Per pastaruosius metus JAV įtaka Artimuosiuose Rytuose ir kituose pasaulio regionuose akivaizdžiai smuko iškeldama vis augančius JAV galybės trūkumus. Šiandien Irakas lieka nestabilia ir nesaugia zona, Izraelio–Palestinos konfliktas aštrėja, Libanas paralyžiuotas savo neefektyvaus valdymo, o santykiai su Rusija pasiekė Šaltojo karo lygį, JAV tarptautinę politiką analizuoja Nebraskos senatorius Chuckas Hagelis žurnale „Harvard International Review“.

Anot autoriaus, žvelgiant į JAV šiame kritiniame taške svarbu atpažinti labiausiai matomą ir pavojingą priešą – branduolines programas vystantį Iraną. Būtent dėl šios valstybės Amerika prieš priimdama sprendimus turi atsižvelgti į tarptautinius interesus.

JAV užsienio politikos pagrindai

Dažnai, anot Ch. Hagelio, mes izoliuojame Iraną nuo kitų tarptautinės scenos įvykių, neatsižvelgdami į tai, kad viskas yra susiję ir daro bendrą įtaką pasaulio tvarkai. Tauta negali veikdama viena suformuoti pasaulio įvykių, nebent jai padeda likęs pasaulis. Šiandien reikia kompleksinio vaizdo, kad suprastume, kokie pagrindiniai iššūkiai veikia 6,5 mlrd. pasaulio piliečių. Tai, ką pasaulio lyderiai sukurs per ateinančius metus, turės didžiulės įtakos pasaulio saugumui lygiai taip pat, kaip tai buvo po Antrojo pasaulinio karo. Nors tikslų siekimas, jungiantis į sąjungas, realiai yra neefektyvus, kito pasirinkimo neturime. Negalime susiremti su Irano metamais iššūkiais nepasitelkę Rusijos, Kinijos ir likusios pasaulio bendruomenės resursų, nes akivaizdu, kad karinė agresija šiuo atveju – ne išeitis, teigia Ch. Hegelis.

JAV senatoriaus teigimu, Iranas ir toliau išliks reikšminga regiono dalimi. JAV užsienio politika turi apibrėžti Irano vaidmenį pasaulinėje politikoje ne tik dabar, bet ir ateityje. O skirtumai tarp šių valstybių akivaizdūs: Irano valdžia remia terorizmą ir vis dar teikia materialinę paramą teroristinėms grupuotėms „Hezbollah“ ir „Hamas“, šalies prezidentas viešai sprendžia Izraelio egzistencijos klausimus ir šalia viso to vysto branduolinio ginklo gamybą. Iranas neprisidėjo ir prie padėties stabilizavimo Irake, ir būtent ši valstybė yra atsakinga už ginklų ir sprogmenų panaudojimą prieš JAV kariuomenę. JAV žvalgybos vadas admirolas Mike‘as McConnellas dar 2007-aisiais pabrėžė vieningos JAV politikos Irano atžvilgiu būtinybę. Savo pranešime apibendrindamas 16 JAV žvalgybos agentūrų surinktus duomenis jis užtikrintai pareiškė, kad Iranas sėkmingai vysto branduolinę programą dar nuo 2003-ųjų. Žvalgyba taip pat pabrėžė, kad tolesnis Irano spaudimas gali veikti priešingai – tik paspartinti Teherano branduolinių tyrimų moratoriumą.

Iššūkiai bendradarbiavimui ir tolimesni veiksmai

Galimam JAV ir Irano bendradarbiavimui kyla daug sunkumų, o apie tolimesnius veiksmus aktyviai diskutuoja Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Atrodo, kad JAV, padedama kelių tarptautinių partnerių, vienintelė stengiasi didinti finansinį spaudimą Iranui, bet jo branduolinė programa ir Irako rėmimas nesikeičia. Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas tikina, kad šalies branduolinė programa veikia „negrįžtamai“, ir teigia, kad tokia įtampa JAV bando pakeisti Irano režimą, o ne elgesį.

Visgi JAV nesiruošia nuversti esamo režimo Irane, teigia Ch. Hagelis, o konkrečios priemonės yra taikomos Irano politikai ir veiksmams, o ne jo piliečiams ar valdymui. Jo teigimu, pagerėję JAV–Irano santykiai yra ne tik JAV, bet ir Irano ir visų Artimųjų Rytų interesas.

Anot JAV senatoriaus, dabar yra pats laikas vystyti JAV ir Irano dialogą, galbūt leisiantį jam užsitarnauti tarptautinės bendruomenės paramą ir saugumo garantijas, tuo atveju, jei bus atsisakyta branduolinio ginklo kūrimo ambicijų. Šis pasiūlymas Iranui turi būti pateiktas, net jeigu JAV ir toliau tęs finansinį spaudimą ir daugiašales sankcijas, kurios pateiktos trečiojoje JT Saugumo Tarybos rezoliucijoje. Šiuo atžvilgiu svarbus ir Rusijos pasipriešinimas Irano branduolinei programai. Tokie veiksmai sustiprintų JAV ir jų sąjungininkių poziciją Irano atžvilgiu, bet ne dėl JAV galios, o dėl teisingos užsienio politikos. Tai būtų naujas žingsnis ir taip dinamiškuose JAV–Irano santykiuose, suteikiantis galimybę pastarajam galimai vystyti geresnius santykius su Vakarais, tikina senatorius.

Būtina diplomatija

Diplomatija – būtina priemonė nuslopinti vis aštrėjantį konfliktą ir inicijuoti dialogą bei bendrų interesų identifikavimą tarp JAV ir Irano, teigia Ch. Hagelis. Žinoma, tai yra sunkus pasirinkimas ir Irano vadovybei. Ar Teheranas nori vystyti santykius su „Didžiuoju šėtonu“, kad išblaškytų gyventojų dėmesį stagnaciją išgyvenančiai šalies ekonomikai, socialiniam susipriešinimui? Ar Irano lyderiai nuspręs taikytis su JAV ir prašyti tarptautinio pripažinimo? Atsakymai į šiuos kausimus, anot autoriaus, lieka neaiškūs.

Gali būti, kad pats Irano prezidentas M. Ahmadinejadas nori toliau vesti savo šalį į konfliktą su JAV. Jis gali tikėti, kad JAV kiršinimas leis užsitikrinti Irano valdžios vairo kontrolę. Dėl to JAV turi pademonstruoti Irano žmonėms, kad dėl visų problemų kaltos ne jos, o neatsakingas Irano prezidentas. Taigi JAV strategija turi būti sufokusuota į tiesioginių susitarimų ir diplomatinių santykių vystymą, po kurių eina tarptautinis spaudimas, kariniai veiksmai, izoliacija ar varžymo politika. Lygiai taip pat kaip JAV elgėsi per Šaltąjį karą su SSRS, sako Ch. Hegelis.

„Plėtodami santykius su Iranu, Artimaisiais Rytais ir likusiu pasauliu, mes turime žvelgti plačiai, turėti išgrynintus tikslus, pamatuotus mūsų žodžiais ir sustiprintus veiksmais. JAV ir Iranas atsidūrė istorijos kryžkelėje. O kelias, kurį pasirinksime, turės įtakos visai žmonijos ateičiai“, – apžvalgą baigia JAV senatorius.

http://www.alfa.lt/

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.