Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Energetika
 
  Energetinė supervalstybė – galimybės, tikrovė ir pasekmės kaimynams

Matas Jakaitis
2007 01 22

Pirmoji straipsnio dalis

II dalis. NAFTA

 

 

http://www.grist.org/news/muck/2005/05/05/little-nepa/Pirmojoje straipsnio dalyje bandyta vertinti Rusijos galimybes tapti energetine supervalstybe, naudojantis gamtinių dujų atsargomis. Šioje dalyje bandoma pažvelgti į naftos atsargų, gavybos, transportavimo, perdirbimo ir panaudojimo padėtį politiniams tikslams.

Resursai 

„Rusija – unikali valstybė. Šalyje, kurioje gyvena mažiau nei 3 proc. pasaulio gyventojų, yra apie 13 proc. išžvalgytų pasaulio naftos atsargų ir 34 proc. gamtinių dujų atsargų“. Tai maždaug prieš metus pasakė Rusijos pramonės ir energetikos ministras V. Christenko.

Ir iš tikrųjų, pagal turimus energijos šaltinių resursus, Rusija – unikali valstybė. Užsienio ekspertų duomenimis, Rusijos turimų angliavandenilių žaliavų (naftos, naftos dujų kondensato bei gamtinių dujų) kiekis vertinamas nuo 100 iki 300 milijardų sąlyginių tonų (sąlyginė tona – angliavandenilių kiekis, pagal gaunamą šilumos kiekį atitinkantis vienai tonai naftos). 

Tačiau nurodyti milžiniški kiekiai – perspektyviniai. Išžvalgytų naftingųjų Rusijos regionų atsargos vertinamos nuo 35 iki 40 mlrd. tonų, o praktiškai ir komerciškai svarbios – patvirtintos – Rusijos naftos šaltinių atsargos, V. Christenkos duomenimis, 2005 m. pradžioje sudarė „tik“ 18,7 mlrd. tonų. Ir problema, anot ministro, yra ta, kad didžioji dalis tų milijardų tonų yra atšiauriuose, sunkiai įsisavinamuose Sibiro ir Tolimųjų Rytų regionuose bei Arkties vandenyno šelfe. 

Rusijoje yra išžvalgyta daugiau nei trys tūkstančiai naftos telkinių, iš kurių maždaug pusė eksploatuojama. Didesnė eksploatuojamų telkinių dalis yra Uralo ir Vakarų Sibiro regione, tačiau jie jau išnaudoti apie 50 proc. O didžiausi Vakarų Sibiro telkiniai, nuo kurių atvesti naftotiekiai į Europą – Romaškino ir Samotloro – išnaudoti atitinkamai 85 proc. ir 65 proc. Perspektyviais naftingaisiais regionais šiuo metu vis dar laikomas Vakarų Sibiras, taip pat Rytų Sibiras ir Tolimieji Rytai (įskaitant Ochotsko jūros šelfą). Perspektyviais ir palyginti lengvai įsisavinamais naftos gavybos regionais laikomi ir Kaspijos jūros šelfo bei nedidelis Baltijos jūros šelfo regionas. 

1991 m. Rusija išgavo 462 mln. tonų naftos (maksimalus kiekis, išgautas dar sovietų laikais, 1998 m. – 624,3 mln. t), vėliau gavybos kiekiai ėmė mažėti ir 1998 m. pasiekė minimumą – 303 mln. t. Tačiau nuo 1999 m. tie kiekiai vėl didėja ir 2003 m. Rusija išgavo 421 mln. t naftos, 2004 m. – 434 mln. t. Prognozuojant, kad ateityje Rusija išgaus apie 450-500 mln. tonų naftos per metus, vien patvirtintų naftos resursų jai turėtų užtekti maždaug 40-čiai metų. 

Techninė būklė 

Lyginant su situacija gamtinių dujų gavybos sferoje, Rusijos naftos gavybos, transportavimo ir perdirbimo priemonių techninė būklė vertinama kaip geresnė. Privačiomis ar pusiau privačiomis tapusios naftos kompanijos stengėsi įdiegti pažangias gavybos technologijas, naudoti efektyvesnius ir leidžiančius pasiekti didesnį telkinių išnaudojimo lygį naftos gavybos ir vadybos metodus, jungtis su garsiomis Vakarų šalių naftos kompanijomis. Šioje srityje pasižymėjo kompanija „Jukos“ (iki jos sugriovimo), pagal darbo efektyvumą, naftos gavybos savikainą ir gaunamą pelną 1995-2003 m. buvusi lydere tarp Rusijos firmų. Santykinai efektyviai dirbo su „British Petroleum“, sukūrusi bendrą įmonę Tiumenės naftos gavybos kompanija TNK bei pusiau privačia „Lukoil“. 

Naftos transportavimo srityje padėtis yra prastesnė, kadangi visus reikalus čia tvarko valstybės valdoma kompanija „Transneft“. Pirmiausia tai pasakytina apie naftotiekių ir kompresorinių stočių fizinį bei moralinį susidėvėjimą, lėtą jų atnaujinimą bei modernizavimą. Vidutinis naftotiekių vamzdynų amžius čia dar didesnis nei dujų tiekimo srityje, todėl didesnis ir avarijų skaičius. Duomenys apie bendrą Rusijos naftotiekių avaringumą viešai neskelbiami, nors daug rašoma apie technines bei organizacines priemones, skirtas avaringumo mažinimui. Šioje srityje savo veikla pasižymi „Tansneft“ dukterinė įmonė – Techninės diagnostikos centras „Diaskan“. 

Naftos perdirbimo srityje padėtis taip pat nėra gera. Kadangi pagrindinės lėšos ir pelnas iš naftos eksporto eidavo tolimesniam jo didinimui, per 15 metų Rusijoje baigta statyti tik viena naftos perdirbimo įmonė. Iš 21 veikiančios tokio pobūdžio įmonės tik 5 gamina aukšto oktaninio skaičiaus benzinus, todėl maždaug nuo 2000 m., plečiantis užsienietiškų automobilių pirkimui, Rusijoje ėmė trūkti A-95 ir A-98 markių benzino. Tai jaučiama ne tik provincijoje, bet ir Maskvoje bei Sankt-Peterburge. Todėl suprantama aktyvi Rusijos kompanijų veikla siekiant įsigyti Mažeikių naftos perdirbimo įmonę, gaminančią A-95 ir A-98 benzinus, ir jos politikų trukdymai įmonę įsigyti Lenkijos koncernui „PKN Orlen“.

Svarbi techninė naftos kompanijų problema – milžiniški naftą lydinčiųjų dujų kiekiai, be naudos sudeginami verslovių fakeluose. Kadangi šiaurinių platumų telkinių specifika – kartu su nafta susikaupę dideli dujų kondensato ir lydinčiųjų dujų kiekiai, dujos ir dalis kondensato yra sudeginamos. Vien tik Sibiro verslovėse per metus sudeginama apie 11 mlrd. kubinių metrų lydinčiųjų dujų, kurios savo kaloringumu nenusileidžia natūralioms gamtinėms dujoms ir pralenkia jas pagal panaudojimo chemijos pramonėje galimybes.

Rusija atsilieka nuo Vakarų valstybių ir naftos chemijos produkcijos gamybos apimtimis. Turėdama milžiniškas naftos atsargas, vienam gyventojui sintetikos dirbinių bei plastmasių iš naftos Rusija gamina 7 kartus mažiau, o cheminio pluošto – 15 kartų mažiau nei JAV, atitinkamai 3 ir 6 kartus mažiau nei Japonija ir 2 bei 4 kartus mažiau nei Kinija (2004 m. duomenys).

Ekologija ir politika 

Ekologinio pobūdžio problemos Rusijos naftos energetikos sektoriuje yra labai aktualios. Svarbiausios iš jų – gamtos pažeidimai naftos verslovių statybos ir naftotiekių tiesimo metu bei naftos nutekėjimai iš naftotiekių jų avarijų metu. 

Daugiau kaip pusė Rusijos naftos šiuo metu išgaunama šiaurinėje Vakarų Sibiro dalyje, kur skurdi augalija ir negausi gyvūnija labai jautriai reaguoja į žmogaus veiklą. Prieš 5-10 metų liberalios pakraipos Rusijos spauda gana daug rašė apie prastą ekologinę situaciją ir gamtos apsaugą naftos verslovėse, naftotiekių trasose. Ten pabuvoję žmonės teigia matę milžiniškus tundros plotus, išartus technikos vikšrų, kilometrus rūdijančių nepanaudotų naftotiekio vamzdžių, negailestingai iškirstus miškus ir net smulkius medžius, naudojamus automobilių trasų paklotei. Sunku tikėtis, kad padėtis šiuo metu būtų pasikeitusi į gerąją pusę.

Tačiau pastaruoju metu Rusijos gamtosaugininkams pavyko pasiekti tam tikrų laimėjimų. Pirma, po ilgų užkulisinių kovų ir teismo procesų projektuojamo naftotiekio Taišetas-Skovorodino, kuriuo numatoma tiekti naftą į Kiniją, trasą pavyko nukelti per kelis šimtus kilometrų nuo Baikalo ežero, nors tai ir padidins statybos išlaidas. Antra, energingo ir, atrodo, turinčio aukščiausio lygio užtarėjų Rusijos gamtos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojo O. Mitvolio dėka šiais metais naftos ir dujų gavybos kompanijoms, įskaitant ir galingąjį „Gazprom“, pareikšta daugiau nei 80 pretenzijų dėl didelių ekologinio pobūdžio pažeidimų.

Galima teigti, jog O. Mitvolio veikla yra politiškai motyvuota, nes prieš Rusijos kompanijas ji suaktyvėjo tik po to, kai šį pavasarį ir vasarą apie 20 didelių gamtosauginio pobūdžio pretenzijų buvo pareikšta kompanijai „Sakhalin Energy“, kuri yra firmų Mitsui, Mitsubishi, British Petroleum ir Shell konsorciumas, realizuojantis didelės apimties naftos ir dujų gavybos projektą „Sachalin-2“ Ochotsko jūros šelfe. Bendra pretenzijų suma viršijo 100 mlrd. JAV dolerių. Pretenzijos buvo pareikštos po to, kai konsorciumo vadovybė atsisakė parduoti „Gazprom“ kontrolinį savo akcijų paketą. Taigi pretenzijomis savoms kompanijoms Rusijos vadovybė stengiasi parodyti, kad ketina bausti (iki išduotų licencijų anuliavimo) ne tik svetimus, bet ir savus. Konsorciumo vadovai, tikriausiai įvertinę liūdną kompanijos „Jukos“ patirtį, neatsilaikė prieš Rusijos valdžios ir „Gazprom“, kaip jos norų vykdytojo, spaudimą ir gruodžio 21 d., dalyvaujant V. Putinui, pasirašė memorandumą apie akcijų paketo pardavimą už 7,45 mlrd. dolerių

Rusijos valdžia ir „Gazprom“, užvaldę „Sakhalin Energy“, pasiekė kelis tikslus. Pirma, gavo valdyti jau gerokai įpusėtą statyti didelį energetikos kompleksą, įskaitant jūrines naftos ir dujų versloves bei suskystintų dujų gamyklą. Antra, užsitikrino galimybę tiesiogiai dalyvauti šiuolaikinių technologijų lygio energetikos komplekso statyboje, eksploatavime ir svarbiausia – valdyme. Rusija jau seniai siekė gauti jūros šelfų verslovių know how, tačiau Vakarų valstybės nesutikdavo perduoti jai naujausių šios srities technologijų. Patirtis, įgyta valdant „Sakhalin Energy“, labai pravers įsisavinant naftos ir dujų telkinius Barenco jūros šelfe. Internetinės svetainės http://www.transneft.ru/ duomenimis, ten jau atrasta 11 naftos ir dujų telkinių – tarp jų unikalusis Štokmano, 7 stambūs, 2 vidutiniai ir 1 smulkus.

Pinigai ir politika

Jeigu „Sakhalin Energy“ neatsilaikė prieš Rusijos vadovybės spaudimą, tai pati Rusijos vadovybė akivaizdžiai neatsilaiko prieš pinigų, gaunamų iš naftos kompanijų, spaudimą. Aukščiausio rango Rusijos pareigūnai yra didžiausių naftos ir dujų kompanijų direktorių tarybų ar valdybų primininkai, taip pat ten posėdžiauja daug buvusių bei esamų saugumo struktūrų pareigūnų. Milžiniški naftos kompanijų gaunami pelnai, be abejo, gundo valdininkus pasinaudoti bent dalimi jų, todėl, anot buvusio V. Putino patarėjo ekonomikos klausimais A. Ilarionovo, „Rusijoje ekonomika ir politika susiliejo į vieną kamuolį, kurio išnarplioti jau nebeįmanoma“. Tenka pastebėti, kad bandyti jį išnarplioti – net ir pavojinga.

Apie naftos kompanijų gaunamus pelnus gana konkrečiai spalio 22 d. rašė laikraštis „Gazeta“. Jo duomenimis, bendros septynių didžiausių Rusijos naftos kompanijų – „Lukoil“, „Rosneft“, TNK-BP, „Surgutneftegaz“, „Sibneft“, „Tatneft“ ir „Bašneft“ (neskaitant „Jukos“, kurios finansinius rodiklius iškreipia mokamos milžiniškos baudos) – naftos gavybos apimtys per 2004-2005 m. laikotarpį padidėjo nuo 308,1 mln. t iki 381,6 mln. t, t. y. 23,8 proc. Tuo tarpu bendras jų pelnas per šį laikotarpį padidėjo nuo 14,798 mlrd. USD iki 27,776 mlrd. USD, t. y. 87,7 proc. Kompanijų gaunamų pelnų didėjimas aplenkė gavybos apimčių didėjimą net 3,7 karto. Be abejo, visa tai, įskaitant ir ženklų gavybos apimčių augimą, yra tiesiogiai susiję su naftos kainų didėjimu pasaulio rinkose.

Dideli pinigų srautai, cirkuliuojantys naftos versle, skatina nesąžiningą su jais dirbančiųjų veiklą. Neseniai V. Putinas, kalbėdamas teisėsaugos pareigūnų pasitarime, pranešė, kad nuo 2004 m. vykdant operatyvinę-profilaktinę operaciją „Energija“, už stambius finansinius pažeidimus naftos bei dujų energetikos srityje areštuota 370 žmonių, biudžetui grąžinta milijardai rublių. Tačiau tai, atrodo, didelio efekto neduoda, nes, anot V. Putino, „šį darbą mes tęsime ir toliau, ir tęsime atkakliai, ... be jokio politinio triukšmo“.

Dideli naftos pinigai taip pat skatina ir didelę korupciją. Žiniasklaidoje užsimenama apie dešimtis milijonų dolerių siekiančius kyšius aukštas pareigas užimantiems valstybės pareigūnams, bet dėl temos subtilumo ir uždarumo konkretūs duomenys į spaudą patenka labai retai. Vienas iš tokių – savaitraščio „Russkij kurjer“ pranešimas apie 10 mln. USD metinę premiją FSB direktoriaus N. Patruševo sūnui Andrejui, naftos kompanijos „Rosneft“ direktorių tarybos pirmininko ir Prezidento administracijos vadovo pavaduotojo I. Sečino patarėjui, paskirtą už trijų mėnesių darbą šioje valstybinėje kompanijoje. Iš vienos pusės tai – aiškus kyšis FSB direktoriui, iš kitos – kyla klausimas, kokio dydžio metines tantjemas pasiskiria sau kad ir I. Sečinas.

Tačiau milžiniški pelnai gali atsisukti ir prieš Rusiją. Rusijos Mokslų akademijos Rytų Sibiro skyriaus duomenimis, nauji naftingieji regionai Rusijoje įsisavinami itin lėtai, o senieji po truputį išsenka. Tikriausiai tai turėjo mintyse V. Christenko, rugsėjo mėn. užsiminęs, kad naujai patvirtinamų naftos šaltinių atsargos nebepadengia išnaudojamų apimčių. Rusijos energetinės strategijos vidutiniame variante numatomi itin lėti perspektyvių Rytų Sibiro naftingųjų regionų įsisavinimo tempai, o pagal kritinį variantą jų iš viso nenumatoma įsisavinti. Nors bendri Rusijos ekonomikos rodikliai nėra blogi, BVP 2006 m. didės beveik 7 proc., tačiau visa tai pasiekta pirmiausia ekonomikos, paremtos didelėmis energijos šaltinių kainomis, dėka. O diversifikuoti savo ekonomikos Rusijai nesiseka.

Kainos ir politika

Apie ekonomikos įvairovės būtinumą kalbama jau senokai, tačiau realių poslinkių nematyti. Sumažėjus naftos kainoms pasaulio rinkose, Rusija gali susidurti su rimtomis ekonomikos problemomis. Pirmieji tokios galimybės požymiai juntami finansų ministro A. Kudrino žodžiuose, neseniai pasakytuose paskaitos Iždo akademijoje Maskvoje metu. Jis nurodė, kad nuo 2010 m., sumažėjus energijos šaltinių kainoms, Rusijai gali tekti pradėti masiškai naudoti ne tik stabilizacijos fondą, bet ir aukso bei valiutos rezervus. A. Kudrinas pripažino, kad Rusija, siekdama įvairinti ekonomikos struktūrą ir „nulipti nuo naftos dolerių adatos“, nepakankamai efektyviai naudojasi šiuo dolerių srautu.

Tarptautinė situacija kol kas Rusijai yra palanki. JAV ir jos sąjungininkų įstrigimas Irake, bendras Vakarų valstybių pasimetimas prieš radikaliojo islamo grėsmę leidžia jai neskubėti su ekonomikos reformomis, kaupti finansų atsargas, turtėti jos politiniam bei biurokratiniam elitui ir siekti imperinių užmačių. Tam būtina palaikyti aukštas pasaulines energijos šaltinių kainas. Šiam tikslui, kaip vienam iš pagrindinių, pajungta ir Rusijos užsienio politika. Ją įgyvendinant stengiamasi neleisti sumažėti įtampai Artimuosiuose bei Vidurio Rytuose, stiprinti įtaką Lotynų Amerikoje bei Rytų Azijoje, skatinti trintį tarp ES ir JAV bei kt.

Jeigu Rusija ir toliau sieks tapti tikra energetine supervalstybe, naftos tiekimo srityje ji gali susidurti su rimta prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų vykdymo problema. Ir nors įsipareigojimai naftos tiekimo srityje yra mažesni nei dujų, įvertinant didelę rusiškos naftos gavybos savikainą (2-5 kartus didesnė nei arabų šalyse), išlaidas jos transportavimui iš Sibiro rajonų ir neefektyvią vadybą, naftos kainų kritimas pasaulio rinkose smarkiai atsilieptų minėtų įsipareigojimų įvykdymo galimybėms.

Rusijoje po truputį jau pradedamas suvokti jos energetikos sektoriaus galimybių ribotumas, kas yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl ji atsisako ratifikuoti Europos energetinę chartiją. Šiai chartijai Rusija priešpastatė vadinamąją energetinio saugumo koncepciją, pagal kurią energijos tiekėjas yra ne mažiau, jeigu ne labiau, pažeidžiamas nei energijos vartotojas.

Tačiau jei Rusija ir susidurs su rimtomis energetikos sektoriaus problemomis, nepanašu, kad jos energetinės politikos agresyvumas silpnėtų. O tai dar ilgą laiką bus priverstos jausti savo energetiniu saugumu susirūpinusios tiek didžiosios Europos valstybės, tiek ir Rusijos kaimynės, tarp jų ir Lietuva.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (37)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (104)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras