Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Rinkimai Prancūzijoje: dešinysis politinis pjūvis (I)

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2007 01 18

http://news.bbc.co.uk/1/hi/world/europe/4990962.stmPrancūzijos prezidento rinkimai dar daugiau kaip po trijų mėnesių – balandžio 22-ąją, bet jau dabar tarp dviejų svarbiausių kandidatų į šį postą užvirė aštri kova. Tiesa, kairiųjų ir dešiniųjų pretendentai dar nekimba vienas kitam į atlapus. Greičiau žiniasklaida ir visuomenė juos narsto po kauliuką. Apie kai kuriuos dešiniųjų kandidato politinius ir asmeninius bruožus,  kovos metodus – politikos apžvalgininko Česlovo Iškausko įžvalgos.

„Prancūziškas“ dešiniojo įvaizdis

„Nugalėti, bet švelniai“ – toks centro dešiniųjų bloko „Sąjunga už liaudies judėjimą“ kandidato, dabartinio šalies vidaus reikalų ministro, 51 metų vengrų kilmės politiko Nikolia Sarkozi (Nicolas Sarkozy) rinkiminis „moto“. Bet vietoj to, kad prieš 80 tūkstančių partiečių, sekmadienį susirinkusių didžiuliuose pramogų rūmuose šalia Paryžiaus, jis demonstruotų kietumą, ryžtą ir nesutaikomumą, šveicarų laikraščio „Le Temps“ apžvalgininko pastebėjimu, kandidatas atrodė jautrus, netgi trapus ir kiek sentimentalus. Jis kalbėjo, kad ilgai slėpė savo jausmus, „kaip brangenybę, užkištą giliai širdyje“. „Ilgai maniau, kad, norėdamas pasirodyti stiprus, turiu slėpti jausmus“, bet dabar viskas pasikeitė ir jis tikįs, kad jį „įkvėpė neįveikiama meilės jėga“, jausmingai atviravo jis partiečiams.

Nors laikraščio „Journal de Dimanche“ paskelbtais visuomenės apklausos duomenimis, 59 proc. prezidentu norėtų matyti būtent N. Sarkozi, analitikai žino jo silpnas vietas. Norint atsilaikyti prieš ryžtingą, bet moteriškai žavią socialistų kandidatę Segolen Ruajal (Segolene Royal), dešinių kandidato įvaizdį reikia paretušuoti, teigia „Paris-Match“. Ir štai žurnale neseniai buvo išspausdinta mažojo Nikolia nuotrauka, kurioje būsimas politikas slidinėja Alpėse (jo tėvai kilę iš Vengrijos ir Antrojo pasaulinio karo metais per Austriją, Vokietiją migravo į Prancūziją). Kandidato rinkiminiuose plakatuose, šiaip jau laikomas grubiu, valdingu ir nervingu, N. Sarkozi vaizduojamas žydro dangaus, kuriame sklendžia žuvėdra, ir kalnuotos vietovės fone. Užrašas toks, kad nieko neįžeistų – „Kartu įmanoma viskas“.

Apynasris imigrantams

Bet ne viskas tokiomis rožinėmis spalvomis piešta. Rinkimų kova racionali ir nuožmi. Vidaus reikalų ministrui Nikolia Sarkozi ypač sunkūs buvo praėjusieji metai, kai kilo nenumaldomi imigrantų ir jaunimo neramumai.

Sunkiausias mėnuo prasidėjo gegužę, kai Prancūzijos parlamentas (Nacionalinė asamblėja) skubos tvarka priėmė iki tol prieštaringai vertintą imigracijos įstatymą. Pagal jį buvo apribojamos nekvalifikuotų imigrantų įsidarbinimo šalyje galimybės. Kitaip šis teisės aktas dar vadinamas „atrankinės imigracijos“ įstatymu. Prancūzija, kaip ir kitos Vakarų šalys, atsirinks imigrantus, kurių joms reikia, o užkirs kelią bet kokios darbo jėgos antplūdžiui, kuris tęsėsi štai jau daugiau kaip pusšimtį metų. Tiesa, šie apribojimai neliečia atvykstančių iš ES šalių, taip pat, žinoma, ir iš Lietuvos.

Naujasis įstatymas numatė, kad tik kvalifikuoti imigrantai gali apsigyventi šalies teritorijoje, kad užsieniečiai negaus jokių pašalpų, iš kurių jie gali pragyventi, kad ilgiau leidimo gyventi teks palaukti sutuoktiniams, kad imigrantai privalo išmokti prancūzų kalbą, pasirašyti specialią sutartį, kad gerbia ir laikosi Prancūzijos tradicijų bei gyvenimo būdo. Atvykusi kvalifikuota darbo jėga taip pat turės išlaikyti trejų metų bandomąjį laikotarpį, o visi kiti galės įvažiuoti, jeigu turi konkretų darbdavio kvietimą dirbti. Panaikintas straipsnis, pagal kurį pilietybę imigrantas gauna automatiškai, pragyvenęs šalyje 10 metų.

Visi šie reikalavimai gana neapibrėžti, dėl ko parlamentui teko išleisti poįstatyminius aktus, kad dokumentas įsigaliotų ir būtų suprantamas bet kuriam atvykėliui iš Afrikos ar Artimųjų Rytų bei nuo seno čia gyvenančiam imigrantui. Jį ėmė kritikuoti tiek opozicija, tiek bažnyčia, tiek imigrantų sluoksniai. „Parlamento sprendimas šalį atbloškia 30 metų atgal“, tvirtinama Judėjimo prieš rasizmą pareiškime. Jame pabrėžiama, kad įstatymas „prieštarauja pagrindinėms žmogaus teisėms ir įtvirtina ksenofobiją“. Kraštutiniai dešinieji teigia, kad „reikėjo priimti ne atrankinės, o nulinės imigracijos įstatymą“, kitaip sakant, visiškai darbui ir nuolatiniam gyvenimui neįsileisti kitataučių.

Ministras išvengė linčo...

Laikraštis „Le Figaro“ kitaip aiškino tokį Prancūzijos valdžios sprendimą. „Jis reikalingas ministrui Sarkozi kaip instrumentas kovoje dėl prezidento posto 2007 m. rinkimuose“, rašė dienraštis. Bet kandidatas į prezidentus tarsi užbėgo už akių būsimiems protestams: dar iki įstatymo svarstymo Senate jis lankėsi Malyje ir Benine. Šios Afrikos šalys yra pagrindinės juodųjų imigrantų „tiekėjos“ Prancūzijai...

Iš tiesų įstatymą inicijavo pats Nikolia Sarkozi, kurio postas stipriai susiūbavo dar 2005 m. rudenį. Bet ministras išsilaikė, nes, kaip rašė „Le Monde“, jis esą bus Žako Širako (Jacques Chirac) įpėdinis prezidento poste būsimuose rinkimuose. Tiesa, tarp šių politikų jau perbėgo juoda katė, nes šių metų dešiniųjų bloko suvažiavime prezidentas net nedalyvavo...

Šiuo metu Prancūzijoje gyvena apie 4 mln. 300 tūkstančių imigrantų, arba 7,4 proc. visų šalies gyventojų. Tarp jų išeiviai iš Šiaurės Afrikos sudaro beveik 30 proc., iš Portugalijos – daugiau kaip 13 proc., italų yra beveik 9 proc., ispanų – 7,3 proc., turkų – 4 proc. Kitais duomenimis, vien musulmonų yra ne mažiau kaip 5 milijonai. Vidaus reikalų ministras, parlamente pateikęs ataskaitą, pareiškė, kad Prancūzijoje nelegaliai gyvena apie 200-400 tūkstančių žmonių, o kasmet šalis pasipildo iki 100 tūkstančių imigrantų. Ministras sakė, kad šiemet bus deportuota 25 tūkstančiai nelegalų, o kasmet jų išsiunčiama maždaug po 5 tūkstančius.

Įdomu, kad naujas priemones prieš imigrantus palaikė ir Prancūzijos visuomenė. Maždaug 60 proc. apklaustųjų pareiškė, kad laikas atsikratyti šios naštos. To nori ne tik tikrieji prancūzai. Įstatymui pritaria ir seniai Prancūzijoje gyvenantys imigrantai, kurie bijo, kad nauji atvykėliai gali atimti iš jų darbo vietas.

Kaip autoriui patvirtino Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Giedrius Čekuolis, N. Sarkozi sumaniai pasinaudojo šiuo pritarimu ir populiarumu pralenkė socialistų kandidatę, 53 metų reemigrantę iš Dakaro Segolen Ruajal.

Tačiau oponentai primena, kad 2005 m. rudenį ministras apšaukė į gatves išėjusį jaunimą „padugnėmis“, bet paskui staiga nuščiuvo ir nesiėmė jokių griežtų priemonių prieš demonstrantus, siūlydamas sėsti už derybų stalo. Tokia gudri taktika (per patį krizės pakilimą jis netikėtai išvyko į užsienį) jam padėjo padidinti reitingus, kurie po garsių imigrantų sukeltų riaušių lapkričio mėnesį nepaliaujamai augo ir pralenkė net „apačių“ numylėtinio šalies premjero populiarumą. Prancūzijos spauda primena panašią situaciją 1968 m., kai tuometinis vyriausybės vadovas Žoržas Pompidu (George Pompidou) pasisakė už derybas su streikininkais ir tokiu būdu surinko balų būsimam šalies prezidento postui.

Kovos arsenale - euroskepticizmas

Centro dešiniųjų kandidatas pasinaudojo ir prancūzų skepticizmu euro atžvilgiu.

Prieš pat Naujuosius metus Prancūzijos žurnalo „Le Pelerin“ užsakymu atlikta „TNS-Sofres“ apklausa parodė, kad 52 proc. prancūzų mano, jog prieš 5 metus įvestas euras yra „blogai“ arba „labai blogai“. Jų įsitikinimu, bendroji valiuta pakenkė ekonomikos augimui ir pakėlė kainas. Prieš trejus metus tokių nepatenkintų euru buvo 45 proc.

Net 94 proc. iš tūkstančio telefoninėje apklausoje dalyvavusių žmonių sakė, kad euras padidino infliaciją. Šis piliečių nepasitenkinimas koja kojon žengia su pastaruoju metu šalies politinių lyderių viešai reiškiamu euroskepticizmu.

Abu prezidento rinkimų kandidatai - Nikolia Sarkozi ir Segolen Ruajal - sutartinai kritikavo Europos centrinį banką (ECB) už tai, kad šis kenkia ekonominiam augimui, didindamas palūkanų normas.

Apklausa taip pat parodė, kad trys ketvirtadaliai prancūzų, pirkdami prekes, kainą eurais mintyse iki šiol verčia į frankus. Skaičiavimus buvusiomis nacionalinėmis valiutomis atlieka ir 65 proc. belgų, 57 proc. olandų ir 55 proc. austrų.

Šis skepticizmas euro atžvilgiu taip pat rodo, kad kai kas iš jo pelno politinių balų.

***

Šiaip ar taip, dabartiniame socialinės ir politinės krizės fone jau atsirado prezidento rinkimų kampanijos favoritai. 74 metų Žakas Širakas vilčių tapti prezidentu trečiajai kadencijai, atrodo, jau neturi, užtat jas puoselėja Nikolia Sarkozi, kuris žada suvienyti Prancūziją bei tikisi net ir imigrantiškųjų jėgų paramos.

Antroji straipsnio dalis kitą ketvirtadienį.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (86)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras