Šią savaitę pasaulio žiniasklaidoje sumirgėjo nerimą keliančių žinių apie tai, kad pasaulis stovi ant naujo karo slenksčio.

Arabų, o vėliau ir kitų šalių laikraščiuose pasipylė pranešimų, kad vėliausiai balandžio mėnesį JAV kartu su savo artimiausia bendražyge Didžiąja Britanija ryšis pulti Iraną bei bombarduoti šios šalies branduolinius įrenginius ir naftos saugyklas.

Šis planas, neva nugirstas iš aukštų JAV bei Didžiosios Britanijos pareigūnų, jau yra kruopščiai apgalvotas.

Data karingam žygiui į Iraną irgi pasirinkta neatsitiktinai. Balandis bus paskutinis mėnuo, kai britų premjeras Tony Blairas dar vadovaus šaliai.

Iškastas karo kirvis prieš Iraną būtų paskutinis taškas ilgoje T. Blairo vadovavimo istorijoje. Atsižvelgiant į Didžiosios Britanijos premjero politinės karjeros pabaigą, JAV ir Didžiosios Britanijos tandemas planuoja pradėti nepopuliarų, bet, šių dviejų šalių manymu, neišvengiamą karą su Iranu.

Amerikiečiai, atkakliai neigiantys savo karingus planus, vis dėlto pripažįsta, kad Iranas – tarsi krislas jų akyse, todėl būtina šį nedraugingą priešą pamokyti, o gal net pašalinti.

Oficiali tokio karinio konflikto priežastis – Irano vykdoma branduolinė programa, neduodanti ramybės JAV, Jungtinėms Tautoms ir visam pasauliui.

Kita priežastis – Irano remiamų karingų grupuočių įtaka Irake bei, žinoma, šalies priklausymas blogio ašiai, kuri badyte bado akis JAV galybei.

Karo šaukliai

Politikos apžvalgininkai jau kurį laiką pastebi tam tikrų ženklų, kurie leidžia spėti, kad po truputį, tačiau atkakliai judama karinio konflikto link.

Iškalbingi ir akyliems stebėtojams daug pasakantys yra aukštų JAV pareigūnų vizitai į arabų šalis. Vos per kelias pastarąsias savaites ir JAV viceprezidentas Dickas Cheney, ir valstybės sekretorė Condoleezza Rice aplankė daugybę arabų šalių, susitiko su įtakingais jų vadais, aptarė viešus ir slaptus klausimus.

Vizitai, kurie oficialiai buvo pavadinti konsultacijomis dėl Irako, išties buvo slaptos derybos dėl karo Irane. JAV viceprezidentas, nuskridęs į Saudo Arabiją, beldėsi net į karaliaus Abdullah duris, mėgindamas slapčia pasikalbėti su šios arabų šalies lyderiu bei užsitikrinti arabų paramą arba bent jau tylų nesikišimą į planuojamas atakas.

Manoma, aršiausi karo Irane šalininkai yra JAV prezidentas George’as W. Bushas bei viceprezidentas D. Cheney. Valstybės sekretorė C. Rice bei gynybos sekretorius Robertas Gatesas nėra tokie optimistiški.

Artėjantis karas itin domina saugumo ekspertus, kurie vieną po kito šifruoja tam tikrus tik karui būdingus požymius. Vienas pirmųjų artėjančio karo šauklių – Jungtinių Tautų sankcijos Iranui, nes šis nesutiko nutraukti savo branduolinės programos.

Tai ne pirmas kartas, kai Jungtinių Tautų ir JAV nuomonė dėl vieno ar kito sprendimo sutapo, tačiau šis sprendimas buvo itin skaudus Iranui, kuris iki šiol tvirtina, kad jo branduolinė programa – taiki, o jei ir netaiki – tai šalis turi tam teisę.

Neklausydamos priešininkų argumentų JAV ėmėsi griežtos embargo politikos, suspendavo daugelį bankinių operacijų, susijusių su Iranu bei šios šalies pinigais, įspėjo bankus bei pavienius asmenis nedirbti su blogio ašies valstybe, paskelbė, kad didžiausias Irano bankas tiesiogiai susijęs su vyriausybės vykdoma branduoline programa, todėl su juo draudžiama bendradarbiauti.

Dar vienas karą pranašaujantis ženklas – nesenas amerikiečių ir iraniečių susidūrimas Irako šiaurėje, kur amerikiečiai šturmavo Irano diplomatų biurą, pervertė dokumentus, paėmė kompiuterius ir tik po kelių raginimų paleido Irano diplomatus, įtartus kenkiama veikla.

Politikos apžvalgininkai bei saugumo ekspertai, kalbėdami apie artėjantį JAV ir Irano susidūrimą, pranašauja ne tik tikslias datas, vietas, bet ir ginklus, kurie bus panaudoti.

Manoma, amerikiečiai nedrįs pulti priešininkų pasinaudodami kurios nors kaimyninės valstybės teritorija. Greičiausiai aviacijos antskrydžiai, kuriuos itin mėgsta JAV armijos strategai, vyks iš lėktuvnešių, plūduriuojančių Persijos įlankos regione.

Jau dabar į šį regioną kasdien atplaukia vis daugiau JAV karo laivų, tad ekspertai mano, kad vasario pabaigoje amerikiečiai ir britai turėtų dislokuoti dideles karines pajėgas šiame regione.

Kitas žingsnis, kuris neišvengiamai signalizuotų apie artėjantį karą – tam tikrų sąjungininkių karinių pajėgų dislokavimas, tarkime, Bulgarijoje, kuo arčiau Irano, bet ne per arti, kad nebūtų sukelta nereikalingo įtarimo.

JAV saugumo ekspertai puse lūpų prasitaria, kad kitas žingsnis, kurį turėtume netrukus išvysti TV ekranuose bei perskaityti dienraščiuose – propagandinė akcija prieš Iraną, šios šalies režimą bei įspėjimai apie branduolinio ginklo keliamą pavojų.

Nuostoliai neišvengiami

Tie patys ekspertai prognozuoja, kad Iranas irgi nesišalins karo su JAV, nors nuostolių šaliai jis gali atnešti itin daug.

Manoma, karas sustiprintų nepopuliarią Irano vyriausybę bei prezidento Mahmoudo Ahmadinejado, kurio populiarumas tarp savo šalies piliečių itin smarkiai smunka, padėtį.

Prezidentas karo akivaizdoje galėtų iškilti kaip tautos bei idealų gynėjas, todėl gali būti, kad šis karinis konfliktas jam irgi bus naudingas.

Tai, kad rusai visai neseniai Iranui pardavė zenitinių raketų kompleksus ir derasi dėl kitų ginklų pardavimo – irgi ženklas, kad vyksta tam tikras judėjimas artėjančio karo fone.

Finansų ekspertai prognozuoja, kad karas su Iranu gali atnešti skaudžių ekonominių nuostolių: vėl ims svyruoti naftos kainos, galbūt kris JAV dolerio ar net vyriausybinių obligacijų kursas.

Apklausų duomenimis, amerikiečiai nepalaikytų karingo savo vyriausybės žingsnio Irano link, ir karas gali tapti konstitucinės krizės šalyje pranašu.

Nepaisant šių liūdnų perspektyvų, JAV karo vadai šventai tiki, kad karas su Iranu padėtų persiskirstyti jėgų balansui Vidurio Rytuose, nuramintų pilietinio karo siautulį Irake ir paspartintų Sirijos režimo žlugimą.

JAV ir Didžioji Britanija taip pat tikisi, kad itin nerami padėtis Irake bei pasaulį jaudinanti situacija Somalyje užgoš artėjantį karinį konfliktą su Iranu.

27 metai tylos

JAV ir Iranas, šiuo metu, anot apžvalgininkų bei kalbėti mėgstančių JAV vyriausybės atstovų, stovintys ant karinio konflikto slenksčio, oficialiai nebendrauja jau 27 metus.

Po to, kai braškėdamas žlugo Irano šacho režimas ir islamo revoliucionieriai įsibrovė į JAV ambasadą Teherane, tarp šių dviejų valstybių prasidėjo šaltasis karas.

Netrukus ši tyla gali virsti karu, tačiau šioms dviem valstybėms bendraujant buvo ir vilties epizodų, kai buvo galima tikėtis santykių pagerėjimo.

Ironiška, bet šalių santykiai laikinai atšilo po 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroro išpuolių JAV. Tragedijos ištikti amerikiečiai susilaukė Irano žmonių užjautos ir net protesto prieš tokį žiaurų išpuolį.

Keletą žingsnių viena kitos link žengė ir vyriausybės, susivienydamos prieš Afganistano talibus, kurių nekentė ir JAV, ir Iranas.

Šis bendradarbiavimas teikė vilties, bet po JAV prezidento kalbos, įtraukusios Iraną į blogio ašies šalių sąrašą, šilti santykiai ėmė vėsti.

Politikos apžvalgininkų nuomone, ir Teherane, ir Vašingtone sėdėjo būrys draugystės ar bent jau minimalaus bendravimo priešininkų, todėl tyla nenutrūko.

Tiesa, Iranas dar bandė žengti žingsnį dialogo link, išsiųsdamas JAV vadovybei laišką, kuriame siūlė švelninti viešų pareiškimų toną bei galbūt padaryti tam tikrų nuolaidų savo branduolinėje programoje.

Teheranui šis laiškas kainavo daug nervų ir buvo vidinės grupuočių kovos išdava. Dialogo su JAV šalininkai Irano valdžioje tuomet turėjo persvarą, todėl laiškas ir pasiekė JAV.

Bet iš Vašingtono atsako nesulaukta, todėl žlugo ne tik dialogo idėja, bet ir Teherano valdžios koridoriuose vaikščiojusių dialogo šalininkų grupelė. JAV tuomet nenorėjo bendrauti, nes karas Irake sekėsi, o su „blogiu“ bendrauti nesinorėjo.

Dabar situacija pasikeitusi: Iranas įgyja vis didesnės įtakos regione, buria aplink save šalininkus, kurių randa ne tik arabų pasaulyje, bet ir bundančioje Pietų Amerikoje.

Jėgų balansas keičiasi, todėl JAV ir mąsto apie kraštutines priemones, kurios arba išgelbės, arba sužlugdys trapią pusiausvyrą Vidurio Rytuose.

http://www.politika.lt/, Savaitraštis "Panorama"

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.