Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Užspringęs puolimas

Vadim Dubnov
2007 01 06

www.twi.co.uk/j32k/getFile/elec_harshenv.htmlPerfrazavus ir papildžius žinomą frazę, galima pasakyti, kad geopolitika – koncentruotas geoekonomikos įsikūnijimas, jeigu frazės reikšmė, žinant iš mūsų praktikos, nebūtų interpretuojama visiškai priešingai: kokia politika, tokia ir ekonomika. Priešdėlis geo- nieko nekeičia.

Dabartinėje Rusijos praktikoje viską truputį apsunkina tai, kad ekonomika iš viso neatskiriama nuo politikos, ir ginčai apie tai, ar „Jukos“ reikalai buvo politiniai, ar ekonominiai, priklauso daugiau nuo skonio ir aistrų, negu nuo informuotumo.

Taigi, kalbant apie ryškiai išreikšto valstybinio kapitalizmo pavyzdį, galbūt reiktų turėti galvoje trečią materiją – geopolitinę ekonomiką.

Paprasčiausia būtų pastebėti, kad Rusijos atveju pagrindas yra, žinoma, žaliavų ištekliai ir jų perdirbimo produktai, pirmiausia energetiniai ir metalurginiai. Tačiau, jeigu bandytume apibendrinti Rusijos valdžios patirtį, tai galima suformuluoti atitinkamą filosofiją, be kurios jokia politinė ekonomika neįmanoma.

Jos pagrindas, žinoma, ta pati laimingai susiklosčiusi naftos-dujų kainų konjunktūra. Ir pats gyvenimas geriau už bet kurį patį giliausią analitiką pasakinėja pavyzdžius ir vaizdinius: naftos-dujų telkinys „Sachalinas-2“ – beveik išsami rusiškos politinės ekonomikos iliustracija.

90-ųjų metų viduryje Rusijos vadovybė, susirūpinusi užsienio investicijų pritraukimu, telkinio „Sachalinas-2“ įsisavinimui pasirinko produkcijos pasidalinimo principą. Tuometinės varžytuvės dėl produkcijos pasidalinimo susitarimo (PPS), t.y. dėl telkinių, kuriems bus taikomas šis principas, sąrašo šalyje sukėlė aistras, kurias galima buvo palyginti su privatizavimo aistromis. Pats principas abejonių nesukėlė, kaip ir Rusijos dalis jame. Juk tuo metu niekas nežinojo, kad nafta po kiek laiko kainuos ne 15-20 dolerių už barelį, bet tris su puse karto daugiau. Ir kai tai paaiškėjo, atsirado neteisingumo jausmas. Kokia teisybė 70 dolerių už barelį?

Kadangi jokios formalios galimybės peržiūrėti sudarytą susitarimą nenumatyta, Kremlius išsitraukė vieną svarbiausių savo ginklų – pagrindinį šalies ekologą Olegą Mitvolį, kuris apkaltino konsorciumą „Sachalin Energy“, projekto Sachalin-2 operatorių „Shell“, pažeidus ekologines normas. Be to, tuo pačiu metu pakviestiems investuotojams buvo paaiškinta, kad Kremlius gali užsimerkti prieš ekologinę grėsmę, jeigu bus peržiūrėta „Gazpromo“ dalis konsorciumo akcijų struktūroje. Po nedidelio šoko ir apmąstymų, „Shell“ buvo priversta sutikti ir, sprendžiant pagal kai kuriuos „šaltinius“, 21 procentas, kurį turės „Gazpromas“, nuramins ekologinius Maskvos susirūpinimus.

Po to sekė sensacija, paskelbta Vokietijoje, apie dviejų trilijonų kubinių metrų dujų perlą – Štokmanovo telkinį, kuris jau seniai buvo politinės prekybos objektu su geopolitiniu atspalviu. Pirmiausia dujos buvo pažadėtos amerikiečiams, paskui, vystantis Šiaurės Europos dujotiekio idėjai ir atitinkamai galimybei persiorientuoti į Europą, augo statomos sumos, bet amerikietiškas variantas nebuvo atmestas. Pagaliau sprendimas buvo priimtas džentelmeniškai. Telkinio naftos laukai jau beveik buvo pažadėti prancūzų „Total“, norvegų „Statoil“ ir „Norsk Hydro“, o taip pat „Chevron“ ir „Conoco Philips“. Būtent iš jų tarpo pirmame 2006 m. ketvirtyje buvo ketinama išrinkti du laiminguosius, nors ir likusieji taip pat neturėjo būti nuskriausti. 

Dabar, kaip Putinas pareiškė Vokietijoje, Rusija eksploatuos Štokmanovo telkinį savarankiškai, įtraukdama į darbą buvusius pretendentus tik kaip rangovus. Ir jeigu kam nors trūko „Sachalino-2“ iliustratyvumo, tai Štokmanovo nupiešė paskutines paveikslo detales.

Reikalas ne tik tas, kad Rusija naudoja kainų konjunktūrą ir kad joje nėra kitų galinčių konkuruoti išteklių. Reikalas tas, kad ši kainų konjunktūra leido Kremliui išspręsti du uždavinius. Vienas – valstybinis-kapitalistinis: valdžia rado negirdėtas galimybes valdininkijos asmeniniam praturtėjimui ir finansinio apetito maitinimui. Valdininkijos, kuri vis komfortiškiau jautėsi visuose valdžios vertikalės lygiuose. Antras – politinis: paskelbta didžiavalstybinio revanšo ideologija įgijo materialų pagrindą ne tik pinigine išraiška, bet ir mentaline prasme. Valdžia gali pateikti rinkėjui šalį, su kuria, kaip tvirtinama, visas pasaulis priverstas skaitytis.

Ir Maskva pajudėjo į didelį geopolitinį ir geoekonominį pasaulio puolimą visais galimais frontais. Šis ekspansijos bandymas ir yra tai, kas svarbiausia filosofiškai, kas nustato jos šiandieninę politinę ekonominę strategiją. Visa kita, įskaitant ir plačiai nuskambėjusią energetinę koncepciją, – tik jos realizacijos formos. Be to, ne tik naftos-dujų sferoje. Arti pergalės buvo Aleksejus Mordašovas, vienas iš sėkmingiausių Rusijos oligarchų, „Severstal“ savininkas. Jos susiliejimas su „Arcelor“ sužlugo pačiu paskutiniu momentu dėl neginčijamo metalurginio giganto „Mittal Steel“ susidomėjimo. Ir nors pati sandėrio schema su Liuksemburgo plieno lydymo kampanija „Arcelor“ toli gražu neatrodė kaip Rusijos pusės triumfas (Mordašovas iš esmės tapo tik blokuojančiu mažumos atstovu), Maskvos ketinimai pradėti pasaulio ekonomikos placdarmų įsisavinimą buvo akivaizdūs. Prie šios kategorijos veiksmų priklauso iki šiol nematytas 10 proc. „Rosbanko“, kontroliuojamo Vladimiro Potanino, akcijų pardavimo sandėris bankui „Sosjete Ženeral“ už 317 milijonų dolerių. Ir papildoma galimybė nupirkti dar 30 proc., – už galimybę pirkti paties „Sosjete Ženeral“ akcijas. Sprendžiant pagal kelių svarbių Rusijos kampanijų aktyvumą dalyvaujant IPO ir prekybą pasaulio biržose, Kremliaus ekonomikos integravimosi placdarmų užėmimo (ir galimai lėšų perkėlimo į užsienį tam atvejui, jeigu netinkamai vystytųsi politiniai įvykiai)  programa  „didina apsisukimus“.

Bet svarbiausia kryptis, nežiūrint visko, yra, žinoma, energetika, kurioje elektros energetika palaipsniui, kaip ir kitos šakos, tampa „Gazpromo“, kuris vis aiškiau tampa pačios valstybės sinonimu, įkaitais. Būtent jo interesai vis atviriau pakeičia visos ekonomikos interesus – visiškai suderintai su anksčiau paminėtais uždaviniais. Ir visą plėtros strategiją vainikuotų „Gazpromo“ proveržis pasauliniu mastu, o šio proveržio projektą Putinas pasiūlė Vokietijoje. Berlynas, kaip pagrindinis Gazpromo partneris, taip pat nelabai suinteresuotas globaliu dujų rinkos liberalizavimu, dėl kurio (kas ir atsispindi Europos energetikos chartijoje, sukeliančioje Maskvos priešiškumą) turi būti realizuotas laisvas priėjimas  prie „gazprominio“ dujotiekio sistemos. Tačiau Vokietija suteikė pirmenybę europietiškam solidarumui, o ne paktui su Rusija.

Galų gale reikalas ne tik pablogėjusiame Rusijos įvaizdyje. Su Sovietų Sąjunga pasaulis turėjo reikalų pakankamai efektyviai. Bet SSSR buvo laikoma tokiu patikimu partneriu tiekiant dujas, kad pasaulis galiausiai nepabijojo sudaryti su ja neregėtą vamzdžių sandėrį. Rusija, ypač po „naujametinio“ dujų skandalo su Ukraina, tokios reputacijos neturi.

Ir tai visai objektyvu. Pasaulis tiesiog instinktyviai pajuto Maskvos skonį šantažui kaip politinių tikslų siekimo priemonei. Pagrindas tuo ją įtarinėti buvo jau seniai. Būtent tai, o ne noras susilpninti jos pozicijas Kaukaze, sąlygojo norą apeiti jos teritoriją naftos tranzito Baku-Džeichanas keliu. Dėl tos pačios priežasties gruodyje turi pradėti  veikti dujų kelias į tą patį Džeichaną iš azerbaidžaniškojo Šachdenizo telkinio. Po to, kai Rusija su tokiu atvirumu atskleidė savo polinkius ir savo strateginę koncepciją, galbūt alternatyvų paieškos pagreitės. Rusija šiandien aprūpina apie trečdalį Europos dujų rinkos (neskaitant Ukrainos), ir Europa intensyviai stato suskystintų dujų priėmimo terminalus. Buvusios broliškos respublikos taip pat neketina tapti įkaitais. Gruzija šią žiemą, nepaisant skeptikų įtikinėjimų, nesušals. Tų dujų, kurias ji gaus, įskaitant tranzitinę dalį iš Šachdenizo, pilnai užteks apšildyti namus, o pramonės poreikiai tam tikru laipsniu tampa pačios Rusijos problema, nes nemažas kiekis dujas naudojančių įmonių būtent jai ir priklauso.

Be to, Rusija priversta skaitytis, nes patys rimčiausi jos posovietinės erdvės oponentai yra tranzitinės šalys – ir Gruzija, ir Ukraina, ir, tarp kitko, Baltarusija. Ir užstrigęs puolimas energetiniame fronte tam tikru laipsniu gali pakeisti įprastinį geopolitinį vaizdą. Jau daugeliu atvejų amerikiečiai faktiškai solidarizuojasi su Iranu. Juk pagal versiją, kurios kol kas niekas nepaneigė, „Gazpromo“ noras gauti sau gruzinišką dujotiekio, einančio į Armėniją, atkarpą aiškinamas ne tik noru jį nukenksminti arba iš jo uždirbti. Šiame dujotiekyje – dvi atšakos, kurių vieną galima pasukti priešinga kryptimi ir, prijungus Azerbaidžano dujų transportavimo sistemą, dujas gauti iš Irano. Gruziniško dujotiekio perdavimo Rusijai idėja iššaukia smarkų Teherano ir Vašingtono priešiškumą. Iranas, kaip ir visi Vakarai, visiškai nenori tapti Rusijos geopolitinio žaidimo įkaitu ir dėl tos pačios priežasties aštriai prieštarauja iš Irano į Armėniją statomo dujotiekio perdavimui Rusijai. Dujotiekio, kuris laikui bėgant taip pat gali tapti tranzitiniu. Ir lygiai taip pat tokiam pardavimui prieštarauja Vašingtonas.

Kiti bandymai rusiškiems energetiniams ištekliams rasti alternatyvą kol kas atrodo išskirtinai nerealūs. Kol kas nėra požymių, kad būtų greitai sukurtas „Transkaspijos“ dujotiekis, kuriuo galėtų pasinaudoti Centrinės Azijos valstybės, vykdančios tiekimus į Europą. Tačiau Kazachstanas jau beveik atvirai skelbia, kad rusiška naftos ir dujų transportavimo monopolija  jo netenkina ir jo įnašas į naftos srautą Džeichano kryptimi tik didės. Lygai taip pat jis tampa rimtu konkurentu Maskvai tiekimuose Kinijos kryptimi.

Nelabai įtikinami Baltarusijos projektai gauti energetinių išteklių iš Azerbaidžano per Ukrainą, na ir pastarosios viltys pagal šį receptą išsivaduoti priklausomybės nuo Maskvos taip pat neįtikinančios. Lieka tik vienas argumentas – tranzitas ir tranzitinių iniciatyvų koordinavimas kartu su Baltarusija.

Ir galiausiai, Rusija dar ilgam išliks pagrindine energetinių išteklių tiekėja. Sprendžiant iš „Shell“ elgesio Sachaline, užsienio gigantai įveiks savo nepasitikėjimą Rusija ir dalinai sutiks su jos sąlygomis. Bet strateginį norą tapti energetine supervalstybe jau galima laikyti utopija. Iš visko sprendžiant, nedaug sėkmingesnis bus bandymas užkariauti rimtas kitų sričių teritorijas. Pasaulis jau pasidarė per daug atsargus dėl energetinės koncepcijos.

Visa tai, tiesą sakant, vargu ar labai nuliūdins Kremlių. Tiek, kiek yra šiandien, dar užteks ne vienai prezidento kadencijai. O kontroliuojami televizijos kanalai visada sugebės paaiškinti rinkėjui, kad Rusija vis tik tapo didžiąja valstybe. Nežiūrint į atskirų priešų, kurių vis daugėja, rezgamas pinkles. Kaip besuksi – kokia geopolitika, tokia ir geoekonomika.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (93)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras