L. Brežnevas: ar baigėsi stagnacija? (1)
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas 2006 12 21
Antradienį, gruodžio 19 dieną, Leonidui Brežnevui būtų sukakę visas 100. Tuos slogios stagnacijos laikus, tvyrojusią tariamo stabilumo atmosferą prisimena ir vertina žurnalistas, politikos apžvalgininkas Česlovas IŠKAUSKAS.
Sunku įsivaizduoti tokį amžių žmogaus, kuris, jau būdamas virš 70, judėjo palaikomas kitų politbiuro narių už rankų, sunkiai beapvertė liežuvį, tuo tarpu kalbas padėjėjai jam rašė ilgas tarsi paklodes.
Klausimas: Ar galima traukinį suvynioti į laikraštį?
Atsakymas: Galima, jeigu jame bus Brežnevo pranešimas.
Anuomet per Lietuvos radiją grupė žurnalistų rengė rytinių laikraščių apžvalgas. Džiaugėmės, kai vieninteliame lietuviškame dienraštyje Tiesa būdavo spausdinamas koks nors L. Brežnevo pranešimas TSKP CK plenume: parašei anonsą, sulenkei storą laikraščio tekstą ir atiduodi diktoriams. Užtat šie spjaudosi, nes skaito ilgai ir nuobodžiai iki pietų... Reikia pastebėti, kad nuo sąjunginio vado nedaug kuo atsilikdavo P. Griškevičiaus kalbų ilgumas, tad kartais A. Saduko ar V. Širkos (būtinai diktorių-vyrų) skaitomos spaudos apžvalgos buvo tikra kankynė... Neveltui atsirado ir toks anekdotas:
Brežnevas savo pranešimo rašytojui:
- Kodėl tu man tokį ilgą parašei? Keturias valandas turėjau skaityti...
- Leonidai Iljičiau, jūs perskaitėt visus keturis to paties teksto egzempliorius...
Apskritai Leonidas Iljičius, kaip dabar rašo amžininkai, buvo linksmas marazmatikas, ordinininkas-rekordinininkas. Šiuos žaisliukus jis iš tikrųjų mėgo...
Ateina Brežnevas į politbiuro posėdį, o ant švarko nė vieno ordino.
- Leonidai Iljičiau, kur jūsų apdovanojimai? klausia.
- Oi, pamiršau juos nusegti nuo pižamos!
Tačiau kartais šie anekdotai peraugdavo į negailestingą genseko neįgalumo pajuoką:
Kalbama, koks nelaimingas buvo krokodilas, suvalgęs Brežnevą... Kodėl? Ogi dvi savaites viduriavo ordinais...
Paprastai vengiame šaipytis iš seno ligoto žmogaus. Tačiau rusai L. Brežnevo nesigailėjo. Štai kaip jis susitikęs sveikino našlę Nadeždą Krupskają:
- A, Nadežda Konstantinovna... Kaipgi, ir jūsų vyrą draugą Krupskį prisimenu...
Nei apie vieną SSRS lyderį nebuvo tiek anekdotų kaip apie Leonidą Iljičių šį geraširdį vešlių antakių senuką, kuris iki paskutinės savo gyvenimo minutės 1982-ųjų lapkričio 10 d. norėjo būti nemirtingas. Bet 100-metis ne tik metas prisiminti linksmus anekdotus nelinksmais stagnacijos laikais, bet ir įvertinti jo 18 valdymo metų.
Kilęs iš gilios Ukrainos provincijos, L. Brežnevas netrukus atsidūrė Maskvoje ir 1957 m. padėjo Nikitai Chruščiovui kovoje dėl vadovavimo partijai, netgi tapo politbiuro nariu, o 1960 m. Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininku. 1964 m. įvyko pirmas šalyje bekraujis perversmas, kurio iniciatorius Leonidas Iljičius. N. Chruščiovas išleistas į užtarnautą poilsį dėl sveikatos būklės, kompartijos vadovu išrinktas L .Brežnevas, o vyriausybės Aleksejus Kosyginas.
Rusų apžvalgininkai ir šiame procese pastebi vieną slavišką dėsningumą: Rusijoje savo viršininką paprastai nuverčia artimiausias pavaldinys, kurį patį vadovas tokiu ir padarė. N. Chruščiovas kažkada L. Brežnevą paskyrė kompartijos CK sekretoriumi. Pastarasis tuomet atrodė tylus, nesiveržiantis į pirmąsias valdžios gretas veikėjas, nedalyvaujantis intrigose, o pirmuoju smuiku kovoje dėl tos valdžios tada grojo Šelepinas, Semičastnas, Podgornas ir kt. A. Kosyginas buvo laikomas techniniu premjeru ir į sąmokslininkų sąrašą neįėjo.
Bet, tapęs generaliniu kompartijos sekretoriumi ir pirmuoju SSRS asmeniu, L. Brežnevas savo globėjus vieną po kito išvarė į pensiją, o pats įgijo neribotą valdžią. Toji valdžia, kaip mano interneto svetainės http://www.grani.ru/ apžvalgininkas Borisas Sokolovas, tik vėliau buvo pradėta apibūdinti taikliu vardu stagnacija. Politinis gyvenimas SSRS per jo 18 valdymo metu apsitraukė kaip nejudantis kūdros vanduo: jokios Stalino kulto kritikos, jokių Chruščiovo reformų kvapo, jokio ekonomikos atsinaujinimo. Žinomas politologas Ilja Milšteinas tuos laikus pavadino beviltišku stabilumu nebuvo revoliucijų, karų, didžiulių konfliktų ir Stalino laikų represijų. Vienintelis L. Brežnevo politikos arkliukas kova už taiką visame pasaulyje. Tačiau ir šis arkliukas buvo toks paliegęs, kad nenujojo niekur. Pasaulis įklimpo į šaltojo karo liūną, ginklavimasis augo, Rytų ir Vakarų karinių blokų priešprieša didėjo... Sovietų Sąjunga, apsisupusi branduolinių raketų skydu, pamažu merdėjo. Jokio socializmo su žmogiškuoju veidu neatsirado. Tiesa, dar vegetavo rožinė sovietinių gyventojų viltis komunizmas. Tačiau tikrovėje ji buvo seniai palaidota. Sovietų Sąjunga grimzdo į ekonominę pelkę. Čia verta prisiminti tokį anekdotą:
Klausimas:
- Leonidai Iljičiau, mėsos nėr, žuvies nėr, kiaušinių nėr, ir kaip mes nueisime į komunizmą?
Brežnevas:
- O kas sakė, kad kelyje bus maitinama?
Apžvalgininkas B. Sokolovas paradoksaliai lygina L. Brežnevą ir V. Putiną. Prieš juos valdę didžiosios valstybės vadovai N. Chruščiovas ir B. Jelcinas taip pat kažkuo panašūs: savo nenuspėjamumu, išsišokimais, pomėgiu išlenkti taurelę. Su jais asocijuojasi politinio atlydžio sąvoka. Po jų ėję lyderiai L. Brežnevas ir V. Putinas savo pilkumu, visų sferų kontrole labiau panašūs negu skiriasi. Abu jie palaidojo reformas ir perestroiką, abu jie įvedė sąvoką valdoma demokratija ir suformavo informacinę valdžios monopoliją, abiejų jų ramstis biurokratija, apimanti ir armiją, ir specialiąsias tarnybas.
Sulaužyti brežnevinį-putinišką valdymą gali tik revoliucija, mano politologai. Jeigu jos nebus, tai dabartinis Rusijos vadovas galės pakartoti L. Brežnevo likimą mirti, būnant imperijos molinėmis kojomis vadovu, nusinešant į Anapilį visus negarbės ordinus ir prastą šlovę.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |