Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Karalius mirė - tegyvuoja karalius?

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 01 15

http://www.peoples.ru/state/king/turkmenistan/saparmurad_niyazov/2006 m. gruodžio 21 d. mirė visų turkmėnų tėvas Saparmuratas Nijazovas. Ligi šiol visas pasaulis nesuko sau galvos dėl Turkmėnijos – su ja viskas buvo aišku: soste sėdi keistas (švelniai tariant) diktatorius, izoliavęs savo šalį nuo likusio pasaulio (ką jis vadino „pastoviu neutralitetu“) ir gyvenantis iš prekybos dujomis. Ir štai Turkmėnbašis mirė. Svarbiausias klausimas – kas toliau, kas užims jo vietą?

Atviras laukas

S. Nijazovas valdžioje buvo vienas, atsiskyręs nuo šeimos ir klanų bei kitų interesų grupių. Kaip teigia Carnegie ekspertas Aleksejus Malašenka: „Ištryptame lauke, kurį paliko po savęs Turkmėnbašis, iš viso nėra ženklių figūrų“. Todėl šiandien egzistuoja visiškas neaiškumas, kas galėtų tapti realiu karaliaus įpėdiniu. Šiame kontekste galima išskirti tris subjektų grupes, kurios galėtų pasivaržyti dėl Turkmėnijos sosto:

1. Valdininkai, užimantys aukščiausias pareigas.

2. Apskričių vadovai.

3. Opozicija.

Pradėkime nuo galo, t. y. nuo opozicijos. Reikia pripažinti, kad jos (tiek išorinės, tiek vietinės) šansai įsiveržti į valdžios perdalijimo procesą yra minimalūs. Turkmėnijos Tautos Taryba priėmė rinkimų įstatymą, pagal kurį prezidentu gali būti asmuo, pragyvenęs šalyje ne mažiau kaip dešimt metų. O dar turint omenyje tai, kad dauguma opozicijos lyderių buvo už akių nuteisti S. Nijazovo režimo, jų galimybė tapti rinkiminio proceso dalyviais faktiškai yra nulinė. Spaudoje buvo kalbama tai apie vieningą kandidatą nuo opozicijos, tai apie du kandidatus, bet nei vienas iš jų nepateko į Turkmėnijos Tautos Tarybos iškeltų kandidatų į prezidentus sąrašą. Kaip apibendrinimas šiame kontekste skamba vieno iš opozicionierių, Avdy Kulijevo („Suvienytos demokratinės Turkmėnijos opozicijos“ lyderis), pasakymas: „Valdžią Turkmėnijoje užgrobė žmonės, kurie buvo artimiausios Nijazovo aplinkos nariai; dabar jie daro viską, kad išsaugotų nusistovėjusį žmogaus teisių ir įstatymų nihilizmo status quo“. Tokiu būdu opozicija galėtų gauti valdžią šalyje tik prievartos (kitaip tariant, dar vienos spalvotos revoliucijos) keliu, bet tam reikia paramos iš užsienio ir legitimumo šalies viduje. Abu dalykai yra sunkiai įmanomi. Propagandinė mašina šalies viduje greitai išaiškins ir taip jau įbaugintiems bei neiniciatyviems turkmėnams, kokie blogi yra disidentai. Užsienio valstybėms (Rusijai, JAV, Kinijai, Iranui) svarbiausia yra dujos, ir jos galės tartis su esama valdžia. Todėl veltis į opozicijos avantiūras joms neverta, tuo labiau, kad į žaidimą paskubės įsijungti konkurentai, kas gali neigiamai atsiliepti tarpusavio santykiams, kurie yra svarbesni.    

Minėtame kandidatų į prezidentus sąraše yra apskričių atstovai, bet vargu ar jie sudarys realią konkurenciją laikinai einančiam prezidento pareigas Gurbanguly Berdymuchamedovui (ministro pirmininko pavaduotojas ir sveikatos apsaugos ministras). Apie tai, kad būtent jis taps naujuoju Turkmėnijos prezidentu, liudija keli dalykai. Pirma, kalbama, kad G. Berdymuchamedovas yra neoficialus Turkmėnbašio sūnus (fiziškai yra ganėtinai ryškus panašumas) ir buvo asmeninis jo gydytojas. Antra, Turkmėnijos demokratinės partijos atstovas Ondžikas Musajevas pažymėjo, jog G. Berdymuchamedovas „pasirodė kaip patikimas Nijazovo pavaduotojas ir patyręs politikas, kuriam Turkmėnbašis pavesdavo sunkiausių uždavinių vykdymą“. Pagaliau, kaip rašo http://www.lenta.ru/, Tautos Tarybos dalyviai planavo paskirti G. Berdymuchamedovą prezidentu iš karto, bet po to nusprendė parodyti pasauliui Turkmėnijos pažangą demokratijos srityje. Tačiau, kaip pažymėjo Turkmėnijos Centrinės rinkiminės komisijos pirmininkas Muratas Karyjevas, rinkimai faktiškai jau įvyko, beliko tik „formalumai“.

Kurį laiką buvo kalbama, kad S. Nijazovo įpėdiniu gali tapti jo sūnus Muradas. Jis užsiima dujų verslu ir kontroliuoja prekybą alkoholiu bei tabaku, tačiau išskyrus savo pavardę jis neturi, ką pateikti žmonėms. Šiandien analitikai sutaria, jog jis tikriausiai nepretenduos į tėvo vietą.      

Rizikos faktoriai

Jeigu iš besiklostančios situacijos darytume prielaidą, kad naujuoju Turkmėnbašiu taps G. Berdymuchamedovas, reikėtų apsvarstyti jo perspektyvas šiose pareigose. Šiame kontekste svarbu, ar jis tapo priimtinu, visus tenkinančiu įpėdiniu kaip silpnas, ar kaip stiprus lyderis. Pastaruoju atveju galima pritarti Andrejui Grozinui iš NVS šalių instituto Centrinės Azijos ir Kaukazo skyriaus: „Tam tikri šalies politinio režimo pasikeitimai vyks ir toliau, tačiau jie nebus revoliucinio pobūdžio. Pasikeitimai vyks lėtai ir labai ribotai... Sutarimo dėl tolimesnės šalies vystymosi krypties paprasčiausiai nėra“. Tai nėra pats geriausiais variantas, bet ir ne pats blogiausias.   

Jeigu G. Berdymuchamedovas nesugebės suvaldyti skirtingų grupuočių, situacija šalyje gali greitai destabilizuotis dėl įsisenėjusių Turkmėnijos socialinių-ekonominių problemų bei klanų interesų sankirtos.

Nepaisant to, kad Turkmėnijoje yra gausu visokiausių vertingų resursų (visų pirma, 20 proc. pasaulio dujų atsargų, bet taip pat yra nemažai naftos, aukso, sieros; auginama medvilnė), 58 proc. šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, nedarbas siekia 60 proc., vietinė valiuta yra visiškai nuvertėjusi. Turkmėnijos BVP vienam žmogui yra aštuoni tūkstančiai dolerių (beveik kaip Rusijoje), bet atlyginimai retai kada viršija 30 dolerių, kas byloja apie didžiulę socialinę-ekonominę nelygybę šalyje. Technologinės ir socialinės investicijos minimalios (resursų eksporto srityje vis dar funkcionuoja sena sovietinė infrastruktūra, o socialinėje sferoje Turkmėnbašis taupė, uždarydamas visas ligonines, išskyrus esančias sostinėje, bibliotekas bei panaikindamas pensijas). Kur gi pinigai? Nėra sunku patikėti Londone esančios žmogaus teisių apsaugos organizacijos Global Witness kaltinimais S. Nijazovui, kad jis didžiąją dalį pinigų (galimai 2 milijardai dolerių per metus), gautų iš prekybos šalies resursais, pervesdavo į savo sąskaitas užsienyje. Manytina, kad ir jo sūnaus verslas nėra labai švarus. Didžiulė korupcija tikėtinai vyrauja ir jėgos struktūrose.

Tačiau, kokia bloga bebūtų Turkmėnijos žmonių socialinė-ekonominė padėtis (nepaisant nemokamų komunalinių paslaugų), šalyje sunku tikėtis tautos sukilimo, bet jeigu prie to prisidės klanų interesai ir islamo faktorius, situacija gali ženkliai pablogėti.

Reikėtų pažymėti, kad prognozės dėl „turkmėniškų talibų“ atsiradimo yra pernelyg pesimistinės. Radikalus islamas nėra labai populiarus Centrinėje Azijoje. Bet štai klaninės kovos faktorius gali turėti destabilizuojančios įtakos. Šiandien Turkmėnijoje nėra sutarimo tarp skirtingų klanų. Kiekvienas iš jų turi savo atstovų valdžios struktūrose, kurių pagalba prastumia savo interesus. Be to, turkmėniškas klaniškumas yra geografiškai determinuotas, ir jeigu centras bus silpnas, atskiruose regionuose klanų vadovai gali nuspręsti perimti valdžią į savo rankas, kas gali baigtis rimtais neramumais.   

Truputis konspirologijos   

Analizuojant didžiąją politiką, galima laikytis dviejų pozicijų. Pirma, tikėti, kad viskas, kas vyksta, vyksta ne šiaip sau (principas – suprask, kam buvo naudinga). Antra, dažniausiai už visko stovi interesai, bet atsitiktinumo faktorius yra galimas, o kartais neišvengiamas.

Taigi, grįžtant prie Turkmėnbašio mirties, galima manyti, kad jis tiesiog mirė. Tuomet galima svarstyti, kas bus toliau, kaip buvo daroma aukščiau. Tačiau S. Nijazovas mirė labai įdomiu laikotarpiu. Pastaruoju metu straipsnio autoriui teko lankytis keliose konferencijose, kur buvo kalbama apie energetiką. Ir ten nuolat skambėjo viena mintis: kaip būtų gerai, jeigu Turkmėnija įsijungtų į Vakarams naudingus energetinius projektus aplenkiančius Rusiją, kuri („Gazprom“) turi 25 metų kontraktą su Turkmėnija dėl dujų tiekimo, kas lyg ir leidžia „Gazprom“ realiai kontroliuoti visus Turkmėnijos dujų telkinius.   

2006 m. gruodžio 18 d. (o Turkmėnbašis mirė gruodžio 21 d.) Turkmėnijos sostinėje įvyko S. Nijazovo derybos su ES atstovais, kuriuos labiausiai domino turkmėniškos dujos. Prieš tai Turkmėnijos prezidentas pasiūlė Vokietijai (dabartinei ES pirmininkei, žadančiai pasiūlyti naują strategiją Centrinėje Azijoje) įsijungti į neseniai atrasto didžiulio dujų telkinio įsisavinimą. Pastaruoju metu Turkmėnbašis taip pat konsultavosi su amerikiečiais dėl Turkmėnija-Azerbaidžanas-Gruzija-Turkija-ES dujotiekio statybų, pradėjo bendradarbiavimą energetikos srityje su Turkija ir Kinija.

Apibendrinkime:

· Vakarai (tiek ES, tiek JAV) aktyviai pradėjo kalbėti apie norą gauti resursus iš Centrinės Azijos, tame tarpe iš Turkmėnijos (jeigu tik ten būtų palankesnis režimas);

· Turkmėnbašis iš pradžių pakėlė „Gazprom“ parduodamų dujų kainą iki 100 dolerių (kas kainavo Rusijai nemažai nervų derybų metu) ir pradėjo svarstyti energetinės prekybos diversifikacijos perspektyvas (derybos su ES, JAV, Kinija, Turkija);

· ekspertai, kuriuos apklausė rusiškas laikraštis „Nezavisimaja gazeta“, pareiškė, kad trumpalaikėje, o gal net vidutinėje perspektyvoje visi Turkmėnijos projektai dujų srityje, kuriuose nefigūruoja Rusija, yra sunkiai įmanomi, tačiau galiausiai Rusijai teks susitaikyti su Turkmėnijos energetinės prekybos diversifikacija.

Ir štai Turkmėnbašis staiga miršta. Ar tik ne todėl, kad nusprendė nutolti nuo Rusijos prekybos dujomis srityje? Dabar seni sutarimai pakibo ore. Nauji žmonės – naujos derybos, o laikas eina, kas reiškia, jog „Gazprom“ dominuojanti padėtis Turkmėnijoje išlieka. Esminis klausimas šiuo atveju – kas gi yra G. Berdymuchamedovas: ar prorusiškas kandidatas, atėjęs į valdžią po sąmokslo įvykdymo, ar tiesiog vietinių jėgų parinkta kompromisinė figūra?

Kaip ten bebūtų, žaidimo rezultatai Turkmėnijos arenoje paaiškės jau greitai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (96)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras