Net optimistiškiausi politikos apžvalgininkai pripažįsta, kad elgesį su atsigaunančia Rusija reikėtų persvarstyti. George’as Friedmanas paskleidė idėją, esą Rusijos ir Gruzijos karas rodo, kad galios balansas Eurazijoje pakito Vakarų nenaudai.

Jo argumentacija tokia: Vladimiras Putinas norėjo atkurti Rusijos armijos, kaip karinės jėgos, patikimumą ir parodyti, kad Vakarų saugumo santykiai, susidūrę su Rusijos galia, nieko nereiškia. Pirmasis tikslas pasiektas tik iš dalies (ūmūs veiksmai leido laimėti prieš Gruzijos armiją), tačiau antrasis tikslas įgyvendintas sėkmingai. Artimos Amerikos sąjungininkės pažeminimas atskleidė silpnąsias Vakarų vietas. Karo pamoka, kaip rašo G. Friedmanas, yra ta, kad „kol Jungtinės Valstijos yra pririštos prie Artimųjų Rytų, jų garantijos nieko vertos“.

Be to, Amerikos paskelbtas atakos prieš Gruziją pasmerkimas buvo tik prieštaringa pompastiška retorika. Ar Amerika tikrai nori, kad Rusija parduotų modernias priešraketinės gynybos sistemas Iranui ir Sirijai ir taip apsunkintų Izraelio gynybą? Jeigu ne, Amerikai geriau pamiršti Gruziją. O Europa beveik neturi ekspedicinių pajėgų, jos priklausomybė nuo Rusijos dujų auga. G. Friedmanas daro išvadą, kad „Rusija įstūmė Ameriką į kampą“. Kiekviena regiono šalis dabar iš naujo įvertina ryšius su Maskva. Rusija naudojasi Irako ir Afganistano sudaryta galimybe kurti „naują realybę“.

Ar tai tiesa? G. Friedmano argumentai yra suprantami, bet nepakankami. Vakarai vis dar turi vieną dalyką, kurio nėra Rusijoje. Tai – garbingi ir patikimi verslininkai. Juk Rusijos „globalūs kleptokratai“ nori, kad jų verslai būtų įteisinti ir sulauktų pelningų ir saugių investicijų.

Geriausias kelias būtų pradėti nuo sankcijų prieš bet kurį verslą Pietų Osetijoje arba Abchazijoje, t. y. būtų kuriami tokie mechanizmai kaip vizų neišdavimas ir įtraukimas į juodąjį sąrašą.

Kremliaus propagandos mašina stengiasi įtikinti visuomenę, kad Rusija eina teisingu keliu ir netgi kad gyvenimo sąlygos gerėja. Bet jai sunku įtikinti žmones, kad gyvenimas Rusijoje yra geras. Ir kaip tai įmanoma? Korupcija nevaldoma, infrastruktūra griūva, paslaugų sfera daro gėdą.

Taigi Rusijos geopolitinė ataka gali būti susilpninta ir dėl pasidalijimų bei skilimų Kremliaus elite.

Pagal 2008 m. rugsėjo 11 d. „The Economist“ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.