Kol pasaulis svarsto, ar gyvas Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong-ilas, šalis švenčia savo šešiasdešimtmetį. Jei ji ir turi kuo džiaugtis švęsdama šią sukaktį, tai nebent tik tuo, kad valstybė vis dar egzistuoja. Šalis paneigė daugelio skeptikų ir užsienio apžvalgininkų prognozes apie tai, kad ji žlugs, vos tik sukurta.

Istorija parodė, kad kitos komunistinės šalys arba žlugo, arba buvo priverstos bent iš dalies transformuotis. Kinija ir Vietnamas pasinaudojo laisvos rinkos principais ir atvėrė šalis visam pasauliui. Yra tikimybė, kad ir Kuba pamažu judės svarbių ekonominių reformų kryptimi.

Nepaisant tokių pavyzdžių, tenka konstatuoti, kad Šiaurės Korėja neabejotinai išlieka bene uždariausia pasaulyje komunistine šalimi. Ir visi statistiniai rodikliai rodo, jog pačiai šaliai tai tikra ekonominė tragedija.

Faktas, kad Šiaurės Korėja savo šalies šešiasdešimtmečio proga pažadėjo surengti vieną didžiausių karinių paradų su daugybe karių ir sunkiosios technikos, dar kartą verčia pagalvoti, kaipgi tokia šalis sugebėjo išlikti tokį ganėtinai ilgą laiką.

Šiandien skirtumai tarp abiejų Korėjos pusiasalio valstybių daugiau nei akivaizdūs. Pietų Korėja – gyvybinga demokratinė ekonomiškai pasiturinti šalis, savo aukštąsias technologijas, automobilius ir televizorius eksportuojanti į tolimiausius pasaulio pakraščius.

Šiaurės Korėja – vienpartinė politinė sistema, o šalies ekonomika laikosi beveik išimtinai iš žemės ūkio, kuris, technologiniu požiūriu, įstrigęs kažkur XIX a. ir tiek neproduktyvus, kad negali išmaitinti savo šalies gyventojų

Tačiau, reikia pripažinti, kad taip buvo ne visada. Po to, kai pusiasalis buvo padalintas, dar bent dvidešimt metų abi Korėjos atrodė esančios gana panašioje ekonominėje situacijoje. Kai kurių ekonomistų skaičiavimais, aštuntojo dešimtmečio viduryje Šiaurės Korėjos bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui buvo netgi didesnis nei Pietų Korėjoje, o 1984 m. šiauriečiai siuntė maisto produktus į sunkmetį išgyvenančią Pietų Korėją.

Nepaisant to, kaip ir visos sovietinio tipo planinės ekonomikos, Šiaurės Korėja gana greitai patyrė didžiulį ekonominį nuosmukį. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, žlugus Sovietų Sąjungai ir praradus jos ekonominį palaikymą, Šiaurės Korėjoje prasidėjo badas, nusinešęs milijonus žmonių gyvybių. Tuo tarpu Pietų Korėja pasirinko demokratinį valdymo ir laisvosios rinkos ekonomikos modelį ir dabar, regis, mėgaujasi savo sprendimo vaisiais.

Savo versiją, kodėl Šiaurės Korėja vis dar egzistuoja kaip egzistavusi ir kol kas nematyti jokių pokyčių, jau išryškėjusių kitose komunistinėse Šaltojo karo metais buvusiose valstybėse, pateikė Seulo nacionalinio universiteto garbės profesorius Paik Nak-chungas. Jo teigimu, nuolatinis JAV karinių dalinių buvimas Pietų Korėjoje ne susilpinino Šiaurės Korėjos režimą, o priešingai – jį stiprino. „Galimos JAV kariuomenės invazijos grėsmė, tikra ar tariama, kaip tik vertė Šiaurės Korėjos žmones burtis draugėn ir palaikyti savo režimą“, – sako profesorius.

Aišku, Šiaurės Korėjos gyventojai jau yra pripratę prie nuolatinių bauginimų, kad jų šaliai grėsmę kelia priešiškai nusiteikusios užsienio valstybės ir jų vykdoma politika. Ir  60- ųjų metinių minėjimas tik dar kartą tai patvirtino.

Valstybės kabinetas išplatino pranešimą, kuriame teigiama, kad „jei mūsų priešai pasiryš įžiebti karą, mes be gailesčio nubausime isiveržėlius, mobilizuosime visas turimas pajėgas ir per revoliuciją pasieksime galutinę pergalę prieš JAV nukreiptame kare.“

Kitas Seulo universiteto profesorius Andrejujs Lankovas, kurį laiką gyvenęs Šiaurės Korėjoje, turi ir kitą teoriją, paaiškinančią, kodėl komunistų valdoma šalis vis dar nedingo iš pasaulio žemėlapio ir nepakeitė savo režimo. Pasak jo, Šiaurės Korėja gyvuoja ir gyvuos, nes jos žlugimu realiai nėra suinteresuota tarptautinė bendruomenė. Tokios ekonomiškai nestabilios ir skurdžios šalies žlugimas ekonomiškai labai neigiamai paveiktų aplinkines šalis. Jei neliktų sienų, su ekonominėmis problemomis susidurtų ir kaimyninės šalys, ypač – Pietų Korėja.

Dėl šios priežasties tarptautinė bendruomenė Šiaurės Korėjos pernelyg nespaudžia, o pati šalis taip pat regis neturi drąsos sugriauti tokio tipo režimo, nes visai neaišku, į ką ir kaip jis transformuotųsi.

Dabar šalis, išgyvenusi daugiau nei pusę amžiaus, plačiai pripažįstama kaip teritorija, kurioje šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės, veikia darbo stovyklos, neigiama žodžio ir judėjimo laisvė, kuri, paradoksalu, yra visiškai priklausoma nuo užsienio šalių teikiamos humanitarinės pagalbos, o ją daugiausia teikia JAV.

Taigi lieka klausimas, ar šalis iš tiesų turi ką švęsti. Veikiausiai ji tegali pripažinti, kad nepatvirtino skeptikų prognozių apie greitą šalies žlugimą, tačiau vargu ar tik pats tokios šalies egzistavimo faktas suteikia teisę didžiuotis ir švęsti.

Pagal BBCNews parengė Lina Valantiejūtė

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.