šalių vyriausybės. Kadangi realių rezultatų gali tekti palaukti kelerius metus, derybos dabartinės situacijos nepakeis. Taigi Baltijos šalys vis dar neturi atsakymo, kaip išvengti primityvaus, tačiau itin veiksmingo Rusijos energetinio šantažo.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (24)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (43)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (124)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (1)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras