Pirmoji straipsnio dalis

Pastaruosius kelis dešimtmečius sparčiai auganti ekonomika privertė Kiniją susidurti su nauja energetinio saugumo problema. Kinijos ekonomika, o kartu ir paties politinio režimo stabilumas neišvengiamai tampa vis labiau priklausomas nuo energetinių išteklių importo. Siekdamas mažinti priklausomybę nuo nestabilių Vidurio Rytų bei importuotoju iš eksportuotojo virstančio pietryčių Azijos regiono, Pekinas yra priverstas vykdyti aktyvią naftos importo diversifikavimo politiką. Vakarų valstybių puoselėjamas demokratines normas paminančios Kinijos geopolitikos specifiką gerai atskleidžia Kinijos stiprėjimo tendencijos vis svarbesniu naftos šaltiniu tampančioje Afrikoje.

Tačiau Kinijai aktualus ir dar vienas ne mažiau svarbus energetinio saugumo problemos aspektas. Tai – strateginė saugumo problema, atsiradusi dėl didžiosios dalies importuojamų naftos išteklių gabenimo kitų valstybių (daugiausia JAV) kontroliuojamais jūrų keliais. Šią problemą Pekinas mėgina spręsti ieškodamas alternatyvių naftos šaltinių ir transportavimo maršrutų.

 Strateginiai pažeidumai

Afrikoje ar Vidurio Rytuose išgauta nafta tanklaiviais gabenama Kinijos nekontroliuojamais vandens keliais, kurių saugumą daugiausia užtikrina JAV karinis laivynas. Tai (turint omenyje galimą Kinijos ir JAV geopolitinių interesų susidūrimą) neabejotinai kelia Kinijai saugumo problemų.

Jūrų keliais gabenama nafta turi įveikti ypatingą strateginę reikšmę turinčius taškus – sąsiaurius arba kanalus – per kuriuos kiekvieną dieną yra gabenami maždaug trys penktadaliai pasaulio naftos ir kuriuos užblokavus poveikį pajustų visos didžiausios naftos importuotojos. Dažniausiai įvardijami 6 tokie taškai: Panamos kanalas Centrinėje Amerikoje (kontroliuojamas Panamos), Bosforo sąsiauris Turkijoje, Egipto kontroliuojamas Sueco kanalas, Omano ir Irano teritoriniuose vandenyse esantis Ormuzo sąsiauris (juo neišvengiamai turi praplaukti visi iš Persijos įlankos naftą gabenantys tanklaiviai), Malakos sąsiauris Pietryčių Azijoje (kontroliuojamas Malaizijos, Singapūro ir Indonezijos) ir Bab el Mandebo sąsiauris (iš Raudonosios jūros į Indijos vandenyną).

Visais jais, išskyrus Bosforą ir Suecą, naudojasi ir Kinija. Svarbiausi Pekinui – Ormuzo (Saudo Arabijos nafta), Bab el Mandebo (juo gabenama nafta iš Sudano) ir Malakos (visa Indijos vandenynu į Kiniją transportuojama nafta) sąsiauriai, nes jais Kinija gabena maždaug 85 proc. importuojamos naftos.

Viena iš priežasčių, kodėl Pekinas, išnaudodamas JT ST nuolatinės narės mandatą, vetuoja JAV inicijuojamas griežtas sankcijas Irano branduolinės programos atžvilgiu, yra Kinijos interesas neleisti dar labiau destabilizuoti jau ir taip nestabilaus Vidurio Rytų regiono. Galima prognozuoti, jog JAV karinių veiksmų prieš Iraną atveju pastarasis beveik neabejotinai užblokuotų Ormuzo sąsiaurį. Tai reikštų milžinišką smūgį Kinijos ekonominiam, o kartu ir socialiniam bei politiniam stabilumui. Malakos ir Bab el Mandebo sąsiauriai, Pekino akimis žiūrint, yra nesaugūs ne tik dėl to, jog juos kontroliuoja kitos valstybės, bet ir dėl potencialios teroristų grėsmės.

Šie strateginiai pažeidumai verčia Pekiną ieškoti alternatyvių naftos šaltinių ir transportavimo maršrutų. Akivaizdžiausi pavyzdžiai – Kinijos pastangos energetiškai suartėti su Lotynų Amerika, Kanada ir Centrinės Azijos valstybėmis.

Jūrinio importo keliai

Pastaraisiais metais itin padidėjo Kinijos dėmesys Lotynų Amerikai: nuo 1999 m. iki 2004 m. Kinijos importo iš Lotynų Amerikos apimtys išaugo nuo 3 iki 22 milijardų JAV dolerių, o eksporto – nuo 5 iki 18 milijardų. Akivaizdu, kad Lotynų Amerika Kinijai tarnauja kaip energetinių žaliavų šaltinis bei prekių realizavimo rinka. Energetinio saugumo požiūriu, Lotynų Amerika gali tapti strategiškai itin svarbiu žaliavos eksportuotoju ne tik dėl didelių naftos resursų (pavyzdžiui, Venesueloje yra sukaupta maždaug 7 proc. visų pasaulio naftos išteklių), bet ir dėl geografinės padėties (iš Lotynų Amerikos tampa įmanomas naftos transportavimas Ramiuoju vandenynu, taip išvengiant Malakos sąsiaurio keliamų strateginio saugumo problemų).

Pekino vykdoma politika Venesueloje neblogai iliustruoja stiprėjančios Kinijos įtakos Lotynų Amerikoje tendencijas. Po Kinijos viceprezidento vizito Venesueloje 2005 m., Kinija ir Venesuela pasirašė daug svarbių energetinių susitarimų, pavyzdžiui, Kinijos nacionalinei naftos korporacijai (Sinopec), kuri jau eksploatuoja du didelius Venesuelos naftos telkinius, į naftos gavybą buvo leista investuoti dar kelis šimtus milijonų dolerių. Tokia situacija aštrina ir taip sudėtingus JAV ir Venesuelos santykius, o tai naudinga Kinijai. Venesuelos prezidentas H. Čavesas Kinijos valstybinių naftos kompanijų įtakos išaugimą netgi pavadino ilgai lauktu išsilaisvinimu nuo šimtamečio JAV dominavimo Venesuelos energetikoje.

Kita vertus, Kinija Lotynų Amerikoje dar tik įsibėgėja. Nepaisant su Venesuela, Kuba ir Brazilija pasirašytų energetinių susitarimų bei derybų su Argentina, Kolumbija, Bolivija, Ekvadoru ir kt., Kinijos naftos importas iš Lotynų Amerikos kol kas sudaro tik maždaug 3 proc. viso Kinijos naftos importo. Ne itin sėkmingi ir mėginimai išnaudoti Lotynų Amerikos geografinę padėtį – projektas išvesti naftotiekį į vakarinę žemyno pakrantę stringa dėl komplikuotų Venesuelos ir Kolumbijos santykių, o naftos gabenimą Panamos kanalu apsunkina JAV iniciatyva padidinti muitai į Aziją transportuojamai naftai.

Įžūlią Kinijos energetinę diplomatiją atspindi ne tik suaktyvėjimas tradicinėje JAV įtakos sferoje – Pietų Amerikoje, tačiau ir stiprėjantis energetinis dialogas su JAV pašonėje esančia Kanada. Viena vertus, tai gali labai padidinti įtampą taškuose, kuriuose jau dabar susikerta Kinijos ir JAV geostrateginiai interesai (pavyzdžiui, Taivanyje). Kita vertus, Kanada, kuri yra didžiausia naftos eksportuotoja į JAV, yra antra (po Saudo Arabijos) pagal turimus naftos išteklius valstybė pasaulyje (maždaug 16 proc. visų naftos resursų), todėl Kinijos suinteresuotumas nestebina. 2006 m. sausį įvykusį pirmąjį Kanados ministro pirmininko oficialų vizitą Kinijoje sekė Kinijos nacionalinės naftos kompanijos (CNOOC) gausios investicijos į Kanados naftos sektorių. Be to, susitarta dėl naftotiekio iš centrinės Kanados į vakarinę pakrantę projekto: iš čia į Kiniją Ramiuoju vandenynu bus gabenama maždaug 200 tūkst. BPD.

Dar vienas alternatyvaus jūrinio naftos importo šaltinis – Pietryčių Azijoje esanti Pietų Kinijos jūra. Geoenergetiniu požiūriu, Pietų Kinijos jūra, kurioje sukaupta maždaug 28 mlrd. barelių naftos atsargų, yra ypatingos svarbos objektas. Problema ta, jog į šios jūros naftą pretenduoja ir daugiau valstybių: Pietų Kinijos jūrą dalijasi Filipinai, Vietnamas, Kinija, Malaizija, Indonezija. Ekonomiškai sparčiai stiprėjančioms Indonezijai ir Malaizijai naftos importo problema jau greitai gali tapti ne mažiau aktuali nei Kinijai, todėl valstybėms niekaip nepavyksta susitarti dėl Pietų Kinijos jūros teritorijų kontroliavimo. Be to, Kinija yra priversta deramai atsižvelgti į Malaizijos ir Indonezijos interesus, kadangi šios šalys kontroliuoja Pekinui gyvybiškai svarbų Malakos sąsiaurį.

Kaspijos jūros regionas

Kinija intensyviai ieško ir alternatyvių sausumos importo kelių. 2002 m., 16-ojo Kinijos komunistų partijos suvažiavimo metu, buvo išplėtota strategija „Go West“, kurios esminis tikslas – paskatinti energetinį dialogą su Rusija ir Centrinės Azijos valstybėmis.

Svarbiausias Kinijos taikinys Centrinėje Azijoje – Kazachstanas. 2005 m. Kazachstaną ir Kiniją sujungė naftotiekis Atasu-Alashankou. Tai pirmasis naftotiekis, kuriuo apeinama Rusija ir nafta tiesiogiai iš Kazachstano tiekiama Kinijai. Šiuo naftotiekiu į Kiniją jau teka ir Rusijos, kuri šiais metais taip pat paskelbė ambicingus planus nutiesti du naftotiekius į Kinija, nafta (šiuo metu Kiniją tiesiogiai pasiekia tik sąlyginai nedidelis geležinkeliu gabenamos Rusijos naftos kiekis). Kazachstanas Kinijai aktualus ir dėl milžiniškų šios šalies gamtinių dujų rezervų. Šiais metais Kinija paskelbė projektą, pagal kurį šalia naftotiekio Atasu-Alashankou numatyta nutiesti ir dujotiekį. Kinijos kompanijos labai intensyviai veikia ir autoritarinėje Turkmėnijoje bei Uzbekijoje.

Nepaisant Kinijos įtakos didėjimo Centrinėje Azijoje, svarbiausiu strateginiu Kinijos partneriu Kaspijos jūros regione išlieka Iranas. Partnerystės pagrindas – ne tik ginklų prekyba (Kinija – stambiausia ginklų tiekėja Irane) ar bendras suinteresuotumas JAV įtakos regione mažinimu, bet ir ilgalaikiai Teherano ir Pekino susitarimai dėl naftos ir dujų tiekimo bei Irano naftos telkinių perleidimas Kinijos valstybinėms kompanijoms. Irano eksportuojama nafta sudaro maždaug 15 proc. Kinijos naftos importo.

Vis dėlto Iraną, Afganistaną, Pakistaną, Indiją ir Kiniją turinčio sujungti naftotiekio projektas, kuris ir taptų Kinijos alternatyva naftos gabenimui Indijos vandenynu, jau kelerius metus stringa dėl rimtų Indijos ir Pakistano nesutarimų, Irano branduolinės programos sukeltos tarptautinės bendruomenės reakcijos bei JAV nesuinteresuotumo šiuo projektu.

Išvados           

Kinija, siekdama išvengti priklausomybės nuo energetinių išteklių importo iš Vidurio Rytų bei ieškodama alternatyvių naftos transportavimo maršrutų, pastaraisiais metais tapo itin svarbiu energetiniu veikėju. Kinija daug investavo Afrikoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Centrinėje Azijoje, Pietryčių Azijoje ir kt. Vienur Kinija jau tvirtai įleido šaknis (Afrika), kitur dar tik kloja pamatus rimtesnei energetinei partnerystei (Lotynų Amerika, Kanada). Energetinių veiksnių determinuota Kinijos geopolitika gali smarkiai sukomplikuoti tarptautinės sistemos status quo. Kodėl?

Pirma, tarptautiniam saugumui grėsmę kelia Kinijos energetinis flirtas su nedemokratiniais režimais. Kinija užsimerkia prieš tokiose energetikos partnerėse kaip Iranas, Sudanas, Libija, Angola, Uzbekistanas ar Venesuela vyraujančias žmogaus teisių pažeidinėjimo, vyriausybės legitimumo nebuvimo, nusikalstamumo ir klaninių interesų klestėjimo, opozicijos persekiojimo tendencijas. Negana to, Kinija remia šias valstybes ir kursto jose vykstančius konfliktus tiekdama ginklus bei gindama nuo griežtesnių sankcijų tarptautinėse organizacijose. Taip Pekinas užsitikrina nedemokratinių valstybių lyderių, kuriems ir tenka didžioji už energetinių išteklių eksportą gauto pelno dalis, pasitikėjimą. Tokia situacija gali paskatinti dar didesnį socialinių neramumų ir smurto proveržį jau ir taip nestabiliuose Rytų Afrikos, Lotynų Amerikos bei Centrinės Azijos regionuose, kuriuose Kinijos įtaka turėtų palaipsniui augti.

Antra, Kinijos vykdoma energetinė politika gali destabilizuoti pasaulinę ekonomikos situaciją. Energetinis saugumas Pekinui yra pernelyg svarbi sritis, kad ją būtų galima patikėti „nematomos rinkos rankos“ kontrolei. Vienas iš Kinijos energetikos strategijos elementų yra mėginimas per didžiausias Kinijos naftos kompanijas (CNPC, Sinopec ir CNOOC) įgyti tiesioginę naftos produkcijos kontrolę didžiosiose žaliavų šalyse-eksportuotojose. Siekiama užtikrinti, kad Pekino kontroliuojamų telkinių nafta būtų nukreipiama tiesiogiai į Kiniją ir nebūtų parduodama pasaulinėje naftos rinkoje. Jei Kinijai pavyktų paversti kai kurias šalis išimtinai Kinijos interesams tarnaujančiais naftos tiekėjais, galimybė pasaulinei naftos rinkai efektyviai reaguoti į staigius naftos tiekimo sutrikimus labai sumažėtų: „nulinės sumos“ principu paremtas naftos produkcijos paskirstymo pasekmes gerai atskleidė 1973 m. pasaulinė naftos krizė.

Ar Kinijos geoenergetika iš tiesų virs geopolitinių konfliktų ar net pasaulinės naftos krizės katalizatoriumi, parodys netolima ateitis.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.