Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Istorinis etninis trikampis: gruzinai, osetinai ir abchazai

Greta Tučkutė
2008 09 06

Nuo šių metų rugpjūčio didelis visuomenės dėmesys sutelktas į nedidelę Pietų Kaukazo šalį – Gruziją, karo žlugdomą ir niokojamą viso pasaulio akivaizdoje. Pagrindinė karo priežastis – separatistinės teritorijos – Abchazija ir Pietų Osetija, kurios su Rusijos Federacijos pagalba siekia įtvirtinti savo kaip nepriklausomų šalių statusą. Išprovokuota Gruzijos valdžia nusprendė pulti Pietų Osetiją, o atsakydama į ataką ir motyvuodama tuo, kad gina savo piliečius, į konfliktą įsitraukė Rusijos Federacija.

Kaip gilesnes karo priežastis būtų galima įvardyti tai, kad nuo 2004 m. Gruzijoje perėmus valdžią provakarietiškam elitui ši šalis pasuko vakarietišku keliu. Kaip vienas pagrindinių Gruzijos užsienio politikos prioritetų – narystė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje (North Atlantic Treaty Organisation, NATO), o ateityje – prisijungimas ir prie Europos Sąjungos (ES). Dėl naujos valdžios atėjimo Gruzija visada buvo stipriai palaikoma Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir naujųjų NATO narių, tokių kaip Lietuva bei Lenkija.

Rusija, siekdama išlaikyti savo įtaką regione, visą laiką palaikė separatistines Abchaziją ir Pietų Osetiją, tačiau niekada nepripažino šių teritorijų kaip nepriklausomų valstybių. Taip pat trikdė Gruzijos ekonominį augimą, įvesdama ekonomines sankcijas, persekiodama Gruzijos piliečius, dirbančius ir gyvenančius Rusijoje, ir t. t.

Taip pat reikėtų paminėti svarbią Gruzijos geostrateginę padėtį, lemiančią didžiųjų pasaulio veikėjų susidomėjimą arba atvirkščiai – kai kuriais atvejais pasyvumą (kaip kad ES didžiųjų narių elgesį pastarojo konflikto atveju).

Tačiau įvertinus visas anksčiau išvardytas konflikto prielaidas, vis tik galima pastebėti, kad Rusija išnaudoja susidariusią situaciją sau palankia linkme, nes istoriškai yra užprogramuotos šio konflikto užuomazgos ir nuolatinės įtampos židinys regione.

Gruzija ir Pietų Osetija

Osetinai kilę iš klajoklių alanų šeimos, sarmatų genties. Krikščionimis jie tapo tik ankstyvaisiais viduramžiais – tam įtakos turėjo gruzinai ir Bizantija. Mongolų valdymo periodu buvo nustumti iki Dono upės (Rusijos teritorijoje), tačiau vėliau sugrįžo į Kaukazo kalnus, Gruziją, kur suformavo tris atskiras teritorijas. Digorą – vakaruose, valdomą kaimynų – islamiškosios Kabardos žmonių. Tuallagą – pietuose, kur dabartinė Pietų Osetija, buvusi istorinės Gruzijos kunigaikštystės Samachablo dalis. Įsikurdami Gruzijos kunigaikštystės pietuose, osetinai rado prieglobstį nuo juos persekiojusių mongolų. Šiaurėje – dabartinė Šiaurės Osetija, valdoma Rusijos nuo 1767 metų. Dauguma osetinų – krikščionys (apie 61 proc.), taip pat nemažai osetinų – musulmonai.

1801 m. Pietų Osetija kartu su Gruzija buvo prijungta prie Rusijos imperijos. Po Rusijos revoliucijos 1917 m. Pietų Osetija tapo menševikų Gruzijos Demokratinės Respublikos dalimi. Jau tuo metu osetinai pradėjo kelti savo nepriklausomybės klausimą maištaudami. Gruzijos valdžia apkaltino osetinus bendradarbiaujant su bolševikais, todėl, osetinų duomenimis, buvo išžudyta apie 5 000 jų tautiečių, dar apie 13 000 mirė nuo bado ir ligų.

1922 m. sovietinė Gruzijos valdžia įkūrė autonominę Pietų Osetijos sritį. Tarybiniu laikotarpiu Pietų Osetija buvo pavaldi Gruzijai. Tuo metu Pietų Osetija turėjo gana aukšto lygio autonomiškumą, žmonės galėjo kalbėti osetinų kalba, ja buvo dėstoma mokyklose.

Didžiausia įtampa tarp gruzinų ir osetinų pradėjo kilti Sovietų Sąjungos byrėjimo laikotarpiu. Iki 1989 m. osetinai ir gruzinai gyveno taikiai, buvo daug bendrų abiejų tautų atstovų santuokų, vyko kultūrinis bendradarbiavimas.

Pietų Osetija visada jautėsi mažiau vertinamas regionas negu gruzinų dievinama Abchazija, visais laikais buvusi Gruzijos pasididžiavimas, visų pamėgta poilsiavimo vieta, turinti priėjimą prie jūros ir kalnų, vyno ir arbatos kraštas. Kitaip negu Abchazijai, Pietų Osetijai Gruzija skyrė mažiau lėšų plėtrai, pavyzdžiui, osetinų nepasitenkinimą sukėlė tai, kad 1988 m. mažai dėmesio buvo skirta šiltinės epidemijos protrūkiui suvaldyti.

Jau maždaug nuo 1988 m. osetinai, vienydamiesi kartu su abchazų nacionalistais, vis stipriau pradėjo kelti nepriklausomybės reikalavimus. Kuo labiau Gruzija „paspausdavo“ osetinų ar abchazų nacionalines teises, tuo didesnį sukeldavo vietos gyventojų pasipriešinimą. 1989 m. Gruzija paskelbė gruzinų kalbos programą – joje buvo skelbiama apie gruzinų kalbos privalomą vartojimą viešosiose vietose ir institucijose. Ši programa sustiprino gruzinų kalbos statusą ir suteikė privilegijų gruzinams bei kliūčių asmenims, nevartojantiems gruzinų kalbos.

Atsakydami į šią programą, osetinai pareikalavo, kad oficiali Pietų Osetijos kalba taptų osetinų, taip pat reikalavo pakeisti srities statusą – vietoj autonominės srities tapti autonomine respublika.

1990 m. Pietų Osetija, būdama Sovietų Sąjungoje (SSRS), paskelbė savo nepriklausomybę ir paprašė Maskvos pripažinimo. Gruzija nepripažino tokių pareiškimų ir išleido įstatymą, draudžiantį regionines partijas. 1990 m. osetinai organizavo savo parlamentinius rinkimus, boikotuodami gruzinų respublikinius rinkimus, o atsakydamas į tai tuometis Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija panaikino Pietų Osetijos statusą.

1991 m. prasidėjo kruvinas konfliktas, kurio metu degė tiek gruzinų, tiek osetinų kaimai Pietų Osetijos teritorijoje. Šio konflikto metu žuvo apie 1 000 žmonių, 100 000 osetinų pabėgo į Šiaurės Osetiją, o apie 23 000 gruzinų buvo priversti bėgti į Gruziją. Rusija tuo metu teikė karinę pagalbą osetinams.

1992 m. Gruzija buvo priversta pripažinti paliaubas, kad išvengtų didesnio konflikto su Rusija. Kai kuriose Pietų Osetijos srityse Gruzija išlaikė savo kontrolę. Po kruvino konflikto buvo įvestos taikos palaikymo pajėgos, kurias sudarė osetinai, gruzinai ir rusai. Visas procesas buvo prižiūrimas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO).

Iki maždaug 2004 m. situacija regione išliko gana stabili. Rusija visą laiką stiprino savo įtaką, suteikdama regiono gyventojams rusiškus pasus, leisdama naudoti Rusijos valiutą – rublį. Gruzija nuo 2004 m. padidino savo investicijas į Pietų Osetiją ir tikėjosi atgauti kontrolę regione taip pat sėkmingai, kaip kad pavyko išspręsti Adžarijos klausimą 2004 m. gegužę. Michailas Saakašvilis paskyrė Pietų Osetijos gubernatorių, siekdamas pažaboti nusikalstamumą Pietų Osetijos regione, kuris buvo virtęs pinigų, narkotikų ir prekybos žmonėmis tranzito tašku.

2006 m. Pietų Osetija paskelbė referendumą: 98 proc. balsavusiųjų pritarė osetinų apsisprendimui tapti nepriklausoma respublika. Šių rezultatų nepripažino nė viena tarptautinė organizacija ir demokratiška šalis.

Taigi galima daryti išvadą, kad Pietų Osetija Rusijos politikos kontekste – puikus principo „skaldyk ir valdyk“ įrankis, labai efektyviai išnaudojamas Gruzijos atžvilgiu. Maskva niekada nepripažino Pietų Osetijos nepriklausomybės, tačiau regioną, kuriame neaišku, kieno įstatymai galioja, patogiai išnaudoja kaip kriminalinį placdarmą ir įrankį savo tarptautinės politikos manipuliacijoms.

Gruzija ir Abchazija

Abchazijos karalystė susikūrė VIII a. pabaigoje po karų su Bizantija ir Iranu. 975 m. susijungė su Gruzija, bet po mongolų totorių antpuolių vėl tapo savarankiška valstybe. 1810 m. Abchazija, kaip autonominė kunigaikštystė, prisijungė prie Rusijos, tačiau greitai neteko savo autonomijos. 1866 m. prasidėjo sukilimas, pasibaigęs beveik 200 tūkst. abchazų ištrėmimu iš tėvynės.

Sovietmečiu Abchazija tapo Gruzijos autonomine respublika. Griūvant SSRS, nusprendė atsiskirti nuo Gruzijos ir tapti Rusijos dalimi. Žlugus sovietinei sistemai ir Gruzijai tapus nepriklausoma valstybe, Abchazija, kaip ir Pietų Osetija, pareiškė norą atsiskirti nuo Gruzijos, motyvuodama tautų apsisprendimo teise. Šio regiono apsisprendimas tapti nepriklausomu kaip ir kitais atvejais buvo palaikytas Rusijos.

1992 m. rugpjūtį įsiliepsnojo konfliktas, kai Gruzijos vyriausybė pasiuntė karines pajėgas į Abchaziją. 1993 m. pabaigoje Gruzijos pajėgos buvo išstumtos iš regiono, apie 250 tūkst. (kitų šaltinių teigimu – iki 280 tūkst.) gruzinų tapo pabėgėliais, ir galiausiai buvo paskelbtos paliaubos (1994 m. pasirašyta Maskvos sutartis). Nuo 1994 m. rugsėjo 4 d., Abchazijai paskelbus nepriklausomybę, ji ir Gruzija nepalaiko jokių oficialių ir teisinių ryšių. Gruzijos vyriausybė, apeliuodama į teritorinio šalies integralumo ir vientisumo užtikrinimą, tvirtina, kad Abchazija – sudėtinė jos teritorijos dalis, ir nepripažįsta jos kaip nepriklausomos respublikos statuso, bet siūlo didelės autonomijos statusą būnant Gruzijos dalimi. Abchazija turi funkcionuojančius vietinės valdžios organus, pradėtą atkurti vietos ekonomiką, regiono gyventojams teikiamos socialinės paslaugos.

Padėti sureguliuoti konfliktą siekė ir tarptautinė bendruomenė. 1993 m. ėmė veikti Jungtinių Tautų (JT) stebėjimo misija Gruzijoje (United Nations Observer Mission in Georgia, UNOMIG), kurios tikslas buvo paliaubų ir Nepriklausomų valstybių sandraugos taikos palaikymo pajėgų veiksmų stebėjimas, patruliavimas Kodorio slėnyje (šiaurrytinė Abchazijos dalis, vienintelė kontroliuojama Gruzijos vyriausybės) ir parama siekiant užtikrinti saugų pabėgėlių grįžimą.

Nuo 1996 m. veikia JT įsteigta Tarnyba žmogaus teisėms apsaugoti ir skatinti Abchazijoje ir Gruzijoje (Human Rights Office in Abkhazia, Georgia, HROAG), įsikūrusi Suchumyje, Abchazijos sostinėje. Be to, 1997 m. JT įsteigė Koordinavimo tarybą, suformavo Rėmėjų grupę ir įtraukė ESBO į konflikto sprendimo paiešką. Taip JT pavyko internacionalizuoti konfliktą būnant dviejų konfliktuojančių šalių tarpininke, tačiau kol kas akivaizdžių rezultatų nepasiekta.

ES taip pat ėmė rodyti susidomėjimą Abchazijos ir Gruzijos konflikto sprendimu, ypač pagreitį įgavus ES kaimynystės politikai. Kadangi oficialūs Gruzijos ir Abchazijos ekonominiai ryšiai tebėra riboti, didžiausia pagalbos donore Abchazijai lieka ES (nuo 1997 iki 2006 m. suteikta apie 25 mln. eurų paramos).

Vis dėlto tarptautinių organizacijų vaidmuo konflikte paviršutiniškas ir apsiriboja humanitarinės pagalbos teikimu Abchazijai. Priemonių, skatinančių regiono ekonominę ir socialinę plėtrą, nesiimama, konfliktuojančių šalių dialogas nėra užtikrinamas.

2006 m. Abchazija paskelbė rezoliuciją savo nepriklausomybei pripažinti. Peržiūrėti pripažinimo galimybę tarptautinė bendruomenė sutiktų tik tuo atveju, jei būtų leista sugrįžti pabėgėliams iš Gruzijos.

O Rusijos karinės pajėgos Abchazijoje „palaiko taiką“ ir vyrauja regione. Abchazijos valdžia lojali Rusijai ir pritaria visiems Rusijos sprendimams. Abchazai turi rusiškus pasus, kurie neva buvo suteikti tam, kad gyventojai galėtų laisvai keliauti. Galima teigti, kad visi šiame regione priimti visuotini sprendimai, kaip ir rinkimai į parlamentą, nelegalūs, nes dėl didelio pabėgėlių, po karo vis dar negalinčių grįžti į savo namus ir besiglaudžiančių Gruzijoje, skaičiaus iškraipytas demografinis balansas, tad čia vykstantys rinkimai neatspindi visų gyventojų nuomonės.

Kam naudinga?

Galima pastebėti tendenciją, kad žlugus SSRS Rusija prisiėmė „taikdarės“ vaidmenį visose šalyse, kuriose vyko konfliktai dėl tautų apsisprendimo. Rusija advokatauja separatistiniams regionams, suteikia jiems įvairiapusę pagalbą, tačiau pati jų nesiryžta pripažinti, nes tokiu atveju tektų pripažinti savo pačios viduje nerimstančias tautas, siekiančias visiškos nepriklausomybės nuo Rusijos „globos“. Nors Kosovo atvejis kitoks negu anksčiau aprašyti Gruzijos vidiniai konfliktai, tačiau pripažinusi Kosovą tarptautinė bendruomenė Rusijai tarsi leido pačiai sau įsiteikti mandatą kištis į konfliktus posovietinėje erdvėje, kur tautos siekia nepriklausomybės.

Gruzijos atveju akivaizdu, kad tautos, gyvenusios santarvėje su Gruzija ilgą laiką, tos pačios Rusijos vėliau buvo panaudotos kaip „sprogmuo iš vidaus“ Gruzijai naikinti tuo atveju, jei ji prieštarauja Rusijos nubrėžtoms kryptims. Galima pastebėti, kad sujudimas separatistiniuose regionuose prasideda visada, kai tik į Gruzijos valdžią ateina Rusijai nelojalūs politikai. Gruzijos valdžia, matydama tokią situaciją, ėmėsi veiksmų, galinčių padėti išlaikyti savo valstybės vientisumą, tačiau kai kurie ekspertai teigia, kad būtent aktyvių veiksmų ir buvo laukta iš Gruzijos kaip tik šiuo laikotarpiu.

Matyt, kuriant SSRS, jos ideologai suprato, kad tokiam dideliam politiniam dariniui suvaldyti reikia palikti palankias sąlygas konfliktams įžiebti nacionaliniu pagrindu ir taip kontroliuoti į Sąjungą įeinančias valstybes. Posovietinėje erdvėje tokių atvejų yra ne tik Gruzijoje, bet ir Moldovoje (Padniestrėje, kuri kaip ir Pietų Osetija šiuo metu kriminalinė, sunkiai kontroliuojama teritorija – „niekieno žemė“, kur galioja „gyvoji“ teisė, t. y. kas stipresnis, tas ir turi galimybių). Taip pat galima prisiminti Kalnų Karabacho konfliktą, pasėjusį dviejų kaimynių Armėnijos ir Azerbaidžano nesantaiką ir bet kada galintį taip pat „atsišaldyti“. Ukrainos atveju rizikinga teritorija – Krymas, kurio perėjimas Ukrainos jurisdikcijon buvo itin konfliktiškas ir kuriame laikas nuo laiko kyla protestų prieš provakarietiškus Kijevo sprendimus, pavyzdžiui, NATO pratybas. Tačiau šiandien svarbiausias klausimas – kas laukia po Gruzijos, kurioje vietoje vėl gali prasidėti neramumų?

Demografinė Abchazijos padėtis

Surašymas, m.  Gruzinai, % 
(skaičius)
Abchazai, % 
(skaičius)
Rusai, %
(skaičius) 
Armėnai, % 
(skaičius)

Graikai, % 
(skaičius)

Iš viso

1926

36,3
(67 494)
30,1
(55 918)
6,7
(12 553)
13,8
(25 677)
7,6
(14 045)
186 004
1939 29,5
(91 967)

18,0
(56 197)

19,3
(60 201)
15,9
(49 705)
11,1
(34 621)
311 885
1959  39,1
(158 221)
15,1
(61 193)
21,4
(86 715)
15,9
(64 425)

2,2
(9 101)

404 738
1970 

41,0
(199 596)

15,9
(77 276)
19,1
(92 889)
15,4
(74 850)
2,7
(13 114)
486 959
1979 43,9
(213 322)
17,1
(83 087)
16,4
(79 730)
15,1
(73 350)
2,8
(13 642)
486 082
1989 45,7
(239 872)
17,8
(93 267)
14,3
(74 913)
14,6
(76 541)
2,8
(14 664)
525 061
2003* 21,3
(45 953)
43,8
(94 606)
10,8
(23 420)
20,8
(44 870)
0,7
(1 486)
215 972

* Šie rezultatai nebuvo pripažinti Gruzijos.

Demografinė Pietų Osetijos padėtis

1926 m.
surašymas 

1939 m.
surašymas 

1959 m.
surašymas
1970 m.
surašymas
1979 m.
surašymas
1989 m.
surašymas
Osetinai   60 351 (69,1 %)   72 266 (68,1 %)   63 698 (65,8 %)   66 073 (66,5 %)  65 077 (66,4 %)  65 200 (66,2 %)
Gruzinai 23 538 (26,9 %) 27 525 (25,9 %) 26 584 (27,5 %) 28 125 (28,3 %) 28 187 (28,8 %) 28 700 (29,0 %)
Rusai 157 (0,2 %) 2 111 (2,0 %) 2 380 (2,5 %) 1 574 (1,6 %) 2 046 (2,1 %)  
Armėnai 1 374 (1,6 %) 1 537 (1,4 %) 1 555 (1,6 %) 1 254 (1,3 %)

953 (1,0 %)

 
Žydai 1 739 (2,0 %) 1 979 (1,9 %) 1 723 (1,8 %) 1 485 (1,5 %) 654 (0,7 %)  
Kiti 216 (0,2 %) 700 (0,7 %) 867 (0,9 %) 910 (0,9 %) 1 071 (1,1 %) 5 100 (4,8 %)
Iš viso 87 375 106 118

96 807

99 421 97 988 99 000

Bendras geopolitika.lt ir žurnalo „Valstybė“ projektas

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (88)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras