Šią savaitę buvo pranešta, jog Europos Sąjungos (ES) šalių nuolatinių atstovų komiteto dauguma priėmė sprendimą, jog jei per ateinantį pusmetį Baltarusija nepagerins padėties savo šalies piliečių teisių ir laisvių sferoje, ji bus išbraukta iš ES prekybos lengvatų sistemos.

Ką gi, atsižvelgiant į Aleksandro Lukašenkos valdymo metodus ir ypač į santykius su opozicija, kurios lyderiai gali reikštis nebent užsienyje, nes namuose yra iškart tupdomi į areštines, minėtas sprendimas yra logiškas, teisingas ir netgi gerokai pavėluotas, nes savo valdymo metodus A. Lukašenka pradėjo diegti dar 1994 m.

Tam, kad suprasti, ko gali netekti Minskas, bendriausiais bruožais galima pasakyti, kad ES prekybos lengvatų sistema yra taikoma besivystančioms šalims, kurios rodo pažangą žmogaus teisių užtikrinimo ir demokratijos diegimo srityse. Šiuo metu didesniais ar mažesniais mastais įvairios lengvatos yra teikiamos net 178 šalims ir pagal apimtis Baltarusija tikrai nėra paskutinė šiame sąraše. Be to, atsižvelgiant į vis augantį Kremliaus spaudimą dėl gamtinių dujų kainų kėlimo, kuris gali gerokai supurtyti visą Baltarusijos ekonomiką, papildomos ES sankcijos artimiausiu metu A. Lukašenkos režimui, ko gero, gali būti tikrai skausmingos. Savo ruožtu, ekonominio pragyvenimo lygio smukimas yra viena pagrindinių priežasčių, keliančių visuomenės nepasitenkinimą, kuriam nuraminti ilgainiui gali nepakakti vien tik režimą ginančių vidaus reikalų sistemos ar specialiųjų pajėgų.

Tačiau, net ir aiškiai konstatuojant faktą, jog po pompastiškai laimėtų eilinių prezidento rinkimų A. Lukašenka susiduria su vis didesniu dvipusiu spaudimu, kuris reiškia, kad jo režimas jau nepriimtinas net tik demokratinėje Europoje, bet ir nebeparankus autokratinei Rusijai, nuostabą kelią tai, kad, priimant ES šalių nuolatinių atstovų komiteto sprendimą, prieš galimas sankcijas Minskui balsavo Kipras, Graikija, Lenkija, Latvija ir Lietuva.

Į pirmųjų dviejų valstybių argumentus, ko gero, neverta gilintis, nes nei ypatingos ekonominės gijos, nei geografinė partnerystė su Baltarusija jų nesieja. Tuo tarpu Lenkijos, Latvijos bei Lietuvos pozicija atrodo, švelniai tariant, intriguojančiai.

Galima daryti prielaidą, jog kaimyninių Baltarusijai valstybių sprendimą nepritarti galimoms sankcijoms lėmė ekonominiai motyvai, pavyzdžiui, didesnės prekybos su Minsku apimtys arba Baltarusijos, kaip tranzitinio koridoriaus, pralaidumas. Tačiau ES ekspertai pareiškė, kad minėtos sankcijos turi labiau politinę, o ne ekonominę potekstę, nes prekybos sritys, kurias jos gali paliesti, tesudaro 12 proc. Baltarusijos eksporto į ES rinkas. Vadinasi, galimi ekonominiai lenkų, latvių bei lietuvių pasiteisinimai kažin ar atrodys rimtai. Tokiu atveju dar sunkiau darosi suprasti pademonstruotą politinį prielankumą Minskui, kuris radikaliai kertasi su neabejotinomis demokratinėmis ES vertybėmis.

Be to, reikia pastebėti, kad bent jau pastaruoju metu šios trys minimos šalys sugeba savotiškai išsiskirti Sąjungos kontekste. Lenkijoje valdantis brolių dvynių Kačinskių duetas jau ne kartą viešai kritikavo ES politiką. Latvija nesenai pasižymėjo problemomis pasienyje su Lietuva, kurių atgarsiai jau pasiekė ir Europos Komisiją (EK). Lietuva, savo ruožtu, demonstruodama savotišką europinį pionieriškumą (pirmieji ratifikavome Sutartį dėl konstitucijos Europai, norėjome kuo anksčiau įsivesti eurą, pagal apklausas labiausiai pritariame tolimesnei europeizacijai ir t.t.), šį kartą rizikuoja likti nesuprasta, ypač atsižvelgiant į Minsko pretenzijų kontekstą dėl Vilniaus iniciatyvų rengti oranžinę revoliuciją.

Kitas aspektas, kuris kažkaip keistai sutampa su bent jau Lenkijos ir Lietuvos balsavimu ES šalių nuolatinių atstovų komitete, yra ne per seniausiai atskleista galimo Baltarusijos šnipo istorija. Pastarasis buvo sulaikytas Vilniuje Lenkijos teisėsaugos prašymu ir laukia išdavimo Varšuvai, kur bus apkaltintas skatinimu šnipinėti. Lietuvoje, savo ruožtu, pasklido informacija, kad mainais už savo pilietį Minskas Vilniui siūlo nutraukti bet kokius įtarimus minėtiems Lietuvos pareigūnams, kurie neva padėjo rengti sąmokslą prieš A. Lukašenkos režimą. Tokiu atveju bent jau Lietuvos balsavimą prieš sankcijų Baltarusijai perspektyvą būtų galima laikyti savotišku derybiniu žingsniu laukiant Minsko reakcijos.

Tačiau apibendrinimas ir vėl susiveda į jau ne kartą konstatuotą politinį Vilniaus neryžtingumą, kuris, viena vertus, gali menkinti mūsų šalies autoritetą demokratiniuose Vakaruose, o kita vertus, rytinėms diktatūroms atskleidžia silpnąsias vietas, kuriomis pastarosios gali bet kada pasinaudoti ir galbūt tai jau sėkmingai daro, atsižvelgiant į visus Lietuvos ir tos pačios Lenkijos vidaus politikos siūbavimus.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.