Kad ir kaip džiugintų klausą įprastinė naujametė uvertiūra čiaupų užsukimui Baltarusijos-Rusijos pasienyje, Baku siužetas dujų kainodaros tema ateityje gali tapti ne mažiau patraukliu ir todėl, jog jis ne vien tik Baku tema.

Jau akivaizdūs „Gazprom“ laimėjimai mokant kaimynus ūkininkavimo raštingumo. Bet reikalas ne vien dėl energiją taupančių technologijų, kurių reikalingumą įsisąmonino ne tik Ukraina, bet ir Baltarusija. Jei „Gazprom“ nebūtų kilusi staigi aistra prekiauti rinkoje vadovaujantis rinkos santykiais, būtų buvę galima dar dešimtmečius iškilmingą dujotiekio Baku-Džeichanas atidarymą derinti su reguliaria Rusijos metų Azerbaidžane kaita į Azerbaidžano metus Rusijoje. Patvirtinant pasirinkto kelio nuoseklumą, dalį Kaspijos naftos paleisti Novorosijsko kryptimi. Dėl tokio stabilumo ir iš jo kylančių galimų politinių perspektyvų buvo įmanoma nepaisyti to fakto, kad bet kokia posovietinės politekonomijos konstrukcija yra neperspektyvi ir dirbtinė.

Apskritai, dar prieš kelis mėnesius niekas net ir nedrįso pagalvoti, kad po Juščenkos ir Saakašvilio apie SNG beprasmybę paskelbs Ilchamas Alijevas.

Bet tvirtai Kremliaus vairuojamas „Gazprom“ sėkmingai suderino neskubios istorijos paskubinimo mechanizmą. Gruzija ir be Maskvos pastangų anksčiau ar vėliau vis tiek pakryptų į NATO ir bendrai į Vakarus, bet dėl susidariusios situacijos Saakašvilis nusprendė tai padaryti neatidėliodamas ir nesižvalgydamas į šalis. Azerbaidžane niekas nieko panašaus nesitikėjo, verslo elitas lengvai užmynė savo lūkesčiams ant gerklės, susitaikęs su tuo, kad ir esant „įpėdiniui“ viskas tekės sena istorijos vaga. Ir kad Kaspijos nafta savo beprasmiu, bet lojaliu keliu tekės į Novorosijsko uostą.

Ir štai tau laimė – 235 doleriai už tūkstantį kubų.

Aišku, galima manyti, kad „Gazprome“ neskaito ne tik rusiškų laikraščių, bet net ir savo pasiekimų kronikų. O jose parašyta, pavyzdžiui, kad, atsižvelgiant į  Juodosios jūros dugnu nutiestą „Žydrąjį srautą“, Turkija jau dūsta nuo dujų, patenkančių į ją iš visų pusių. iš to lengva padaryti išvadą, kad dar vieno dujotiekio iš azerbaidžaniškojo Šachdenizo į Turkiją projektas vykdomas anaiptol ne dėl dujų deficito Turkijoje. Galiausiai, kaip ir buvo galima spėti, savo kvotą Turkija perleido Azerbaidžanui, Gruzijai ir, beje, Graikijai.

Nuo 2007 m. Azerbaidžanas ryžtingai ir visiškai atsisakė rusiškų dujų, tuo pačiu įpiršęs Rusijai naftos tiekimo į Novorosijską problemas. Bet dujos – tik alegorija. Istorija su 235 doleriais staiga priminė bandymą įkalbėti Alijevą sudalyvauti mūsų rengiamoje gruzijos blokadoje. Visai nepagalvojus, kad Gruzijoje gyvena nemaža azerbaidžaniečių bendruomenė, kad per Gruziją jau nutiesti du azerbaidžaniečių tranzitiniai vamzdynai, kad, pagaliau, Gruzija – vienintelė draugiška Azerbaidžanui kaimynė.

Azerbaidžanas pasirinkimą, kuris dar vakar, palaikomas „Gazpromo“,  atrodė ilgam atidėtas, su gruzinišku ryžtingumu pasiruošęs jau šiandien prisimti. Bet net ir tokia subtili pagalba broliškam Azerbaidžanui strategiškai apsisprendžiant atrodo tik amatininko darbas palyginus su analogišku fokusu, kurį Kremlius išdarinėja su dar labiau broliška Armėnija.

Jerevane, skirtingai nuo Tbilisio ir Baku, jau tarsi susitaikė su tuo, kad tiesiog neegzistuoja jokios strateginės partnerystės su Rusija alternatyvos. Būdama ištikima sąjungininko pareigai, Armėnija su viskuo sutinka: ir su Rusijos kariškiais, perdislokuojamais iš Gruzijos į Giumri, ir su bent truputį patrauklesnio ekonomikos sektoriaus perdavimu Rusijai, pirmiausia - energetikos, ir su nuolankiu užmiršimu to fakto, kad prieš dešimt metų pati Armėnija galėjo tapti tranzitine šalimi, nes ekonomiškai neabejotinas maršruto Baku-Džeichanas variantas ėjo būtent per jos teritoriją, bet ja netapo – atsiliepiant į primygtinius Rusijos prašymus.

Dabar jau beveik parengtas eksploatavimui dujotiekis iš Irano. Bet net šį savo šansą dalyvauti regioniniuose projektuose Armėnija, kaip ištikimas partneris, taip pat ruošiasi perduoti „Gazpromui“. Ir nors šiam dujotiekiui nelemta tapti strateginiu, Iranas suprato signalą ir ne tik kad atidėjo eksploatavimo pradžią iki kovo, bet ir užsiminė, jog, tiesiant didelį dujotiekį, kurio rengimą jau pradėjo, vietoje Armėnijos greičiausiai pasirinks jau apsisprendusią Gruziją.

Ir štai pagaliau 235 doleriai už tūkstantį kubų Azerbaidžanui. Atrodytų, galima tik pasidžiaugti priešininko nemalonumais, tuo labiau, kad kaina Armėnijai liko 110 dolerių lygio. Tačiau naujai susidariusių sąlygų dėka gaunant šias palyginus pigias dujas gali kilti sunkumų. 2007 m. Gruzija iš Rusijos nupirko trečdaliu mažiau dujų nei įprasta, ir taip akivaizdžiai persistengė apsidrausdama nuo galimų keblumų su Šachdenizo vamzdžiu. Kai šios problemos bus išspręstos, greičiausiai paaiškės, kad iš Rusijos gaunami dujų kiekiai Gruzijai yra visiškai ne kritiniai. Gruzija nepasirašė Energitikos chartijos, taigi gali derėtis su Maskva dujų tranzito į Armėniją klausimu kiek patinka. Jau nekalbant apie tai, kad ji bus žymiai mažiau suinteresuota viską pametus pulti taisyti savo amžinai trūkinėjantį vamzdį. Kas liks Armėnijai?

Tačiau tai dar ne viskas. Turkija, perduodama Gruzijai savo kvotas, susiejo ją su sąlyga – kuo skubiau pradėti geležinkelio Karsas-Achalkalakis-Baku statybą. Ir vėl apeinant Armėniją, kuri labai tikėjosi dalyvauti projekte, sujungsiančiame Turkiją ir Azerbaidžaną. Galbūt tai buvo išvis paskutinis tranzitinis projektas, galėjęs padėti Armėnijai nutraukti savo pasmerktumo žiedą.

Ir, atrodo, titaniškomis „Gazprom“ rinkos specialistų pastangomis lėtai stumiama paskutinė plyta, kuri atrodė nepajudinama. Ateinančiais metais Armėnijoje vyks parlamento rinkimai, tačiau globalios politinės temos, sprendžiant pagal viską, dar netaps pagrindiniu polemikos siužetu. Nors apie rusišką Gruzijos blokadą, kuri virto tikra Armėnijos blokada, būtinai tarp eilučių bus prisiminta. O 2008 m., per prezidento rinkimus, galbūt net „Gazprom“ nustebs tuo dėl to pagreičio, kurį galima suteikti istorijai. Netgi tokioje aplinkoje, kuri nepalanki dideliems greičiams.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.