Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  ES: apribota vizija (1)

2008 08 10

Paaiškėjus rezultatams, Mary Claire Connellan pasijuto blogai. Išgirdusi naujienas, kad Airija birželio 12 d. referendume dėl Europos Sąjungos Lisabonos sutarties nubalsavo „ne“, ji pasijuto silpnai ir ją apėmė drebulys. Išsekimas nepadėjo: rengiantis balsavimui 25 metų amžiaus stažuotoja – ES praktikantė – nuskrido atgal į savo gimtąją Airiją agituoti už „taip“. Laisvos nuo praeities įpročių Europos perspektyva ilgai buvo M. C. Connellan idealas. „Aš mačiau, kokią žalą gali padaryti nacionalizmas, – teigia ji. – Kilusią iš Airijos mane ES intrigavo kaip kažkas, kas buvo sukurta iš taikos proceso“. Dublino gatvėse ji stovėjo kartu su kitais kampanijos šalininkais – apsivilkę „tikrai patraukliais geltonais marškinėliais“ jie stengėsi įtikinti žmones, kad Lisabonos sutartis padarys Europos Sąjungą paprastesne, skaidresne ir labiau demokratiška.

Tai nepavyko. Visi pasaulio džiugūs marškinėliai ir pagrindinių Airijos politinių partijų parama negalėjo nulemti pergalės. Airių rinkėjams buvo pasakyta, kad Lisabonos sutartis reikš, kad jų sūnūs bus šaukiami į Europos armiją, kad bus legalizuoti abortai ir kad yra planai airių vaikams implantuoti mikroschemas. M. C. Connellan susidūrė su rinkėjais, įsitikinusiais, kad Briuselis įves vieno vaiko politiką. Anot Connellan, dar veiksmingesnė nei gąsdinančios istorijos buvo sumaištis. Airių rinkėjai – kurių dauguma džiugiai pareiškė esantys tvirtai proeuropietiški – paprasčiausiai nežinojo, ką sutartis reiškė. Taigi tauta, kuri pagal apklausų duomenis yra tarp labiausiai palaikančių ES, nubalsavo „ne“. „Ką mes padarėme?“, – klausia Connellan savo bendrataučių airių.

Kol kas į šį klausimą nėra parengto atsakymo. Iš karto po to sekusiomis dienomis Briuselis buvo nuliūdęs ir skeptiškas lyg šokėjos atstumtas milijardierius. Viešumoje buvo liūdnai kalbama apie „pagarbą“ balsavimui. Privačiai buvo panikuojama. Po savaitės vykusiame aukščiausio lygio susitikime Europos lyderiai sutiko duoti Airijai keturis mėnesius, kad būtų sugalvota, kaip judėti į priekį; Sąjunga sugrįš prie Lisabonos sutarties spalio mėnesį. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, kurio šalis dabar pirmininkauja ES, Europai paskyrė terminą iki metų pabaigos išspręsti airių problemą. Dubline jis dalyvavo airių rinkėjų išklausymo ture nebeužsimindamas, kad jiems reikia surengti antrą referendumą. „Aš suprantu, kad tai airiai, kurie turi nuspręsti“, – sakė jis.

Tačiau už oficialaus po referendumo vykusio manevravimo slypi sudėtingesnė istorija. ES yra vienas iš didžiųjų sėkmės atvejų pasaulyje po 1945 m. – unikalus geopolitinis eksperimentas, skleidęs taiką ir gerovę kontinente, kuriame, kiek gyva atmintis, beveik nebuvo nė vieno iš jų. Ir vis dėlto paprašyti paremti savo lyderių ateities planus Sąjungai, Europos rinkėjai turi įprotį būti užsispyrusiais. Airiai tęsė tai, ką pradėjo olandai ir prancūzai 2005 m., savo referendumuose atmesdami pasiūlytą Europos konstituciją. Kitais žodžiais, airių „ne“ buvo viena iš akimirkų, parodžiusių Europos vienybės trūkumus – tarp jaunų ir senų, elito atstovų ir paprastų žmonių, ypač – tarp esančių Briuselyje ir piliečių, kuriuos jie atstovauja.

Šią vasarą Briuselyje – esančiam arčiausiai to, ką galima būtų vadinti ES sostine – beveik apčiuopiamas jausmas, kad svajonė apie vis artimesnę sąjungą tarp Europos tautų yra praeitis. Paprasti europiečiai aiškiai leido suprasti, kad jie tiki, jog integracijos procesas turi ribas. Tuo pačiu metu jaučiamas suglumimas, kad kitiems nebūdingas toks pats idealizmas, kuris, kaip teigia daugelis Briuselyje, motyvuoja jų darbą. Naujienos apie airių „ne“ kirto Briuseliui „kaip bomba“, teigia prancūzė stažuotoja Renaud Savignat, stovėdama jaunų profesionalų, geriančių alų prie kavinės, besiribojančios su Place du Luxemburg, spūstyje.

Vienas dalykas, kurio airių balsavimas išmokė Briuselį, yra tai, kad, siekdama įtikinti, ES turi labiau pasistengti. Lobistai yra nusivylę, kad jie tiek stengėsi, kad suviliotų ES elito atstovus, jog Europos piliečiams pamiršo pasakyti, kodėl svarbus yra Briuselio darbas. Jaunesni darbuotojai ir stažuotojai – kurių daugumos nebuvo per olandų ir prancūzų balsavimą 2005 m. – buvo pasipiktinę, kad Briuselio stropumas nebuvo įvertintas: „Aš kasdien matau savo viršininką – negali patikėti kaip sunkiai ji dirba!“ – teigia Cécile Astuguevieille, prancūzė teisės studentė, atliekanti praktiką pas Europos parlamento narį. „Nacionalinės vyriausybės nepapasakoja, kaip mes dirbame“, – sutinka jos draugė Antoine Quentin, Europos parlamento nario asistentė.

Atkakliai teigiama, kad ES yra tikrai svarbi. „Prieš dešimt metų afrikiečiai turėjo amerikietišką svajonę. Dabar jie nori gyventi Europoje. Jie mato mūsų pagalbos, mūsų tolerancijos ir mūsų atvirumo galią“, – teigia vienas iš ES plėtros darbuotojų. Bet Europos rinkėjai nėra taip sužavėti. Priešingai – šalies politikai ir spauda kartais palaiko požiūrį, kad Briuselis yra svajonėmis pridengta diktatūra. Pasak Margot Wallstrom, 2004 m. tapusios pirmąja ES institucinių ryšių ir komunikacijos komisare, „ES yra labai dažnai vaizduojama savo kraštutinėmis formomis – arba kaip itin galinga ir dėl to pavojinga, arba kaip labai susirūpinusi braškių dydžiu, taigi išjuokiama“. Daugelis Briuselyje pripažįsta, kad už sutartį pasisakanti kampanija Airijoje buvo pernelyg savimi pasitikinti, manant, kad Airijos ekonominis stebuklas po jos įstojimo į ES bus pakankamas, jog įtikintų jos žmonės, kad Lisabonos sutartis yra geras dalykas. „Mes nebuvo profesionalais tuo būdu, kaip mes bendravome“, – pripažįsta Wallstrom.

Sėkmės problemos

Kaip teigia dirbantieji Briuselyje, sunku prekiauti „Europa“ būtent dėl to, kad ji buvo tokia sėkminga. Europos karų šmėklai nuslinkus į istoriją, susidorojus su vieningos rinkos ir euro užduotimis bei ES išsiplėtus į rytus iki Juodosios jūros, kas dar galėtų sutelkti europiečius. Pasaulyje dabar dominuoja globalinės svarbos klausimai – klimato kaita, migracija ir terorizmas. Ko labai reikia Europai, teigia daugelis Briuselyje, tai stiprus naratyvas XXI amžiui, kuris paaiškintų, ką ES yra padariusi, kad pagerintų žmonių gyvenimus. Wallstrom pasitelkia draugo rumuno gyvenimo istoriją; šis kartu su kitais, siekiančiais ištrūkti iš Ceausescu diktatūros, naktimis treniruodavosi plaukiojimo baseinuose tam, kad galėtų perplaukti Dunojų ir gautų laisvę. „Mes pamiršome papasakoti šias istorijas, – sako Wallstrom. – Tai mes turėtume daryti dažniau“.

Galima ką nori sakyti apie geležinės uždangos padalintą Europą, bet ji suteikė dramos pojūtį. Kai kurie Briuselio veteranai jaučia nostalgiją. Jie norėtų, kad sugrįžtų Jacques Delors, pirmininkavusio Komisijai 1985-1995 metais, laikai, kai Šaltajam karui einant į pabaigą jis galėjo sutelkti žmones drąsiai sutikti ateitį, įtikinti 12 valstybių narių įsipareigoti vieningai rinkai ir išlaikyti gyvą svajonę apie vis artimesnę sąjungą.

Bet po J. Delors atėjo Jacques Santer, bespalvis Liuksemburgo pilietis, kurio pirmininkavimas staigiai baigėsi 1999 metais, kai po demaskuojančios ataskaitos apie Komisijos veiklą atsistatydino daugybė jo komisarų. „Tuomet buvo paprasčiau“, – pastebi apkūnus, plinkantis ES darbuotojas mėlynu kostiumu, rūkydamas cigaretę netoli Komisijos būstinės ir galvodamas apie J. Delors laikus. „Šioks toks aukso amžius. Nuo Santer Komisijos viskas pablogėjo“.

O galbūt viskas pagerėjo. Kaip teigia daugelis Briuselyje, karta skiria tuos, kurie gali prisiminti laikus, kai atrodė neįtikėtina, kad vokiečiai gali bendradarbiauti su kitais europiečiais, ir jaunesnius europiečius, kuriems tai yra tiesiog gyvenimo faktas. ES atlikta apklausa parodė, kad Airijoje 64 proc. asmenų nuo 18 iki 24 metų paprasčiausiai nebalsavo referendume dėl Lisabonos sutarties. Tuo tarpu iš pokarinės kartos susilaikiusiųjų buvo tik 31 proc. „Senoji karta mato Europą kaip utopinę svajonę. Bet mums tai yra tik realybė. Mes laikome tai savaime suprantama. Tai reiškia, kad sunku žmones tuo sujaudinti“. – teigia Connellan.

Ieškodamas būdo, kaip perteikti jaudulio pojūtį savo piliečiams, Briuselis bando apibrėžti Sąjungos tapatybės esmę. Bet tai nėra paprasta, nes savo narystę tolyn į Rytus išplėtusi ES tapo labai suskaldyta. François Mitterand tiek numatė, prisimena Nuno Venade, veteranas ES pareigūnas iš Portugalijos. Prieš 20 metų sakydamas kalbą baigiančiųjų klasei Europos koledže Briugėje, Prancūzijos prezidentas pateikė pamąstymus apie integracijos tarp Vakarų ir Rytų neigiamą aspektą. „Aš bijau, kad kai Europa bus iš naujo suvienyta, ji gali prarasti savo sielą“, prisimena Venade jį sakant. Nuostabu yra tai, kaip primygtinai teigia Venade, kad Briuselis sugeba dirbti taip gerai kaip dirba. 1999 m., kai buvo 15 valstybių narių, kiekvieno susitikimo tour de table – kai kiekviena valstybė galėdavo pasisakyti – trukdavo valandas, teigia Venade, prisimindamas ilgus ilgus rytus Komisijoje. „Su 27 valstybėmis tai yra beveik stebuklas“.

Tas paprastas jausmas, kad darbai yra atliekami, kai kuriuos išlaiko jų darbuose. Iš karto po airių balsavimo Venade dalyvavo savo klasės susitikime Europos koledže. Jo seni klasiokai, teigia jis, nebuvo persisotinę Europos projektu. Beveik visi vis dar buvo susiję su Europa, ar kaip teisininkai, ar eurokratai, ar „smegenų centro“ darbuotojai.

Bet pasiturinčiais vidutinio amžiaus Europos studijų diplomus turinčiais asmenimis užpildyta Europa negali būti atsakymas į kiekvieno svajonę. Po balsavimo Airijoje Wallstrom užsakė ten atlikti apklausą: gerai išsilavinę profesionalai buvo linkę balsuoti už sutartį, bet moterys, jauni asmenys ir bedarbiai buvo tvirtai prieš ją nusistatę. „Europos Sąjunga, – teigia Wallstrom, – buvo nedidelio politinio elito projektas. Tai turi pasikeisti“.

Kaip? Wallstrom nori taip perkurti Europos įvaizdį, kad ji nebūtų įsivaizduojama vien kaip valiutos sąjunga. Subrendusiems gyvenimo stiliaus politikos eroje, teigia ji, tik bendradarbiavimas kontinentiniu lygmeniu gali padėti susidoroti su didžiulėmis problemomis, tokiomis kaip globalus atšilimas. Taigi ji stengiasi paskleisti žinią. Ji, kaip ir kiti komisarai, turi tinklaraštį. Jos personalas noriai YouTube talpina vaizdo įrašus. Ji reklamuoja bandomuosius Europos namus Madride, Rygoje ir kituose dviejuose miestuose, turinčius būti lyg Euro susirinkimų vieta, kur galima žiūrėti filmus ir sklaidyti populiarius žurnalus.

Tai labai toli nuo šlovingų Delors laikų, kai stažuotojai ir eurokratai Briuselyje galėjo svajoti, kad jų miestas greitai taps trečiosios supervalstybės sostine. Žinoma, vis dar galima girdėti senus priedainius. „Europietiškos vertybės yra geros“, – teigia Europos parlamento nario asistentė prancūzė Quentin, po pietų sėdama ant laiptų netoli Europos parlamento. „Kai aš studijavau prieš dvejus metus, aš tikrai norėjau daugiau integracijos – Jungtinių Europos Valstijų“. Bet realybė skaudi ir sunkus sprendimų priėmimo darbas Briuselyje tramdo tokį idealizmą. „Europa yra tokia“, – teigia Quentin, nubrėždama nematomą pakilimų ir nuopuolių kreivę. Dabar būtent yra vienas iš tų nuopuolių.

Parengta pagal Time

Politika.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras