Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  FARC: įtakinga senojo pasaulio liekana

Vaiva Sapetkaitė, VU TSPMI magistrė
2008 09 10

Kolumbijos ginkluotosios revoliucinės pajėgos (isp. Fuerzas armadas revolucionarias de Colombia, FARC) yra seniausia aktyvi karinė marksistinės pakraipos grupuotė Lotynų Amerikoje. Be to, ji yra viena turtingiausių pasaulyje. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje FARC sugebėjo paversti Kolumbiją beveik nevaldoma valstybe, o šį pavasarį sukėlė Kolumbijos, Ekvadoro ir Venesuelos diplomatinių santykių krizę.

FARC save vadina partizanais, o JAV, Europos Sąjunga, Kolumbijos valdžia ją traktuoja kaip teroristus. Į grupuotės veiklą žiūrint iš šono, ryškėja mokančių gerai pasipelnyti ir iki dantų ginkluotų, neva ideologinius pagrindus turinčių „mafijozų“ paveikslas. Negalima ginčytis tik dėl vieno – FARC yra finansiškai galingas, gerai techniškai aprūpintas ir organizuotas darinys.

Susikūrimas ir raida

Nors FARC įkurta 1964 m. kaip Kolumbijos komunistų partijos karinis sparnas, jos šaknys slypi 1948–1958 metų Kolumbijos pilietiniame kare tarp liberaliųjų ir dešiniųjų politinių jėgų. Karas įsižiebė, kai dešiniųjų vyriausybės nurodymu buvo nužudytas tuometinis liberalų lyderis. Per konfliktą susikūrė daug partizanų grupelių, palaikančių liberalus ir kovojančių prieš dešiniųjų valdžią bei dešinės pakraipos ginkluotas grupes. Vis dėlto po kurio laiko dalis partizanų nusivylė liberalais, juos patraukė komunizmas. Viena tokia atskilusi grupė, vadovaujama Manuelio Marulandos (tikrasis vardas Pedro Antonio Marin), tapo tuo, ką dabar vadiname FARC.

Gyvavimo pradžioje FARC pritraukė rėmėjų iš atokių šalies provincijų, bet realios įtakos įgavo tik aštuntame dešimtmetyje. FARC iškilimą nulėmė pinigų srautai iš naujosios veiklos – grupuotė „apmokestino“ narkotikų gamintojus ir kasmet surinkdavo apie 300 mln. dolerių. Taip padidėjo galimybės įsigyti ginklų ir suburti naujų karių. Tada, žinoma, atsirado naujas priešas – narkotikų prekeiviai. Jie pradėjo formuoti savas sukarintas grupeles arba tiesiog prisidėdavo prie jau egzistuojančių. Nors dauguma jų siekė savų tikslų, tačiau dangstėsi politinės kovos su kairiaisiais maištininkais pretekstu.

FARC nusikalstamos veiklos spektras platus: grupuotė užsiima išpuolių prieš Kolumbijos karinius ir politinius objektus rengimu, grobia įkaitus (dažnai šalies ir užsienio politikus, policininkus, pareigūnus, netgi vaikus), plėšia bankus, užsiima reketu. FARC veikia ir kaimyninėse šalyse – pasirenka taikinius Venesueloje, Ekvadore ir Panamoje, nors tiek Venesuelos, tiek Ekvadoro lyderiai palankesni FARC nei proamerikietiškai Kolumbijos valdžiai. Venesuelos prezidentas ne kartą yra kėlęs klausimą, kad FARC reikėtų išbraukti iš teroristinių grupuočių sąrašo. Grupuotė ginklų gauna iš Kubos ir Venesuelos armijos kariškių (oficiali versija – be Venesuelos valdžios palaiminimo), taip pat jų įsigyja iš tarptautinių nusikaltėlių organizacijų Meksikoje ir Brazilijoje.

Nesėkmingos kompromiso paieškos

1984-aisiais prasidėjo derybos tarp Kolumbijos vyriausybės ir FARC dėl ugnies nutraukimo. Tada buvo amnestuota daug FARC narių, o grupuotė žadėjo atsisakyti ginkluotos kovos, tačiau per derybų laikotarpį dešiniosios pakraipos sukarintos grupuotės pradėjo puldinėti FARC, ir tai galiausiai privedė prie derybų žlugimo. 1985 metais FARC bandė įkurti legalią politinę partiją – Patriotų sąjungą, bet dešiniųjų kariniai būriai pradėjo žudyti naujosios partijos narius, ir FARC legalios politikos ambicijų atsisakė.

FARC ketverius metus (1998–2002) praktiškai kontroliavo trečdalį Kolumbijos teritorijos (maždaug 42 tūkst. kvadratinių kilometrų). Įdomiausia, kad ją grupuotei padovanojo pati šalies valdžia. 1998 metais Kolumbijos prezidentu buvo išrinktas Andresas Pastrana, žadėjęs sudaryti taiką su FARC. Kad grupuotė sutiktų derėtis, jai buvo užleista didelė teritorija šalies pietryčiuose.

Derybos buvo pradėtos, tačiau naudos neatnešė. Vyriausybė keletą kartų jas stabdė, teigdama, kad FARC teikia prieglobstį teroristams ir vykdo nusikaltimus. Kol oficialiai vyko derybos, grupuotė pagrobė daugumą savo įkaitų, aiškiai parodydama savo požiūrį į kompromiso ieškojimą. Tik į valdžią atėjus JAV remiamam Alvaro Uribe pavyko sustiprinti Kolumbijos pajėgas ir susilpninti FARC įtaką. Po to, kai FARC užgrobė lėktuvą su juo skridusiu aukštu šalies pareigūnu, A. Uribe atšaukė derybas ir atsiėmė A. Pastranos užleistą teritoriją.

FARC nesėkmės – kas iš to?

Prieš keletą mėnesių per Kolumbijos karių operaciją Ekvadore žuvo Raulis Reyesas, antrasis žmogus FARC hierarchijoje. Pasak Kolumbijos vyriausybės, konfiskavę nešiojamųjų kompiuterių, valdžios atstovai rado įrodymų, kad Venesuela bendradarbiauja su FARC. R. Reyeso kompiuteryje esanti medžiaga atskleidė, kad prezidentas Hugo Chavezas skyrė jai 300 mln. dolerių. Be to, buvo akivaizdžiai juntamas ir Ekvadoro nuolaidžiavimas grupuotei.

Tiesa, per šį konfliktą kilo problemų ir pačiai Kolumbijai (juk jos pajėgos be leidimo vykdė karinius veiksmus kitos šalies teritorijoje) – po operacijos „susektos“ šalys nutraukė diplomatinius santykius ir prasidėjo grasinimai kariniu konfliktu. Venesuela ir Ekvadoras nusiuntė savo karius į pasienį su Kolumbija. Venesuela net pagrasino nacionalizuoti Kolumbijos kompanijas, veikiančias jos teritorijoje.

Kitas smūgis marksistiniam judėjimui – FARC įkūrėjo ir ilgamečio vado M. Marulandos mirtis šių metų kovo mėnesį. Jį pakeitė Alfonso Cano. Vado pasikeitimas teikė vilčių išlaisvinti ne vienus metus džiunglėse laikomus FARC įkaitus, ypač kai grupuotę pradėjo spausti ir seni draugai. Kubos ir Venesuelos lyderiai skatina FARC paleisti visus įkaitus ir ieškoti kompromiso su valdžia.

Šiais metais Kolumbijos valdžia, pinigais ir technika paremta JAV, sugebėjo gerokai susilpninti partizanus teroristus. Efektyvi buvo ir originali A. Uribe taktika – įkurtas fondas FARC dezertyrams: pasidavusiems sukilėliams siūloma sąlyginė laisvė (tam tikra dalinė amnestija už nusikaltimus) ir premijos už vertingą informaciją. Kadangi grupuotė yra praradusi ideologinį pagrindą, demoralizuoti ir išvargę kariai gana lengvai pereina į kitą pusę. Praėjusiais metais iš FARC dezertyravo apie tris tūkstančius įvairaus rango narių.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras