Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Rožinė Bono svajonė: Jungtinės Afrikos Valstijos

Aušra Radzevičiūtė
2008 08 27

Šių metų birželį žymus rokeris, airių grupės U2 lyderis Bono interviu japonų leidiniui „Asahi Shimbun“ pareiškė, kad susipriešinusias ir nuolatos tarpusavyje kovojančias Afrikos tautas išgelbėtų susijungimas į Jungtines Afrikos Valstijas. Optimistas Bono įsitikinęs, kad amerikiečių pavyzdys yra daugiau negu sektinas – anot jo, airiai nuolat kikena, kai mato, kaip amerikiečiai savo mokyklose saliutuoja vėliavai ar kitaip reiškia patriotizmą, tačiau tikrai akivaizdu, kad tokį tautinį identitetą sukūrė didelis darbas, nuveiktas ieškant bendros tokiai gausybei etninių grupių idėjos.

Deja, tikrovė Afrikoje yra kur kas sudėtingesnė. Nors, kita vertus, vienijimosi ir vienybės pastangų pastaruoju metu juodajame žemyne negalima nepastebėti.

Dar 1963 m. buvo įkurta Afrikos Vienybės Organizacija (AVO), kurios atsiradimas tapo lyg ir logiška integracinių procesų Vakarų Europoje bei socialistiniame lageryje tąsa. Pagrindinis afrikiečių tuometinio vienijimosi stimulas – kova už visišką išsilaisvinimą nuo kolonijinės priklausomybės. Čia verta prisiminti, kad dekolonizacija Afrikoje prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo ir savotišku šio proceso apogėjumi tapo septintasis dešimtmetis, kai nepriklausomos tapo net 13 žemyno valstybių. Deja, dekolonizacija neatnešė lauktos laimės ir santarvės: turint omenyje, kad XIX a. antroje pusėje, „varžantis dėl Afrikos“, daugelio žemyno valstybių sienos buvo nustatytos dirbtinai, tarsi nubrėžtos liniuote žemėlapyje, tad daugelyje valstybių kilo pilietiniai karai. Kalbant apie dekolonizaciją Afrikoje, įdomu ir tai, kad iki šių dienų dar išliko teritorijų, kontroliuojamų europiečių, akivaizdžiausi pavyzdžiai – Kanarų salos (Ispanija) ir Madeira (Portugalija).

Antrasis itin svarbus Afrikos valstybių vienijimosi aspektas – kova su apartheidu Pietų Afrikos Respublikoje (apartheidas – tarptautinis nusikaltimas prieš žmogiškumą, rasinės segregacijos politika, diskriminacija ir išnaudojimas). Iš esmės šie du pagrindiniai AVO tikslai buvo įgyvendinti, tačiau toli gražu ne tik diplomatija, bet ir ginklu.

1999 m. rugsėjį Libijos lyderio Muammaro Gaddafi iniciatyva AVO buvo reorganizuota į Afrikos Sąjungą (AS), vienijančią 53 valstybes. Prie šio būrio neprisidėjo tik Marokas, kategoriškai nepripažįstantis Vakarų Sacharos valstybingumo. 2002 m. pradėjusi realią veiklą AS sukūrė praktiškai analogišką Europos Sąjungai valdymo struktūrą (Afrikos Parlamentas, Afrikos Sąjungos Asamblėja, Afrikos Sąjungos Komisija, Teisingumo teismas, Centrinis bankas, Investicijų bankas, Valiutos fondas ir t. t.). Pagrindiniai AS veiklos prioritetai taip pat neretai labai primena Europos Sąjungą: formuluoti vieningą poziciją palaikant dialogą su pasaulio bendruomene, suvereniteto, teritorinio vientisumo apsauga, taikos, stabilumo ir saugumo palaikymas žemyne, ekonominė integracija. Ir, žinoma, regioninių konfliktų sprendimas. Pirmoji Afrikos Sąjungos taikos palaikymo misija buvo suformuota jau 2003 m. – Pietų Afrikos, Etiopijos ir Mozambiko kariai buvo įvesti į Burundį. Vėliau AS ėmėsi Sudano, Somalio ir Ugandos.

Afrikos Sąjunga – didžiausia regioninė tarptautinė organizacija, vienijanti beveik visas žemyno valstybes – bando sukurti ir visišką atstovavimo lygybę: Afrikos Parlamente visos šalys atstovaujamos vienodai, nepriklausomai nuo jų dydžio ir ekonominio, politinio svorio. Taip, afrikiečiai vienijimosi modelį pasiskolino iš europiečių ir netgi galbūt bent jau teoriškai jį patobulino, tačiau bene pačiu didžiausiu trukdžiu integracijai skatinti tampa piniginės lėšos. Štai, 2003 m. duomenimis, vienuolikos AS valstybių nario mokesčio įsiskolinimas sudarė net 44 mln. JAV dolerių, ir joms buvo atimta teisė kalbėti Afrikos Sąjungos posėdžiuose. Tokia padėtis, be jokių abejonių, didina priklausomybę nuo išorės donorų ir mažina galimybę pasiekti bent kokių pozityvių rezultatų. Pavyzdžiui, kai Afrikos lyderiai atsisakė viešai pasmerkti Zimbabvės prezidento Roberto Mugabe politiką, ES užšaldė net 250 mln. eurų „injekciją“ Afrikos taikos palaikymo misijoms finansuoti. Tačiau yra ir pozityvių poslinkių: šį rugpjūtį Afrikos Sąjunga griežtai pasmerkė karinį perversmą Mauritanijoje…

Istorijos mokslų daktaro, profesoriaus Jakovo Etingerio manymu, Afrikos vienybės idėja ženkliai šlubuoja ir dėl to, kad jos naujuoju krikštatėviu tapo Libijos lyderis M. Gaddafi, kurio planas kurti sąjunga buvo ir yra glaudžiai susijęs su Libijos geopolitiniais interesais bei šios šalies ir, žinoma, jos lyderio noru dominuoti žemyne. M. Gaddafi hegemonijai pasipriešino tokios didelės ir įtakingos Afrikos valstybės kaip Pietų Afrikos Respublika (PAR), Nigerija ir Alžyras. Taip pat profesorius atkreipia dėmesį, kad egzistuoja nemenka įtampa tarp arabiškosios ir atogrąžų Afrikos: skurdesnių šalių gyventojai vyksta uždarbiauti į turtingesnius kraštus, pažeidinėja vietines gyvenimo taisykles ir taip užsitraukia jei ne neapykantą, tai bent jau demonstratyvią nemeilę.

„Jokiame kitame žemyne nėra tiek daug suverenių valstybių, be to, su tokiais dideliais ekonominės socialinės raidos skirtumais. Vienose šalyse pastaraisiais metais įsitvirtina daugmaž demokratinės santvarkos, o kitose valdo kariniai režimai. Pačios įvairiausios religijos (islamas, krikščionybė, vietiniai kultai) ir tradicinė jų priešprieša trukdo integracijai. Negalima užmiršti ir to, kad Afrikoje gyvena kelios rasės, daugybė etninių ir kalbinių grupių, kurios tarpusavyje akivaizdžiai skiriasi. Afrikoje kalbama daugiau kaip tūkstančiu kalbų“, – rašo J. Etingeris.

Be visų jau išvardintų skirtumų, reikia pažymėti, kad Afrikoje skiriasi ir kolonijinis kultūrinis palikimas: britų, prancūzų, belgų ar portugalų.

Sunkiai įsivaizduojama ir ekonominė Afrikos integracija, ir viena to priežasčių – itin didelis išsivystymo skirtumas tarp valstybių. Be to, Afrikos valstybės ypač menkai prekiauja tarpusavyje – specialistų tikinimu, tai lemia produkcijos savikaina (nukreipta į Europos rinką), vartotojų įpročiai (prioritetas teikiamas metropolijos produkcijai), valiutų gausa ir muitų politika.

Praėjusių metų Pasaulio banko (PB) specialiojoje ataskaitoje „Afrikos ekonomikos raidos indikatoriai“ teigiama, kad per pastarąjį dešimtmetį šio žemyno ekonomikos augimas sudarė 5,4 proc., o tai – pasaulinio BVP augimo vidurkis. Formaliai visos Afrikos ekonomika užima 17 vietą pasaulyje (po Olandijos) arba 11 pagal BVP (po Brazilijos). Tačiau, nepaisant tokių optimistinių pastebėjimų, PB ataskaitoje atkreipiamas dėmesys, kad 60,5 proc. grynųjų užsienio investicijų tenka šalims naftos eksportuotojoms, o daugiau kaip pusė viso regiono BVP tenka PAR ir Nigerijai…

Todėl nestebina vertinimai, kad Afrikos Sąjunga turėtų atsikratyti ambicijų ir pirmiausia imti spręsti skurdo, bado ir AIDS problemas.

Pagal Žmogaus socialinės raidos indeksą (Human Development Index – HDI), kuriame matuojami gyvenimo trukmė, raštingumo lygis ir gyvenimo lygis – BVP, tenkantis vienam žmogui, Afrika neabejotinai velkasi sąrašo gale. Ir nuo 1975 m. buvo padaryta tikrai visiškai neženkli pažanga.

Jungtinių Tautų duomenimis, 2/3 visų ŽIV infekuotų asmenų gyvena Afrikoje.  Pasaulio sveikatos organizacijos teigimu, AIDS klausimas ypač aktualus Pietų Afrikoje, kur infekuoti ŽIV gali būti per 20 proc. visų seksualiai aktyvių gyventojų.

Afrikos vienybės politiką aktyviai palaiko ne tik ES, bet ir JAV. Sugebėjimas tvarkytis žemyne be išorės pagalbos yra neginčijamas pliusas. Tačiau tokio laimėjimo dar reikės labai ilgai laukti. Dabar tik belieka pacituoti airių spaudą: savimyliškas dosnumas buvo vienas iš Afrikos prakeiksmų – jis palaikė politines sistemas, kurios kitaip būtų žlugusios, jis pailgino Eritrėjos ir Etiopijos karą beveik dešimtmečiu…

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras