Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Baltarusijos atsakas Kremliui - desperacija ar racionali strategija?

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2007 01 05

http://buckbrothersbiketour.typepad.com/photos/week_10/pipeline.htmlPo kelias savaites trukusių ir jau pakankamai išsamiai aprašytų Minsko derybų su „Gazprom“ dėl naujos gamtinių dujų kainos atrodė, kad pasiektas susitarimas nuramino staiga, tačiau kažin ar netikėtai įsiplieskusias politines aistras, kurios, kaip minėjome praeitą savaitę, turėjo nemenkų panašumų su metų senumo Rusijos bei Ukrainos konfliktu dėl tų pačių dujų.

Tačiau šią savaitę Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka žengė dar vieną žingsnį šiame geopolitinę potekstę turinčiame ekonominiame lošime, įsakydamas apmokestinti visą per Baltarusijos teritoriją į Vakarų Europą transportuojamą naftą, nustatant 45 JAV dolerių už kiekvieną žaliavos toną kainą. Be to, kalbama ir apie tai, kad A. Lukašenka net uždraudė pirkti rusišką naftą Baltarusijos reikmėms.

Iš pirmo žvilgsnio, toks žingsnis atrodo kaip atvira konfrontacija, kurios pasekmės, žinant visos Baltarusijos ekonomikos energetinę priklausomybę nuo Rusijos, gali būti pakankamai liūdnos. Dar daugiau, prisimenant visas būtent A. Lukašenkos prorusiškas iniciatyvas, kurias bene geriausiai iliustruoja bendros valstybės idėja, toks radikalus santykių posūkis, net ir po „Gazprom“ kainų kėlimo iniciatyvų, tikrai atrodo itin neatsargus.

Kai kurie informacijos šaltiniai teigia, kad tokį A. Lukašenkos įniršį greičiausiai sukėlė papildomos „Gazprom“ sąlygos, iškeltos jau pasiekus sutarimą dėl naujų gamtinių dujų kainų Baltarusijai ir susijusios su išlikusiu šios Rusijos bendrovės interesu po truputį perimti Baltarusijos dujotiekių kontrolę, kam Minskas labai įnirtingai priešinasi. Tačiau pats minėto A. Lukašenkos sprendimo tonas bei ekonominė jo potekstė tikrai verčia susimąstyti, ar tokią įvykių eigą lėmė paprasčiausia Baltarusijos diktatoriaus desperacija, stiprinama ne tik jo valdomos šalies politinių manevrų tarptautiniu mastu, bet ir asmeninių psichologinių savybių, ar vis dėlto Minskas turi aiškų veiksmų planą, kaip atsikirsti Rusijos interesų skvarbai, ir sprendimas dėl tranzito mokesčių buvo tik eilinis šio žaidimo žingsnis.

Pirmasis variantas atrodo visai realus, nes Vladimiro Putino administracija jau senokai nerodo kokių nors ypatingų prielankumo ženklų sunkiai prognozuojamam Baltarusijos lyderiui, nors ir nesmerkia jo vadovavimo metodų. Be to, net tik šalta dabartinės Rusijos reakcija į galimą valstybių susiliejimą išduoda tam tikras nevilties Minsko nuotaikas. Reikia pastebėti, kad bent jau pastaruosius metus A. Lukašenka gerokai blaškėsi siekdamas bičiulystės su į save panašiais diktatoriais, ypač Venesuelos lyderiu Hugo Čavezu, kurio šalis yra viena stambiausių naftos eksportuotojų. Tam tikra Baltarusijos lyderio savęs guodimu galima laikyti ir jo susitikimą su Kubos diktatoriumi Fideliu Kastro, nekalbant jau apie viešai demonstruotus bičiuliškus santykius su Irano prezidentu. Tačiau, kad ir kokia graži būtų oficiali šių santykių pusė ir kad ir kaip jie „šildytų“ asmenines A. Lukašenkos ambicijas, akivaizdu, kad Baltarusijos ekonomikai iš to mažoka naudos, nes venesuelietiška arba iranietiška nafta yra brangesnė už rusišką vien tik dėl transporto kaštų, o F. Kastro gali pamaloninti A. Lukašenką nebent cukrumi.

Argumentus, kad Minskas ima grūmoti Maskvai vedamas savotiškos politinės ir ekonominės desperacijos papildomai gali sutvirtinti ir Rusijos naftotiekių monopolį turinčios kompanijos „Transneft“ pareiškimas, jog minėtas ultimatyvus A. Lukašenkos pareiškimas juos nelabai sujaudino, nes Baltarusija neturi jokių juridinių teisių apmokestinti tai, kas yra Rusijos nuosavybė, t.y. naftą. „Transneft“ vadovybė taip pat pažymėjo, jog tokių tranzitinių mokesčių galimybė yra įmanoma tik dviejų šalių, t.y. Baltarusijos ir Rusijos abipusiu sutarimu, o jam neesant Minskas negali imtis jokių vienašališkų veiksmų.

Sudėjus visus šiuos veiksnius į vieną krūvą, darosi akivaizdu, kad nesiskaityti su tokiais argumentais Minskas lyg ir negali, ypač atsižvelgiant į tai, kad Vakaruose neturi jokių galimybių rasti šalininkų kovoje prieš energetinį Rusijos diktatą.

Tačiau šioje istorijoje yra dar keletas niuansų. Visų pirma, reikia pastebėti, kad jau vykstant įtemptoms Baltarusijos deryboms su „Gazprom“, Minskas buvo sukaupęs pakankamai daug energijos išteklių atsargų, kad galėtų bent jau dalį žiemos žaisti pakankamai ilgus geoenergetinius žaidimus su Kremliumi. Kitas aspektas yra susijęs su per Baltarusijos teritoriją eksportuojamu naftos kiekiu, kuris sudaro apie 20 proc. viso Rusijos naftos eksporto, t.y. 1 000 000 barelių per parą. Žinoma, tokio kiekio naftos tiekimo trikdžiai gal ir nesukeltų globaliu mastu pastebimų pasekmių, tačiau artimiausių regionų naftos perdirbėjai turėtų susidurti su keblumais. Pavyzdžiui, pažiūrėkime, kokiu našumu dabar dirba „Mažeikių nafta“, negaunanti žaliavos iš per tą pačią Baltarusiją nutiesto naftotiekio. Nereikia pamiršti ir to, kad ir pačiai Rusijai tokio kiekio naftos tiekimo sutrikimai gali būti labai skaudūs, ne tik dėl laiku negauto pelno, bet ir dėl galimo aiškinimosi prieš Vakarų pirkėjus, kuriems Kremliaus santykių su Minsku peripetijos gali nelabai rūpėti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras