Rusija ir Abchazija nėra viena valstybė. Daugelis Vakarų politikų ar dėl tam tikros naudos, ar iš inercijos laikosi kitokios, tradicinės nuomonės, vertindami abiejų šalių tarpusavio santykius, o Rusijos piliečiams tai savaime suprantama. Beje, Abchazijoje į panašius tvirtinimus žiūrima su akivaizdžiu nepasitenkinimu. Abchazai tvirtina, kad nepriklausomybė, nepaisant integracijos procesų, yra mažos šalies prioritetinė vertybė.

Žinoma, integracijos lygis didelis, ir kuo toliau, tuo mažiau jaučiama siena tarp dviejų šalių. Respublika neišėjo iš rublio zonos, visa jos trapi ekonomika dar tik pradeda vystytis, ji faktiškai yra visiškai priklausoma nuo Rusijos. Siena per upę Psou tarp Krasnodaro krašto ir Abchazijos – vienintelis maištaujančio regiono langas į pasaulį. Iš ten vežamos prekės, iš ten į Rusiją išvežama viskas, kas pagaminama Abchazijoje. Tuo vieninteliu koridoriumi keliauja ne tik prekės, bet ir žmonės. Jaunimas palieka gimtuosius miestus ir kaimus - išvažiuoja dirbti ar mokytis.

Jeigu dabar Gruzijai pavyks pasiekti internacionalizuoti taikdarių pajėgas, esančias konflikto zonoje, tai Abchazija kreipsis į Rusiją su pasiūlymu dėl gynybinės sąjungos sutarties pasirašymo. O tai reiškia, kad abiejų šalių ekonomikos bei gynybos sistemos bus  neatskiriamos. Iki susiliejimo lieka visai nedidelis nuotolis.

Ir vis dėlto abchazai nenori, kad jų šalis taptų Krasnodaro krašto dalimi. Turėti Rusiją kaip kaimynę daug patogiau, nei būti dalimi šios milžiniškos padrikusios šalies, kurios politinis režimas Abchazijoje toli gražu ne visiems simpatingas.

***

„Svoboda“ radijas tuos klausimus svarsto su Abchazijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Šamba.

Pastaruosius tris mėnesius Abchazija tapo įvairių lygių parlamentarų dėmesio centru. Tai reakcija į Rusijos veiksmus. Atmetus sankcijas, kokių dar interesų turi Vakarai?

Pastaruoju metu, žinoma, šie vizitai tapo intensyvesni, tai susiję  su bendra situacija, ypač po Kosovo, kai jau tapo akivaizdu, kad mūsų problemos negalima ignoruoti, ji tapo aktuali. Kaip buvo pažymėta, faktiškai Europos erdvėje tai kita problema, kuri iškilo iškart po Kosovo. Įtampa kilo dėl to, kad ir Gruzija, ir Abchazija nori šį sustingusį procesą išjudinti. Mes manome, jog šią problemą reikia spręsti kuo greičiau. Gruzija taip pat tuo suinteresuota, nes visoks „tempimas“ taip pat jai nenaudingas.

Paaštrėjusi situacija kelia nerimą daug kam, įskaitant ir Europos Sąjungą, kuri nori šalis vėl pasodinti prie derybų stalo. Tai yra daugeliui metų vėl „įšaldyti“ situaciją. Tiesą sakant, ką siūlo šis planas, parengtas, kaip kalbama, pono F. V. Šteinmejerio, numatantis problemą spręsti etapais? Tai ir reikštų ją „įšaldyti“ dar daugeliui metų. Tai noras išvengti bet kokios konfrontacijos ir nuraminti konfliktą nors ir tokio slogaus, neperspektyvaus proceso sąskaita.

Jei tarptautiniai derybininkai taip mano, galbūt ir pavyks tai padaryti, nes Abchazija šiandien neturi tiek daug jėgų, kad galėtų išjudinti derybų procesą.

Žinoma, jeigu mūsų nepripažins, tai reikš, kad mes aštriname problemą ir neturime puoselėti kokių nors vilčių... jos tampa iliuzinės. Bet tie veiksmai, kuriuos daro Rusija šioje situacijoje, taip pat kelia nerimą. Nors iš tikrųjų nepripažindama Abchazijos, Rusija vis dėlto padarė esmingų žingsnių suartėti. Galima sakyti, kad iki pripažinimo liko vienas paskutinis mažas žingsnelis, ir tai kelia nerimą europiečiams, kurie, suprantama, palaiko teritorinį Gruzijos vientisumą, matyt, jiems nenaudinga, kad Rusija dabar vienpusiška tvarka galėtų keisti susiklosčiusią padėtį. Bet Rusija, visiškai akivaizdu, jau žengė tuos žingsnius, ir į susiklosčiusią padėtį negalima žiūrėti kaip anksčiau, kaip į „įšaldytą“. Ji kaskart vis labiau demonstruoja savo išsivystymą. Būdamas prezidentu Vladimiras Putinas išleido dekretą, kuris nustato naują Rusijos ir Abchazijos tarpusavio santykių strategiją. Tai, kas jame parašyta, faktiškai suteikia galimybę plėtoti santykius pripažinimo link. Todėl kad ten parašyta, jog pripažįstami mūsų dokumentai, kurie čia, Abchazijoje, išleidžiami, vadinasi, ir pasai. Be to, kalbama apie atstovybių atidarymą, kurios iš pradžių nebus diplomatinės, bet vis tiek viskas eis ta linkme...

Vakaruose baiminamasi, jog vyksta Rusijos ir Abchazijos integracijos procesas ir kad tai gali nueiti taip toli, kad Rusija pabandys čia eksportuoti savo politinę sistemą, o apskritai pilietinės visuomenės atstovai dėl tokios perspektyvos nelabai džiūgauja.

Taip, kaip minėjau, mažai valstybei kyla daug grėsmių. Mūsų uždavinys – rasti tokį aukso vidurį, taip išlaviruoti, tarsi einant peilio ašmenimis, kad nenusiristume nei į vieną, nei į kitą bedugnę. Esame suinteresuoti palaikyti gerus santykius su Rusija, nes ji garantuoja mūsų saugumą, tačiau kartu turime išsaugoti savo iškovojimus. Kol kas stengiamės taip balansuoti. Ir toliau taip ketiname daryti. Žinoma, visuomenėje egzistuoja daug nuomonių, o ir vadovybėje yra visaip manančių, kai kam atrodo, kad Abchazijai geriausia išeitis – prisijungti prie Rusijos. Bet, reikia pabrėžti, kad 1999 metais vykęs referendumas pademonstravo, jog daugiau kaip 90 nuošimčių gyventojų  yra už nepriklausomą Abchaziją. Tokia ir turi būti mūsų ateitis.

Kalbėjosi Andrejus Babickis

Pagal Svoboda news parengė L. B.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.