Turbūt prisiminusi, jog praėjusiais metais sugebėjo realizuoti Europos Sąjungos (ES) energetikos žaliosios knygos idėją, šią savaitę Europos Komisija (EK) priėmė komunikatą, pavadintą „Energetikos politika Europai“, kuriame bendrais bruožais įspėjama apie grėsmingai augančią Sąjungos narių energetinę priklausomybę. Tiesa, laikantis politinio tono, pagrindinis tokios priklausomybės kaltininkas – Rusija, tiesiogiai nebuvo įvardintas, nors jau ne vienas viešai skelbtas tyrimas aiškiai įrodė, kad per artimiausius dešimtmečius į ES iš Rusijos importuojama energija arba jos gamybos šaltiniai išaugs daugiau nei dvigubai.

Kita vertus, susidomėjimą minėtu komunikatu kelia ir tai, kad pastarojo priėmimas sutapo su didžiausia Rusijos bei Baltarusijos naftinio konflikto įtampa ir jo atomazga, po kurios, ko gero, gerokai palengvėjo Lenkijos bei Vokietijos naftininkų gyvenimas.

Tačiau būtina pabrėžti, jog minėtame komunikate visiškai neužsimenama apie dujas ar naftą, kas jo lyg ir nesieja su kilusia krize ir savotiškai atitolina ES nuo Kremliaus konfliktų su savais vasalais. „Energetikos politika Europai“, visų pirma, skirtas nustatyti bendrus principus, pagal kuriuos, derėdamasi dėl energetikos su trečiosiomis šalimis, ES turės remtis bendra pozicija, tapsiančia prioritetu lyginant su atskirų šalių interesais. Antra, esminis dėmesys komunikate skiriamas elektros energijai, pagrindiniu akcentu įvardinant naujų ir naujausių Sąjungos narių integravimą į europinę energijos sistemą, išskiriant keturis svarbiausius elektros tiekimo jungčių projektus.

Turint omenyje tai, kad Ignalinos atominės elektrinės (IAE) ateitis nebėra tokia niūri, kokią įsivaizdavome stodami į ES, būtina pažymėti, jog minėtų keturių projektų tarpe atsirado ir Alytaus-Elko (Lenkija) elektros linija, turinti sujungti Lietuvą su kaimyninės Lenkijos bei Vokietijos elektros energijos tiekimo sistemomis. Dar daugiau, šio projekto realizacijai jau numatyta ir galutinė data – 2012 m.

Galima tik pasidžiaugti, jog bent jau šiuo komunikatu ES tęsia žaliąja energetikos knyga pradėtą ir praėjusių metų pabaigoje Lahčio (Suomija) susitikimo metu tęstą liniją, kuria siekiama pažaboti agresyvią politinę Rusijos ekspansiją į Vakarus, kurią Kremlius netgi nebesislėpdamas realizuoja turimų arba statomų vamzdynų pagalba. Itin svarbu pastebėti, kad ES tokius žingsnius žengia gal ir lėtokai ar kiek pavėluotai, tačiau vieningai, sėkmingai moderuojant tiek didžiųjų, su Rusija dvišalius energetinius projektus realizuojančių valstybių, tiek ir mažųjų šalių interesus. Ir nors oficialiai pagrindiniu minėto komunikato akcentu buvo paskelbta nuostata „daugiau saugumo, mažiau taršos“, negalima nepastebėti, jog jis pasirodė kaip tik tuo metu, kaip pirmininkavimą ES perėmė Vokietija – šalis, turinti bene didžiausią energetinį flirtą su Maskva ir galinti būti visiškai nesuinteresuota tokia vieninga Sąjungos pozicija.

Ką gi, dėl to galima tik pasidžiaugti, kad šiandien Berlyne šeimininkauja ne už „Gazprom“ pinigus gyvenantis Gerhardas Šrioderis, o Angela Merkel, ko pasėkoje Vokietijos planams pritarti EK komunikatui nesutrukdė net kuriam laikui sutrikęs rusiškos naftos tiekimas, dėl kurio kaltais galima laikyti tiek Minską, tiek ir Maskvą.

Tiesa, džiūgauti ir manyti, jog aptariamas dokumentas jau savaime uždega žalią šviesą Lietuvos integracijai į Vakarų energetines struktūras, apie ką kalbama jau ne vienerius metus, iškart nereikėtų. Nors minėtas komunikatas puikiai atitinka Lietuvos strateginius interesus, realus jo veikimas pasijus tik po galutinio visų ES šalių ir Europos Parlamento (EP) apsisprendimo, kas dar kartą įrodo, jog EK žengė ne tiek ryžtingą, kiek įspėjamąjį žingsnį Kremliaus atžvilgiu ir dabar lauks Vladimiro Putino administracijos reakcijos.

Neramina ir palikta tariamo pavienio ES šalių apsisprendimo galimybė, kas reiškia, jog tam tikri spaudimo kanalai Kremliui vis dar yra atviri ir svarbiausias jų – dujotiekis Baltijos jūros dugnu, sukėlęs tiek daug pavėluotų ES valstybių aistrų, gali būti bet kada panaudotas.

Tačiau, bet kokiu atveju, net ir tokio santykinai netobulo, tačiau bendrąsias strategines gaires nubrėžiančio dokumento turėjimas ES yra labai svarbus vien jau dėl to, jog sekančiais metais Rusijos laukia nauji prezidento rinkimai, po kurių situacija gali arba išlaikyti esamą status quo, arba gal net tapti labiau įtempta, nes demokratinės alternatyvos V. Putinui rytinėje ES kaimynėje akivaizdžiai nėra.

Tiesa, objektyvumo dėlei, reikia pastebėti, kad ir ES neturi visavertės alternatyvos iš Rusijos gaunamiems energijos ištekliams, kas rodo, jog koziriai šiame didžiuliame geoenergetiniame lošime yra pasiskirstę po lygiai, nes ta pati Maskva taip pat neturi kitų besąlygiškai mokių savo eksporto realizavimo rinkų. Savo ruožtu, tai lemia, jog jei ir 2008 m. Kremliaus politinis kursas nesikeis, įtampa regione gali tik augti. Klausimas tik kas iš artimųjų Rusijos kaimynų taps jos taikiniu po Gruzijos, Ukrainos ir Baltarusijos?

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.