Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Didžiausias Ukrainos priešas – ji pati

Valentinas Mitė
2008 09 09

Rusijos elgesys Gruzijoje kelia nerimą kaimynams, ypač Ukrainai, kurios politika ne mažiau provakarietiška nei Gruzijos.

Ukraina siekia tapti Europos Sąjungos nare. Aukščiausioji Ukrainos vadovybė taip pat deklaruoja siekį tapti NATO nare, tačiau šiuo klausimu tarp prezidentą palaikančių jėgų ir opozicijos vyksta nelengvos diskusijos. Siekį tapti NATO nare nedviprasmiškai remia JAV, tačiau nėra aišku, ar Ukraina pajėgs įgyvendinti savo ateities vizijas.

Rusijos ambicijos buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje stiprėja. Daugelis politikos apžvalgininkų, ypač iš Vakarų, neabejoja, kad, Maskvai tęsiant dabartinę politiką, kitas taikinys tikriausiai būtų Ukraina.

Šiems nuogąstavimams yra keletas priežasčių. Visų pirma net psichologiškai Rusijai labai sunku laikyti Ukrainą nepriklausoma valstybe, o ukrainiečius savarankiška nacija. Tačiau padėtis keičiasi ir vis daugiau rusų suvokia Ukrainą kaip atskirą valstybę, o ne kaip pašaipą keliantį politinį nesusipratimą.

Galbūt, laikui bėgant, Rusija psichologiškai ir politiškai susitaikytų su nepriklausoma Ukraina, bet neatrodo, kad Ukraina turi daug laiko.

Pažvelkime, kas trukdo greitai Ukrainos integracijai į Vakarų struktūras, labiau kreipdami dėmesį į vidines tam trukdančias priežastis, ne vien į suprantamą Rusijos grėsmę.

Jeigu Vakarai nenori, kad Ukraina taptų Rusijos satelite, jie neturėtų užmiršti, kad yra keletas labai jautrių taškų, kur Maskva gali veiksmingai paspausti Ukrainą. Šios silpnosios jos vietos bei politikų sugebėjimas laviruoti ir neužplaukti ant seklumų šalies integraciją į Vakarų struktūras lemia daugiau nei gražios Ukrainos prezidento ar užsienio reikalų ministro kalbos. Kur gali nuvesti neatsakingi veiksmai, jau puikiai parodė Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, be abejonės, iš dalies atsakingas už karą su Rusija. M. Saakašvilis labai lengvai pateko į Rusijos spąstus, o Gruzijos kariuomenės kovinis pajėgumas yra per silpnas rimčiau pasipriešinti Rusijai.

Ukraina neturi autonomijų kaip Rusija, bet norint jas nebūtų sunku sukurti.

Šalis nėra vienalytė. Nerimą kelia jos susiskaldymas į Vakarų Ukrainą, orientuotą į nacionalinį valstybingumą bei kultūrą, ir į Rytų Ukrainą, kur simpatijos Rusijai yra didelės. Kaip parodė „oranžinė revoliucija“, Maskva turi nemažas galimybes manipuliuoti Rytų Ukrainos gyventojais, nesvarbu, ar jie, kaip tvirtina Kijevo politologai, yra „rusiškai kalbantys ukrainiečiai“, ar, kaip sako Maskvos nacionalistai, – rusų mažuma, gyvenanti Ukrainoje. Vertėtų prisiminti, kad 2004-aisiais dvi rytinės Ukrainos sritis – Donecko ir Lugansko – remiant Kremliaus politikams, rimtai grasino atsiskirti nuo Ukrainos. Kaip tik rytiniuose regionuose didžiausią įtaką turi Maskvai palanki Regionų partija bei jos vadovas Viktoras Janukovyčius.

Kita silpnoji Ukrainos vieta – Krymas, ypač Sevastopolio uostas, kuriame pagal nuomos sutartį yra įsikūrusi Rusijos karo laivyno bazė. Sevastopolyje dislokuotų karo laivų dalyvavimas Gruzijos operacijoje sukėlė Ukrainos vadovybės pasipiktinimą. Ukrainos valdžia pareikalavo, kad Rusija iš anksto praneštų Kijevui, kada jos karo laivai išplaukia iš bazės ir kada planuoja grįžti. Pradžioje Kremlius išreiškė didžiulį pasipiktinimą, bet, atrodo, susitaikė su Kijevo reikalavimais. Bent jau kol kas tylu.

Krymas nėra stabilumo oazė dar ir todėl, kad jame apie 60 procentų gyventojų sudaro rusai, kur kas daugiau simpatijų jaučiantys Maskvai, o ne Kijevui. Tik Kijevo diplomatija padėjo išvengti, kad Krymas dar netapo tuo, kas Gruzijai yra Pietų Osetija ir Abchazija. Tačiau jeigu Rusija nuspręs, kad Kryme „skriaudžiami“ rusai, ji gali įsikišti. Bent jau tokią teisę – ginti rusus – pasisavino naujasis prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Na, o norėdamas mušti lazdą visada surasi.

Kalbėti apie Rusijos grėsmes galima be galo ir krašto, bet didžiausias Ukrainos priešas šiuo metu yra pati Ukraina. Tarptautinių organizacijų vertinimu, Ukraina aplenkė Rusiją kovoje su korupcija. Tačiau pagal korupcijos lygį ir Ukraina, ir Rusija yra vienoje lygoje su Afrikos, bet ne su Europos valstybėmis.

Ūkio reformos šalyje taip pat yra labai lėtos, o Ukraina, kitaip nei gamtinių išteklių turtinga Rusija, negali leisti sau prabangos ir toliau gyventi be skausmingų ūkio pertvarkymų, savo dažnai nedaug nuo sovietinės sistemos pažengusioje ekonomikoje. Tai trukdo ne tik dinamiškam ūkio augimui bei socialinių programų plėtrai, bet ir veiksmingos kariuomenės, galinčios pasipriešinti Rusijai, sukūrimui. Šiuo metu Ukrainos kariuomenė, nors ir dalyvauja NATO operacijose užsienyje, palyginti su Rusijos, atrodo tikrai varganai.

Ukrainai po „oranžinės revoliucijos“ pavyko daug ko pasiekti, ypač demokratijos ir žodžio bei spaudos laisvės srityse. Ji tikrai lenkia vis mažiau demokratišką Rusiją.

Tačiau Ukrainos politinė sistema veikia labai sunkiai. Dabartinis parlamentas tiek susiskaldęs, kad vos ne vos pajėgė patvirtinti 2008 metų biudžetą.

Praėjusią savaitę subyrėjo valdančioji koalicija. Žvelgiant iš šalies atrodo, kad koalicijos partnerių V. Juščenkos ir Julijos Tymošenko nesutarimai didesni nei abiejų šių politikų prieštaravimai su promaskvietišku V. Janukovyčiumi.

Ukrainos politikos apžvalgininkai mano, kad koaliciją suskaldė politikų asmeninės ambicijos ir siekis atstovauti demokratiniam blokui ateinančiuose prezidento rinkimuose. Apklausos rodo, kad 2010 metų prezidento rinkimuose J. Tymošenko lenkia V. Juščenką net 24 procentais. Tačiau vargu ar ji pati viena gali laimėti rinkimus. Šiems dviem ambicingiems partneriams nesusitarus, prezidentu taptų V. Janukovyčius.

Tada Ukrainos prioritetai, bent jau narystės galimybės NATO ir ES, tikrai pasikeistų. Tačiau dėl to kaltinti vien Kremlių būtų neteisinga.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras