Nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo Rusija deklaruoja ginanti savo tėvynainių interesus buvusiose sovietinėse respublikose. Per visus šiuos metus daugiausia kritikos dėl „rusakalbių gyventojų teisių pažeidimų“ sulaukė Baltijos šalys, ypač Latvija ir Estija, kur egzistuoja „nepiliečių“ problema. Būtinybė apginti savo piliečius tapo svarbiausiu Rusijos pasiteisinimu, bandant paaiškinti pasauliui šių metų rugpjūčio mėnesio karinę agresiją prieš Gruziją. Tačiau atrodo, kad tėvynainių problemos kitose posovietinėse respublikose Maskvai dažniausiai nerūpi. Pavyzdžiui, Rusijos valdžia ramiai užmerkia akis į rusakalbių gyventojų teisių pažeidimus Centrinės Azijos respublikose ir neketina reikšti šių šalių vadovams jokių pretenzijų.

Emigrantai, kurių niekas nelaukė

Centrinė Azija po Sovietų Sąjungos žlugimo tapo regionu, iš kurio rusakalbiai gyventojai migravo į Rusiją gausiausiai. Turimais duomenimis, 1997 metais čia vis dar gyveno apie 9 mln. gyventojų, priskiriamų šiai kalbinei mažumai, 2005 metais jų jau buvo ne daugiau kaip 5,5 mln. žmonių. Tai rodo, kad emigracijos procesas buvo ilgalaikis, jis truko ne vienus metus ir neapsiribojo pirmuoju posovietiniu laikotarpiu.

Centrinės Azijos respublikose rusakalbė mažuma susidūrė su tomis pačiomis problemomis kaip ir kitose posovietinėse valstybėse. Buvusi „imperinė mažuma“, kuri faktiškai naudojosi daugumos privilegijomis, naujose nepriklausomose valstybėse pavirto realia etnine ir kalbine mažuma. Suprantama, psichologiškai tai buvo labai sunkus ir sudėtingas procesas.

Sociologinių apklausų duomenimis, emigruoti iš Centrinės Azijos respublikų rusakalbius gyventojus vertė penki pagrindiniai faktoriai (pagal S. Lunevą):

1. Centrinės Azijos respublikų atitrūkimas nuo Rusijos;

2. Nacionalinės kadrų politikos įgyvendinimas, kai įsidarbinant autochtonams suteikiamas pranašumas;

3. Problema gauti gerą išsilavinimą jaunimui;

4. Ekonominiai sunkumai;

5. Buitinis nacionalizmas.

Tačiau, kaip pabrėžiama, emigracija – grįžimas į Rusiją – daugeliui tapo dar vienu išmėginimu. Adaptacija naujomis gyvenimo sąlygomis buvo gana skausminga. Kaip teigia Sergejus Lunevas, „išvažiavę iš buvusių sovietinių Centrinės Azijos respublikų rusai atsidūrė neįprastoje jiems kultūrinėje aplinkoje, su kitoniškomis normomis, vertybėmis, morale, buitiniais įpročiais ir pan.“ Be to, jiems teko patirti ir vietinių rusų priešiškumą, nes tie buvo linkę vertinti atvykėlius ne kaip tėvynainius, o kaip svetimšalius. Pačioje Rusijoje pripažįstama, kad tuo metu nebuvo pasiruošta šių emigrantų priėmimui, lygiai taip pat dabar – nuo 2006 metų gruodžio – vykdoma „Tėvynainių sugrąžinimo programa“ daugelio vertinama kaip pavėluota.

Tačiau kyla klausimas: koks likimas yra tų, kurie pasiryžo likti arba tiesiog neturėjo objektyvių galimybių emigruoti?

Kas už tylos šydo?

Pačioje Rusijoje apie Centrinės Azijos respublikose gyvenančių rusakalbių teisių pažeidimus kalbama nenoriai (skirtingai negu eskaluojamos kalbos apie „pažeidimus Baltijos šalyse“). O juk čia vykstantys procesai vargu ar gali džiuginti Maskvą.

Kaip pabrėžia daugelis tyrinėtojų, Centrinės Azijos šalyse vykdoma principinė politika, kurios siekis – išstumti rusakalbius iš valdančiųjų struktūrų ir  vadovų pareigų ir sumažinti rusų kalbos įtaką bei jos vartojimo plotmę. Maskvoje tokia politika vertinama kaip diskriminacinė, bet į tai nekreipiama dėmesio dėl gerų santykių su buvusiomis sovietinėmis respublikomis, kurios kitose srityse elgiasi, Kremliaus manymu, gerai – t. y. nekritikuoja Rusijoje vykstančių procesų, nesiveržia į ES ir NATO, deklaruoja partnerystę. Galiausiai tai dalis sudėtingo proceso, kurį galima būtų apibrėžti kaip nacionalinės sąmonės ir nacionalinės politikos įtvirtinimą. Maskvos mėginimas kištis į šį procesą galėtų tik atbaidyti Centrinės Azijos valstybes nuo gilesnių santykių su Rusija, todėl Kremlius šiuo atveju pasirenka „tylos šydo“ strategiją.

Žinoma, skirtingose respublikose rusakalbių padėtis yra nevienoda. Palankiausia šiai kalbinei mažumai laikoma Kirgizija. Blogiausiai rusakalbiams sekasi Turkmėnijoje. Net toks artimas Rusijos draugas kaip Kazachstanas vykdo šiuo klausimu nevienareikšmę politiką. Rusų kalba šioje valstybėje turi keistą „oficialiai vartojamos“ statusą, bet tai nėra antrosios valstybinės kalbos statusas. Ryškėja rusų mokyklų mažėjimo tendencija (pažymėtina, kad rusų mokyklų padėtis daugumoje Centrinės Azijos respublikų yra kur kas prastesnė negu Baltijos šalyse). Astana taip pat negali ignoruoti šiaurės Kazachstano problemos, kur etninę daugumą sudaro rusai. Šiame regione yra stiprios separatistinės nuotaikos, girdimi raginimai atsiskirti nuo Kazachstano ir prisijungti prie Rusijos.

Katastrofiškiausia padėtis yra Turkmėnijoje. Šioje valstybėje rusakalbių gyventojų diskriminacija ypač akivaizdi. Nuo 1994 metų čia masiškai uždarinėjamos rusų mokyklos, iki minimumo apribotas Rusijos televizijos kanalų retransliavimas. Nuo 2002 metų uždrausta prenumeruoti rusišką spaudą, įvežti į šalį rusišką literatūrą. 2003 metais Turkmėnija su Rusijos palaiminimu panaikino ankstesnį susitarimą dėl dvejopos pilietybės. Po šio žingsnio piliečiams, turintiems dvejopą pilietybę, buvo nurodyta apsispręsti, kurią pilietybę jie pasilieka. Nutarusiems likti Rusijos piliečiais buvo įsakyta per du mėnesius išvažiuoti iš Turkmėnijos. Žmonės buvo faktiškai išvaryti iš savo namų, o Rusija į tokį elgesį su savo piliečiais nereagavo, nutylėjo.

Giluminis kultūrinis konfliktas

Rusakalbių problemas Centrinės Azijos respublikose galima suskirstyti į dvi kategorijas. Pirmoji problemų kategorija susijusi su pasikeitusiu šių šalių rusakalbių gyventojų statusu po Sovietų Sąjungos žlugimo. Kaip jau buvo minėta, jie staiga atsidūrė jiems neįprastoje nacionalinės mažumos padėtyje, o jų bendravimo kalba – rusų – prarado turėtą pagrindinės kalbos statusą. Šią problemą paaštrino ir tai, kad dauguma rusakalbių nesiteikė išmokti vietinės kalbos, nes sovietmečiu nematė jokio reikalo (tokia pat situacija kaip ir Baltijos šalyse).

Kita problemų kategorija – giluminis kultūrinis ir socialinis konfliktas tarp pagrindinės nacijos ir rusakalbių, atsiradęs po to, kai šios respublikos įgijo nepriklausomybę. Pabrėžiama, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo nepriklausomose Centrinės Azijos respublikose įsivyravo autoritarinio valdymo tradicija, istoriškai būdinga šiam regionui. Kaip pažymi rusų tyrinėtoja Olga Brusina, šių šalių konstitucijose deklaruojami demokratiniai principai, tačiau visuomenės gyvenimas remiasi tradiciniais įsitikinimais ir kiek modernizuotais „istoriniais valdymo principais“. „Rusakalbiai gyventojai nenori ir negali pretenduoti įsitraukti į tradicinių santykių sistemą: jie iš prigimties nepriklauso vienam ar kitam klanui, jie nėra musulmonai“, – rašo O. Brusina. Kitaip sakant, rusakalbiai Centrinės Azijos gyventojai savotiškai išstumti iš „nacionalinės visuomenės“, jie atsiduria socialiniame vakuume.

Pasak tos pačios tyrinėtojos įžvalgų, nors Centrinės Azijos respublikų įstatymai rusakalbiams gyventojams palankūs, Baltijos šalyse gyvenančių rusakalbių padėtis yra kur kas geresnė. Pastarieji, gyvenantys atviroje ir besiorientuojančioje į demokratines vertybes visuomenėje, turi daug daugiau galimybių kovoti dėl savo teisių.

Kieno interesai ginami?

Beveik retoriškai skamba klausimas – kieno interesus gina Rusija, garsiai reiškianti nepasitenkinimą integracine politika Baltijos šalyse ir nutylinti rusakalbių gyventojų teisių pažeidimus Centrinės Azijos valstybėse, karine jėga ginanti „savo piliečius“ Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, bet nekreipianti dėmesio į piliečių, vejamų iš Turkmėnijos, bėdas? Tiesą pasakius, kyla įtarimas, kad žmonės – jų likimai, jų nuoskaudos, rūpesčiai ir viltys – šiuo atveju neturi jokios reikšmės. Rusija gina tik savo plačius geopolitinius interesus, manipuliuodama tėvynainių problema taip, kaip jai yra patogu – tai eskaluodama rusakalbių gyventojų temą, tai užmerkdama į viską akis.

Pagrindiniai šaltiniai:

1. Брусина, Ольга. Социальные традициив жизни новых независимых государств Центральной Азии как фактор выталкивания русскоязычного населения.

2. Лунев, Сергей Иванович. Вызовы безопасности южных границ России. M.: 1999.

3. Панфилова, Виктория. Как живётся русским в странах Центральной Азии?

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.