Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Serbija po Miloševičiaus: link Europos Sąjungos? (1)

Kristina Puleikytė
2006 12 27

www.worldlicenseplates.com/world/EU_SERB.html2006 m. Balkanams reikšmingi vienu įvykiu – Juodkalnija tapo dar viena nepriklausoma valstybe regione, atsiskyrusi nuo Serbijos. Šis įvykis pažymėjo tolesnį buvusios Jugoslavijos valstybės irimą, prasidėjusį XX a. 10 dešimtmetyje ir pagarsėjusį kruvinais konfliktais.

Istorinė apžvalga

1945 m. buvo paskelbta Jugoslavijos socialistinė respublika, sudaryta iš Serbijos, Juodkalnijos, Slovėnijos, Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos bei Makedonijos. Šalyje buvo įtvirtintas autoritarinis Josipo Tito režimas. Ilgainiui Jugoslavijos lyderiui J. Titui pavyko suvaldyti įtampą daugianacionalinėje valstybėje. Etninė įtampa šalies viduje išaugo XX a. 10 dešimtmetyje, valdant serbų nacionalistiniam lyderiui Slobodanui Miloševičiui. Etninės grupės šalies viduje ėmė siekti atsiskyrimo nuo Jugoslavijos, kas iššaukė karinius konfliktus tarp centrinės valdžios ir atskirų etninių grupių. Kroatijos bei Bosnijos ir Hercegovinos atsiskyrimas buvo pažymėtas niokojančiais karais, kai tuo tarpu Slovėnija ir Makedonija atsiskyrė pakankamai taikiai.

1998 m. Balkanus ėmė krėsti dar vienas karinis konfliktas, kai Kosovo išvadavimo armija, palaikoma etninių albanų mažumos, ėmė priešintis tuometinės Jugoslavijos valdymui. Krizė buvo užbaigta, kai NATO ėmėsi oro atakų prieš Jugoslaviją 1999 m. Kosovo provincija buvo perduota tarptautiniam administravimui, Jugoslavijos pajėgos iš provincijos išvestos, tačiau provincijos statusas iki šiol nėra aiškiai apibrėžtas.

Serbija po Miloševičiaus

2000 m. rugsėjo mėn. Jugoslavijos prezidento rinkimuose laimėjo 18 opozicinių partijų koalicijos (Serbijos demokratinė koalicija – SDK) remiamas kandidatas Vojislavas Koštunica prieš S. Miloševičių. Po pirmalaikių parlamento rinkimų, kurie įvyko tų pačių metų gruodžio mėn., SDK gavo daugumą balsų, o suformuotos vyriausybės ministru pirmininku tapo Zoranas Džindžičius, kuris ėmėsi esminių reformų šalies viduje. Taigi, naujasis šalies politinis elitas siekė pradėti naują šalies raidos etapą, kuris lėmė Miloševičiaus režimo žlugimą. Ministras pirmininkas Z. Džindžičius buvo proeuropietiškas reformatorius, kuris kovojo su korupcija bei despotizmu šalies viduje ir perdavė Miloševičių JT Karo tribunolui Hagoje.

2003 m. gegužės mėn. Serbijos ir Juodkalnijos ministras pirmininkas Z. Džindžičius buvo nužudytas. Anot Belgrado universiteto Politikos mokslų fakulteto profesoriaus Milica Dilo, premjero nužudymas – ES formuojantis momentas, signalas, jog reformų Serbijoje buvo galima išvengti ir jog jos turi būti palaikomos iš išorės. Po premjero nužudymo buvo surengti pirmalaikiai parlamento rinkimai, po kurių buvo sudaryta mažumos vyriausybė, vadovaujama dabartinio premjero V. Koštunicos. Nors 2004 m. birželio mėn. įvykdytuose prezidento rinkimuose laimėjo Borisas Tadičius.

Po 2006 m. gegužės mėn. referendumo, kurio metu apie 55 proc. Juodkalnijos rinkėjų balsavo už atsiskyrimą nuo Serbijos, Juodkalnija deklaravo nepriklausomybę, o jau liepos mėn. Serbija ją pripažino kaip suverenią valstybę. Be to, Serbija perėmė visus buvusios sąjunginės Serbijos ir Juodkalnijos valstybės tarptautinius įsipareigojimus.

Viena iš problemų, su kuria susiduria dabartinė Serbijos vyriausybė, yra karo nusikaltėlių išdavimas. Tarptautinė bendruomenė kaltina Belgradą dėl trūkstamos politinės valios bendradarbiaujant juos suimant. Hagos tribunolo vyriausioji kaltintoja Karla del Pontė teigė, jog ji nieko pozityvaus negali pranešti apie Serbijos pažangą, kadangi generolo Ratko Mladičiaus dar nėra Hagoje. Buvęs generolas R. Mladičius yra ieškomas Hagos tribunolo dėl jam pateiktų kaltinimų genocidu, kurie susiję su musulmonų žudynėmis Srebrenicoje 1995 m., karo su Bosnija metu. Koštunicos administracija sukūrė tokią atmosferą, kurioje Miloševičiaus režimo nusikaltimai yra tabu ir teismai nėra skatinami nagrinėti bylų, susijusių su to laikotarpio nusikaltimais. Išskyrus tada, kai išauga didelis tiek vietinis, tiek tarptautinis spaudimas arba pati Serbijos vyriausybė mato politinę naudą išduoti Hagos tribunolui vieną ar kitą asmenį, įtariamą karo nusikaltimais.

Serbijos demokratija yra stumiama į pavojų pačių jos politikų. Koštunica iš dalies rekonstruoja Miloševičiaus politiką, taip siekdamas pergudrauti radikalias grupuotes šalies viduje. Tokios politikos pavyzdys – jo atsisakymas suimti generolą Mladičių. Serbų nacionalizmas bei istorinės nuoskaudos niekur nedingo, nes jaunimas buriasi į įvairias dešiniąsias partijas ar grupes. Nepaisant to, jog Miloševičius jau daugiau kaip penkis metus ne valdžioje, vyresnio jaunimo pasaulėžiūrą formavo buvusio diktatoriaus propagandos, kurių buvo mokoma mokyklose ir kitose švietimo įstaigose. Dauguma serbų nemėgo Miloševičiaus ir suprato tai, kad jais buvo manipuliuojama ir pan., tačiau jiems niekada nebuvo pateiktas alternatyvus pasaulio vaizdas. Buvusio Jugoslavijos diktatoriaus mirtis kalėjimo kameroje jį pavertė auka daugelio serbų akyse. Netgi Serbijos parlamente buvusio diktatoriaus mirtis buvo pagerbta tylos minute. Taigi pačiai Serbijai dar reikia psichologiškai atsikratyti Miloševičiaus valdymo palikimo.

Be to, dauguma asmenybių, buvusių aktyviais veikėjais Miloševičiaus režime, yra paskirtos į atitinkamai atsakingus postus. Pavyzdžiui, Aleksandaras Tijaničius, buvęs informacijos ministras, šiuo metu yra valstybinės televizijos direktorius; Vida Petrovič Škero, žinoma Džindžičiaus bei Miloševičiaus valdymo eros teisėjų „apvalymo“ politikos priešininkė, šiuo metu yra Aukščiausio Teismo pirmininkė. Be to, dauguma asmenybių, kurios buvo svarbūs politiniai ar kitokie veikėjai Miloševičiaus valdymo laikotarpiu, šiuo metu arba užima svarbius postus valstybės administracijoje, arba yra išlaikę svarų vaidmenį šalies ekonominiame gyvenime.

Buvęs Serbijos užsienio reikalų ministras Goranas Svilanovičius teigė: „Naujoji Berlyno siena buvo pastatyta aplink vakarų Balkanus, išaugus sunkumams gauti vizas keliauti į ES“. Vizų lengvatos tiek kelionėms į ES, tiek į JAV kol kas Serbijai telieka svajone. Be to, 2004 m. Vengrijai tapus ES valstybe-nare, įtampa padidėjo vienoje iš Serbijos provincijų, Vojvodinoje, kurioje gyvena vengrų mažuma. Vizų režimas sudarė sunkumus daugumai šeimų lankyti savo gimines kaimyninėje šalyje. Apskritai, vizų režimas riboja serbų migracijos galimybes, nes, pavyzdžiui, apie 70 proc. studentų, jaunesnių nei 24 metai, niekada nebuvo išvažiavę už Serbijos ribų.

2006 m. rudenį parlamentui svarstyti buvo pateiktas naujos Serbijos konstitucijos projektas, kuris atveria galimybes šalies centralizacijai. Anot Tarptautinės krizių grupės (International Crisis Group) analitiko Džeimso Liono, šis konstitucijos projektas sudaro sąlygas susiformuoti parlamentinei diktatūrai. Tokių įžvalgų prielaida – numatytos plačios parlamento galios teisminės valdžios atžvilgiu. Visgi pagrindinis naujosios serbų konstitucijos projekto tikslas – parodyti Belgrado priešiškumą Kosovo provincijos nepriklausomybės siekiams, kadangi joje yra įtvirtina nuostata, jog Kosovas yra integrali Serbijos dalis.

Kosovo provincija – neišspręsta problema

Viena iš svarbiausių ne tik Serbijos, bet ir viso Balkanų regiono problemų, kurios sprendimas lems ir tolesnę regiono raidą, yra Kosovo provincijos statuso ir ateities klausimas.

Po Juodkalnijos nepriklausomybės referendumo, Serbijos užsienio reikalų ministras Vukas Draskovičius vokiečių žurnalui „Der Spiegel“ teigė, jog jis tikisi, kad šis referendumas galiausiai sustabdys tolesnę šalies (t.y. Serbijos) dezintegraciją. Taigi serbų užsienio reikalų ministras nesitiki ateityje jokių teritorinių netekčių ir tuo pačiu Kosovo provinciją jis laiko Serbijos teritorijos dalimi. Belgradas siekia imtis visų įmanomų diplomatinių priemonių, kad užkirstų kelią Kosovo nepriklausomybės įtvirtinimui ir tarptautiniam pripažinimui. Tai liudija ne tik politinių lyderių pasisakymai, bet ir naujoji konstitucija, kuri sudaro vidines kliūtis Kosovo nepriklausomybei.

Akivaizdu, jog šiuo metu Serbijos vyriausybė delsia su galutiniu sprendimu dėl Kosovo provincijos statuso priėmimo. Pagal Tarptautinės krizių grupės ataskaitą, Belgradas vilkinimo taktika iš dalies išbando Kosovo albanų kantrybę, nes kuo ilgiau Kosovo klausimas nebus sprendžiamas, tuo ilgiau ir provincijos likimas išliks neaiškus. Albanai, netekę kantrybės, gali imtis smurto, kas tik susilpnins jų pozicijas derybose.

Kosovo problema išlieka svarbus Serbijos vidaus politikos elementas. Politikai linkę ir toliau atidėlioti galutinį sprendimą dėl galimų politinių pasekmių. Serbija vilkina derybas dėl Kosovo provincijos naudodama kelias „kortas“. Pirmiausia Belgradas žaidžia su Vakarais serbų ultranacionalistų korta, kad „praradus“ Kosovą šios partijos tik sustiprintų savo pozicijas šalies rinkimuose, kas galėtų lemti ir jų pergalę parlamento rinkimuose. Kitas Vakarų „šantažo“ įrankis gali būti ir karo nusikaltėlių išdavimas.

Europos Sąjunga

2003 m. birželio mėn. Salonikuose įvyko jungtinis Europos Tarybos ir vakarų Balkanų valstybių susitikimas, kurio metu ES pasiūlė savo „neabejotiną paramą vakarų Balkanų valstybių Europos perspektyvai“. Tuo pačiu metu buvo aiškiai duota suprasti, jog Balkanų ateitis yra buvimas ES. 2006 m. pirmoje pusėje, kuomet ES pirmininkavo Austrija, buvo plačiai spekuliuojama galimybe paskatinti ES darbotvarkę vakarų Balkanų atžvilgiu. Kovo mėn. neformaliame susitikime Salzburge Austrijos užsienio reikalų ministrė Ursula Plasnik teigė, jog „Europos vienijimosi procesas be Balkanų yra neišbaigtas“.

Serbija, kaip ir kitos Balkanų regiono valstybės, deklaruoja, jog jos pagrindinis siekis yra narystė ES, o formalūs santykiai tarp ES ir Serbijos yra įtvirtinti stabilizacijos ir asociacijos susitarimu. Visgi ES užtrenkė Serbijai duris 2006 m. kovą, dėl Koštunicos vyriausybės nesugebėjimo (arba nenoro) sugauti buvusį generolą Mladičių. Susitikimai tarp aukščiausių ES pareigūnų ir Serbijos politinio elito tebevyksta, parodant, jog dialogas išlaikomas. Visgi derybos dėl asociacijos sutarties su Serbija buvo įšaldytos ir jų atnaujinimas didžiąja dalimi priklauso nuo Belgrado bendradarbiavimo suieškant ir išduodant karo nusikaltėlius. Serbijos vyriausybei buvo duota suprasti, jog, kol ji nerodys aiškaus progreso link demokratizacijos ir bendradarbiavimo su Vakarais srityje, tol kalbos dėl glaudesnio bendradarbiavimo su ES bus sustabdytos.

Ksenja Milivojevič – Europos judėjimo Serbijoje generalinė sekretorė – teigia, kad kol pagrindinis derybų ir sąlygų formatas nesikeis, tol derybos dėl narystės tarp Serbijos ir ES užtruks daug ilgiau. Jovanas Ratkovičius, Serbijos prezidento Europos reikalų patarėjas, taip pat mano, jog ES nesuteikia savo įsipareigojimų visiškos narystės perspektyvai Serbijos atžvilgiu.

ES susiduria su dilema. Ne tik siekiama palaikyti ir plėtoti glaudesnius ryšius su Serbija, bet ir stengiamasi, jog dabartinė Serbijos vyriausybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus tarptautinei bendruomenei suimant karo nusikaltėlius. Nepaisant spaudimo Belgradui dėl įtariamųjų karo nusikaltimais paieškos, ES valstybių-narių politinis elitas suvokia, jog „prarasti Serbijos negalima“. Pati Serbija kol kas svyruoja, nežengdama pirmo žingsnio link integracijos į ES.

Perspektyvos

Pagrindiniai iššūkiai Serbijai: neįvykdyti įsipareigojimai Hagos tribunolui, neaiški Kosovo provincijos ateitis ir tolesnės institucinės, ekonominės ir socialinės reformos, kurios užtikrintų tolesnį ir glaudesnį bendradarbiavimą su ES.

Radikalios tiek dešiniosios, tiek kairiosios partijos stiprėja, kadangi serbai siekia ekonominių ir socialinių reformų, padėsiančių sumažinti nedarbo lygį, pakelti pragyvenimo lygį ir apskritai šaliai atsigauti ekonomiškai. Tuo tarpu ES turi būti suinteresuota Koštunicos vyriausybės palaikymu dėl gebėjimo daryti spaudimą bendradarbiavimui, sulaikant karo nusikaltėlius ir vykdant reformas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras