Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  R. Karadžičius – karo sukėlėjas ar karo produktas? (2)

Egidijus Vareikis
2008 07 29

Radovanas Karadžičius pagaliau sugautas. Buvęs Bosnijos serbų lyderis, keliolika metų ieškotas po visą pasaulį, pasirodė nepabėgęs į Lotynų Ameriką ar buvusią Sovietų Sąjungą, jis gyveno pačiame Belgrade ir net sugebėjo užsidirbti pragyvenimui visai legaliu būdu.

Karo laimėtojai nėra laimingi. Anuomet užėmę Berlyną sąjungininkai neberado Hitlerio (iki šiol yra abejonių, ar pastarasis nusižudė), Irako nugalėtojai vertė Saddamo paminklus, tačiau patį sugavo kur kas vėliau. Karadžičius - nebeaišku kieno autoritetas - atsirado tik dabar. Tai buvęs Sarajevo futbolo komandos psichologas, praėjęs nepripažintos valstybės ir tautos lyderio statusą...

Kadangi Karadžičiaus „atradimas“ sutapo su Serbijos apsisprendimu rinktis vadinamąją europinę perspektyvą, mažai kas abejoja, jog jo gyvenamoji vieta specialiosioms tarnyboms buvo žinoma ir anksčiau, o buvusiu Bosnijos serbų lyderiu „atsiskaityta“ už tai, kad perspektyva būtų geresnė. Šiaip jau anksčiau ar vėliau būtų tekę tai padaryti. Tai ne paskutinis karo nusikaltimais kaltinamas buvusios Jugoslavijos veikėjas, paieškos tęsiasi.

Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, kaltininkų suradimas svarbus politikos komponentas, tačiau ne toks, kad keistų politiką iš esmės. Nacių Vokietijos likimo gyvas Hitleris jau nebūtų pakeitęs, kaip Irako nepakeitė Saddamo egzekucija. Nežinia, ar kada sugautas Osama bin Ladenas bus paskutinis pasaulio teroristas. Gali būti net atvirkščiai – tokių personalijų „kankinystė“ kaupia dividendus jų buvusiems šalininkams.

Taigi, Jugoslavija, kaip politinis projektas, regis, baigtas galutinai. Karadžičius (o gal netrukus ir jo buvęs kariaunos vadas Mladičius) politikoje bus tik būtuoju laiku. Bosnijoje ir Hercegovinoje formaliai taika. Tačiau ar šiandieninė Bosnija geresnė už maršalo Tito laikų Jugoslavijos sąjunginę respubliką?

Įsivaizduokime gyvenimą beveik Lietuvos dydžio šalyje, kuri turi 3 prezidentus, 13 ministrų-pirmininkų, 180 ministrų ir 760 parlamentarų. Šalyje oficialiai kalbama trimis kalbomis, rašoma dviem raidynais, portretai ant banknotų pritaikyti įvairiems politiniams ir religiniams skoniams, ir visa tai „suvalgo“ daugiau kaip pusė šalies bendrojo vidaus produkto.

Ta šalis vadinasi Bosnija ir Hercegovina. Tikriausiai visi žino, kodėl ji taip keistai sukonstruota. Prieš daugiau kaip dešimtį metų pabaigti vadinamąjį Bosnijos karą buvo galima tik išskirsčius musulmonus, stačiatikius ir katalikus po atskirus administracinius „kambariukus“. Idant visi būtų lygūs. Taip ir pridygo ministrų ir parlamentarų, atstovaujančių įvairias etnopolitines konfigūracijas. Šalyje nėra normalių piliečių, normalių šalies patriotų, yra tik etninių grupių atstovai.

Daytono taikos sutarties architektų nuomone turėjo pakakti metų kitų, kad žmonės atsipeikėtų, pabėgėliai grįžtų namo ir kiltų noras kurti, o ne griauti. Laikinumas tęsiasi jau daugiau kaip dešimtmetį. Jei šiandien paliksime „kaip yra“, tęsis dar ne vienus metus, nes eiliniai rinkimai tik pratęsia valdžios organizacinę struktūrą dar vienai kadencijai. Europai jau gerokai pabodo mokėti už tai, kad šie žmonės nenori taikytis ir politiškai spekuliuoja savo unikalia etnine sudėtimi.

Kita vertus, tokią valstybę sukonstravo didieji Europos ir JAV taikdariai. Europos viltys, kad po Šaltojo karo viskas turi spręstis savaime, sprogo kaip muilo burbulėlis. Bosnijos karą baigė tie patys ne visada mylimi amerikiečiai, tada pasiūlę radikaliai keisti situaciją – padalinti šalį pagal etnines simpatijas. Tačiau juk beveik to kariaujantys ir norėjo. Vadinasi, karas savaip pasiteisino.

Tiesa sakant, buvusioji Jugoslavija ir aplinkinės šalys nuo rašytinės istorijos pradžios buvo politinių eksperimentų poligonas, ir joks sprendimas ten nėra galutinis.

Romėnų eksperimentai būtent šioje vietoje išvedė Vakarų ir Rytų padalijimo liniją, kuria ir šiandien spekuliuoja „vakariečiai“ kroatai bei „rytiečiai“ – serbai, dėl jos kariauja, nors nuo padalijo praėjo keliolika šimtmečių. Islamizavę Bosnijos slavus savąją liniją išvedė Osmanai, kurių valdymo eksperimentų pasekmės tęsiasi ne tik Bosnijoje, jos apima Albaniją, Makedoniją ir dar daugiau.

Apie maršalo Josifo Brozo, slapyvardį Tito eksperimentus prirašyta kalnai mokslinių tomų ir patriotinių tekstų. Tai Jugoslavijos mitas.

Pastaraisiais dešimtmečiais eksperimentus noriai tęsė ir dabartinė politinė bendrija. Nenorima prisipažinti, bet gal tikrai buvo padaryta klaida, pripažįstant Bosnijos ir Hercegovinos nepriklausomybę, pripažįstant tauta ir valstybe tai, kas nėra nei tradicinė tauta, nei valstybė. 1993 metais į Jungtines Tautas pirmą kartą buvo priimta šalis ... be pavadinimo. Tai Buvusios Jugoslavijos Makedonijos Respublika (BJMR). Tokia buvo Graikijos valia, su tuo sutiko Europos Bendrija, turėjo sutikti ir Jungtinės Tautos. Atrodė, tai laikinai, bet laikinumui jau penkiolika metų. Likimo ironija yra tai, kad patys graikai jokiais būdais nevadina šios šalies BJMR, o tiesiog Skopje.

Aišku, kad šioje politikos makalynėje savo eksperimentus darė ir „savi“. Serbai ketino sukurti Didžiąją Serbiją, kurios valdose būtų visa Bosnija ir Hercegovina, Makedonija bei apie pusė Kroatijos. Psichologo išsilavinimą trintis Karadžičius, be to dar su oratoriniais sugebėjimais, labai tiko būti Slobodano Miloševičiaus parankiniu, konstruojant serbų teritorijas neserbiškose buvusios Jugoslavijos regionuose. Galima sakyti, kad buvusios Jugoslavijos byrėjimas savotiškai atrado iki tol nežinomus Radovano gabumus. Eksperimentatorius suimtas, tačiau Bosnijos karo istorija dar nebaigta.

Kroatų nacionalistai siekė tokios Kroatijos, kuriai irgi priklausytų buvosi Bosnijos ir Hercegovinos respublika, gi Bosnijos musulmonai, kartą jau pripažinti tauta, siekė dominuoti buvusios Jugoslavijos dalyje, turėjusioje Bosnijos ir Hercegovinos Respublikos statusą ar net ją valdyti. Tai beje rodo, kad Radovanas Karadžičius, koks jis ten bebūtų, nėra vienintelis Bosnijos karo entuziastas.

Pastarųjų metų Serbijos raida turėtų džiuginti europiečius. Nepaisant išties skausmingos Kosovo netekties serbai vis tik pasirinko tą europinę perspektyvą. Buvusi Jugoslavija ir aplinkiniai kraštai vis labiau tampa Europa. Kroatijos ir Makedonijos galimybės tapti Europos Sąjungos dalimi ganėtinai rimtos, ta pati Makedonija ir Albanija jau ir prie NATO durų.

Radovano Karadžičiaus areštas simbolinis ne tik ta prasme, kad Serbija nebenori ginti buvusių karo „genijų“. Serbija atsisako tos beviltiškos Jugoslavijos lavono gaivinimo politikos, vedančios tik prie naujų karų. Europai ir Amerikai tokia politika buvo ir nesuprantama ir kenksminga. Tačiau ilgą laiką Jugoslavijos ir Didžiosios Serbijos rėmėja buvo Rusija, išnaudojusi savo interesams ne tik istorinius slaviškus rusų ir serbų ryšius, bet ir stačiatikybę, neva privalančią priešintis Vakarų ekspansijai.

Atrodo, kad Balkanuose Rusija pralaimėjo. Dar visai neseniai serbų politikai dėjo daug vilčių į Rusijos paramą, tačiau pastaroji, kaip matyti, daugiau investuoja į dujų verslą, o ne į politinius sąjungininkus.

Net ir ši prasme Europos integracija yra kur kas solidesnis projektas, nei gėdingas „nežinojimas“, kur slapstosi karo nusikaltėliai. Tačiau integracija taip pat eksperimentas, o Balkanuose, kaip sakoma, istorijos „prigaminama“ daugiau nei suvartojama. Tad niekas iki galo neaišku.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (27)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (81)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras