Kartu su Bulgarijos bei Rumunijos įstojimu į Europos Sąjungą (ES) šių metų pradžioje, pirmininkavimą organizacijai perėmė viena didžiausių ir įtakingiausių Sąjungos valstybių – Vokietija, laikoma bene svarbiausiu eurointegracijos varikliu. Kanclerė Angela Merkel iškart pareiškė, jog pusmetį truksiantis Vokietijos vadovavimas remsis moto „pasiekime tikslą kartu“, o esminiais prioritetais bus laikytinos iniciatyvos dėl ES konstitucijos projekto atgaivinimo bei Sąjungos energetinio saugumo užtikrinimo.

Turint omenyje Vokietijos vaidmenį ES kūrimosi bei raidos procesuose ir buvimą savotiška Sąjungos ašimi šiais laikais, minėtuosius tikslus kažin ar galima vadinti vien tik skambiomis politinėmis deklaracijomis. Juo labiau kad ne viename ekonominiame ar politiniame projekte Vokietija jau ne kartą įrodė galinti pasiekti rezultatus, atitinkančius savo ketinimus.

Tačiau abiejose sferose, kurioms ypatingą dėmesį žada skirti A. Merkel, šiuo metu yra susiklosčiusi pakankamai sudėtinga ir komplikuota situacija, iš kurios rasti išeitį gali būti sunku netgi remiantis vokiškuoju racionalumu.

Visų pirma – apie konstituciją. Reikia pastebėti tai, kad beveik iš karto po viešo šio tikslo iškėlimo, Vokietija ėmė siųsti signalus, jog pernelyg didelio entuziazmo dėl greito ES konstitucijos restauravimo turėti neverta. Ką gi, tokie signalai tikrai atrodo labiau logiški nei pati minėtoji iniciatyva, nes, prisimenant, koks ilgas buvo dabartinės „merdėjančios“ konstitucijos kūrimas ir kaip greitai ji buvo atmesta prancūzų bei olandų dėka, naujų iniciatyvų realizavimas gali užtrukti gerokai ilgiau nei pusmetį. Žinoma, Vokietija gali inicijuoti diskusijas dėl galimų senojo projekto pakeitimų ar patobulinimų, juolab kad tam yra ir entuziastų, pavyzdžiui, Lietuva, kuri nesenai ir vėl pasisakė už konstitucijos gaivinimą. Tačiau kažin ar kas nors sutiks keisti pačią šio dokumento ratifikavimo ir įsigaliojimo procedūrą, kuri numato kiekvienos iš ES šalių (dabar jau 27) nacionalinį apsisprendimą joms priimtinomis formomis. Vadinasi, diskusijų atgaivinimas ar net visoms ES šalims priimtino projekto pateikimas dar negarantuoja, kad nepasikartos pirmosios Sutarties dėl konstitucijos Europai scenarijus, surašytas anaiptol ne Europos Konvente, o Prancūzijoje bei Olandijoje.

Kalbos apie konstituciją gali būti sėkmingos, bet gali ir žlugti. Pirmuoju atveju Vokietija bus pagirta, o antruoju – jos niekas pernelyg nesmerks. Visai kas kita – energetinės iniciatyvos, kurios, atsižvelgiant į šiandienos situaciją, atrodo itin aktualios ir svarbios visai ES, eilinį kartą pajutusiai Rusijos ginčų su kaimynais pasekmes.

Turint omenyje nesenai įteisintas ES iniciatyvas dėl vieningos energetikos politikos bei tiekėjų diversifikacijos, dėl ko naujos Sąjungos narės įgyja realią galimybę bent kiek atsiriboti nuo Rusijos žaliavų įtakos, Vokietijos pozicija atrodo logiška ir bene geriausiai atspindinti tiek pavienių šalių lūkesčius, tiek ir bendrą sąjunginę poziciją. Tačiau A. Merkel, ko gero, supranta, jog jos iniciatyva dėl energetinės ES vienybės po kaklu turi vieną akmenį – dvišalio Vokietijos ir Rusijos dujotiekio Baltijos jūros dugnu projektą, kuris jau dabar yra realizuojamas, ypač skubinant Rusijos pusei.

Kita vertus, prisimenant, kokį nepasitenkinimą tarp pavienių ES šalių sukėlė minėtas susitarimas, viena įtakingiausių Sąjungos valstybių, ko gero, negalėjo ignoruoti energetikos sektoriaus. Ypač esamomis aplinkybėmis, dar nenurimus aistroms dėl Rusijos naftos karo su Baltarusija, dėl kurio sausio 7–10 d. ta pati Vokietija bei Lenkija liko be iš Rusijos tiekiamos naftos, o visa ES pritrūko daugiau nei dešimtadalio jai reikalingos šios žaliavos.

Vadinasi, situacija rodo, jog ateinantis pusmetis greičiau bus atsargus, siekiant nesukiršinti ES valstybių ir negadinti santykių su Rusija, energetinės priklausomybės, laikotarpis, kurio metu ryžtingi sprendimai vargu ar bus priimti. Galų gale net ir pats Vokietijos pasirinktas pirmininkavimo moto („pasiekime tikslą kartu“) aiškiai parodo, jog orientuojamasi į derybinius, o ne sprendiminius procesus, nes vien tik surasti bendrą vardiklį tarp jau 27 Sąjungos narių, gali būti pakankamai sudėtinga, jau nekalbant apie to vardiklio pateikimą, pavyzdžiui, Rusijai ir tai, kad jis (vardiklis) turėtų pernelyg nesiskirti nuo pačios Vokietijos nacionalinių interesų.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.