Tuo metu, kai Lietuvos vežėjai skaičiavo nuostolius dėl transporto eilių Latvijos pasienyje, o gretimos šalies sostinėje vyko NATO Viršūnių susitikimas, daugelis spėliojo, ar Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ras laiko tesėti pažadą apsilankyti Rygoje bei aptarti bendrąsias Rusijos ir NATO bendradarbiavimo tendencijas.

Kaip parodė neseni įvykiai, teisūs buvo tie, kurie statė už tai, kad po savotiško šalto dušo Helsinkyje V. Putinas nesiryš dar vienam klampių derybų su Vakarų kolegomis raundui, juo labiau, kad atskirų valstybių ir net Vokietijos bei Prancūzijos tonas Rusijos atžvilgiu jau nebe toks palankus, koks buvo dar prieš pusmetį.

Tačiau kažin ar vien nemalonūs prisiminimai apie Europos Sąjungos (ES) šalių vadovų susitikimą lėmė Rusijos prezidento poziciją Rygos atžvilgiu. Akivaizdu, kad tiek pasienio eilės, tiek ir NATO Viršūnių susitikimo aktualijos truputį užgožė mūsų dėmesį, kurio paraleliai vykusiam Nepriklausomų valstybių sandraugos vadovų (NVS) susitikimui beveik ir neliko. Žinoma, galima drąsiai teigti, jog iš esmės NVS yra savotiška praeities politikos atgyvena, kuri, atsižvelgiant į atskirų šios erdvės šalių ambicijas, jau nebespėja su šiandieninėmis realijomis. Tačiau ta pompastika, su kuria minėtas susitikimas buvo nušviečiamas Rusijos bei Baltarusijos žiniasklaidoje bei tai, kad vietoje Rygos V. Putinas pasirinko Minską, leidžia daryti prielaidą, jog bent jau Kremlius NVS vis dar laiko svarbia baze savo įtakos diegimui bei galimos atsvaros vakarietiškiems blokams kūrimui.

Kita vertus, ne tik informacinė pompastika nurodo, jog NVS ar galimas naujas šios sandraugos prototipas, inspiruojamas Maskvos, ateityje dar gali atlikti savo strateginę misiją, formuojant savotišką Vakarų ir Rytų santykį regione. Svarbiu aspektu galima laikyti tai, kad dabartinė Rusija labai skausmingai ir kartais netgi ligotai reaguoja į atskirų šalių, vis dar priklausančių NVS erdvei, provakarietiškas iniciatyvas. Ukraina šiuo atveju yra geriausias pavyzdys. Ir tai, kaip Kremlius remia promaskvietiškai nusiteikusį tenykštį premjerą Viktorą Janukovičių, geriausiai įrodo, jog įtaka posovietinėje erdvėje, su jos plėtros į Europą perspektyva, yra vienas svarbiausių V. Putino administracijos tikslų.

Beje, toje pačioje Ukrainoje Kremliaus inspiruota kova kartais įgauna ir savotiško politinio absurdo formas. Pavyzdžiui, šią savaitę prezidento Viktoro Juščenkos pastangomis į pareigas grąžintas Ukrainos užsienio reikalų ministras Borisas Tarasiukas, kuris, esantis bene paskutinis provakarietiškas kabineto narys, nebuvo įleistas į vyriausybės posėdį. Galima priminti ir tai, kad atleistas jis buvo ne ko kito, o premjero teikimu, po kuriuo aiškiai slypėjo kėslai galutinai sunaikinti Ukrainos prezidento įtaką šalies politikai ir toliau sukti valstybės kursą glaudesnio bendradarbiavimo su Maskva kryptimi. Prisimenant praėjusių Ukrainos prezidento rinkimų peripetijas bei neseną šios šalies sutartį su „Gazprom“ dėl dujų tiekimo, Kremliaus simpatijos V. Janukovičiui, ko gero, nekelia abejonių.

Vis dėlto, jei Kijevo atžvilgiu Maskva vykdo „meduolio“ politiką, žadėdama ir įgyvendindama, pavyzdžiui, dujines lengvatas, tai su kitu partneriu – Minsku, akivaizdžiai elgiamasi „bizūno“ principu, parodant Aleksandrui Lukašenkai, jog pastarasis už sąlyginę ramybę Baltarusijoje, visų pirma, turi būti dėkingas Maskvai. Pastaroji, pavyzdžiui, pakėlusi dujų kainas, gali labai greitai sugriauti santykinį savo kaimynės ekonomikos stabilumą. Tačiau paties A. Lukašenkos ambicijos, ko gero, jau nebeleidžia jam būti klusniu Kremliaus forpostu vakarinėje NVS dalyje. Minėto sandraugos lyderių susitikimo metu netgi paaiškėjo informacija, jog Baltarusijos prezidentas savo kolegai iš Ukrainos siūlė kurti savotiška bloką, siekiant atsispirti Kremliaus įtakai. Kitaip nei politine desperacija tokio žingsnio, ko gero, nepavadinsi. Juo labiau, kad įsivaizduoti V. Juščenkos sąjungą su A. Lukašenka, netgi Maskvos grėsmių akivaizdoje, būtų labai sunku. Kita vertus, jei A. Lukašenka įžvalgiai numatė V. Janukovičiaus įtakos plėtrą Kijeve, tokia sąjunga taip pat būtų sunkiai įmanoma dėl atvirai demonstruojamo Ukrainos premjero pavaldumo Rusijai. Tuo tarpu A. Lukašenkos derybos su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu dėl galimo naftos tiekimo į Baltarusiją taip pat labai greitai sustojo po Kremliaus reakcijos.

Dėl to visi šie faktoriai, demonstruojantys, kad Rusija ir NVS atžvilgiu renkasi „meduolio ir bizūno“ principu paremtą politiką, nurodo, kad bent jau kol kas, nesikeičiant Kremliaus politiniam tonui, NVS erdvė vis dar gali būti svarbus faktorius geopolitiniame bei geoenergetiniame regiono kontekste, ypač tada, kuomet jo potencialą siekia išnaudoti Maskva.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.