Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Integracijų spindesys ir skurdas (1)

Arūnas Spraunius
2008 09 28

Integruotis darosi ne tik madinga, bet ir būtina. Sakoma, kad sąjungos padeda išgyventi, nes optimizuoja valdymą ir iš dalies neutralizuoja riziką, o tai svarbu gresiančios krizės, kurią provokuoja perėjimas prie globalios tikrovės, akivaizdoje. Perėjimas prie būvio, apie kurį entuziastingai savo knygoje „Lexus“ ir alyvmedis“ rašė „The New York Times“ apžvalgininkas Thomas L. Friedmanas, nėra jau toks nekaltas – besiformuojanti nauja tikrovė kol kas primena džiungles, visiškai neaišku, kada ir iš kur tyko grėsmė.

Jungtinių Tautų (JT) generalinio sekretoriaus pavaduotojas humanitarinės pagalbos reikalams Johnas Holmesas ne šiaip skelbia, kad turtingos šalys turi suteikti daugiau kaip 700 milijonų dolerių humanitarinę pagalbą Rytų Afrikos šalims, nes joms gresia masinis badas. Kai kuriuose Etiopijos, Somalio, Eritrėjos, šiauriniuose Kenijos ir šiaurės rytų Ugandos regionuose maisto išteklių liko grėsmingai mažai. Pasak JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos, pernai badaujančiųjų padaugėjo 75 milijonais, iš viso pasaulyje badauja 925 milijonai žmonių. Skurdesnėms šalims gauti maisto produktų sudėtinga taip pat ir todėl, kad didėja pasaulinės maisto kainos. O jos kyla ir dėl to, kad kitur pasaulyje, ypač didžiosiose Kinijos ir Indijos rinkose, kartu su ekonomikos augimu gana sparčiai didėja vartojimas.

Net dėl „gelžbetoninės politikos“ nors ir nelengvai, bet vis dėlto prognozuojama Rusija susiduria su nenuspėjama realybe. Amerikos finansų sektorių rugsėjo viduryje sudrebinusi krizė paliko šią šalį be  investicinių bankų (ketvirtam jų pagal dydį „Lehman Brothers“ teko pradėti bankroto procedūrą, kiti skubiai persiorientavo į „paprastus“, galinčius taip pat ir rinkti indėlius). Rusijoje dėl to per tris dienas tris kartus sustabdyta prekyba akcijų biržose. Vieno didelio Amerikos banko žlugimas paveikė akcijų biržas visame pasaulyje, ignoruodamas bet kokią politinę valią.

Nenuspėjamam ir pavojingam perėjimui į globalų būvį reikia itin didelio atsargumo, konsolidacijos ir drausmingos rinkodaros. Skaudžių, daugelį žmonių paliesiančių istorijų veikiausiai dar bus, kol gyvenimo ritmas nusistovės ir situacija leis pradėti atsargiai ir pamatuotai prognozuoti ateitį, veikiausiai jau integruotą.

Atrodo, kad turime reikalą ne vien su verslo istorijomis. Analitikai ir žiniasklaida jau senokai kalba apie naująją pasaulio tvarką. Straipsnyje „Tai ne nauja pasaulio tvarka, o viduramžiai“ dienraštis „The Guardian“ ne pirmas konstatuoja, kad dabar klostosi visiškai nauja situacija. Jėgų persiskirstymas ekonomikoje formuoja naują geopolitinę padėtį, gimdydamas spekuliacijas ir spėliojimus, kas bus tas „kitas“, sukaupsiantis didžiausią įtaką pasaulyje. Šiaip pretendentai – ne vien valstybės (tarkime, Kinija), bet ir viena iš didžiausių pasaulio ekonomikų – Europos Sąjunga, taip pat daugybė naujų „žaidėjų“ – tarptautinių  korporacijų, religinių judėjimų, nevyriausybinių organizacijų ir  privačių asmenų (pasak T. L. Friedmano, dabar ir vienas žmogus, Osama bin Ladenas, gali paskelbti karą galingiausiai valstybei – Jungtinėms Valstijoms). Toks sudėtingas yra XXI amžiaus paveikslas.

Galbūt todėl dabar jau tradicinėmis vadintinos konsoliduojančios struktūros ne visada susidoroja su naujais iššūkiais. Žlugo eilinis Dohos derybų raundas dėl pasaulinės prekybos, Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas ne visada laimi konkuruodami su operatyvesniais tiesioginiais investuotojais. Tradicinius integruojančius galios ir traukos centrus papildo nauji (Pietryčių Azijoje į tokius pretenduoja Kinija), mėginami gaivinti žlugę XX amžiaus projektai (Rusija visomis įmanomomis priemonėmis bando grįžti į „supervalstybes“). Tai irgi kuria sudėtingą XXI amžiaus paveikslą.

Nepaisant komplikuotų pasaulinių procesų, netrūksta ir politinių ekonominių integracijos projektų, tokių kaip Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy inicijuota Viduržemio jūros sąjunga. N. Sarkozy planas apima 27 ES nares, taip pat Alžyrą, Egiptą, Maroką, Tunisą, Jordaniją, Libaną, Palestiną, Siriją, Turkiją, Izraelį, Albaniją, Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją, Monaką ir Mauritaniją.

Veikiausiai galima sakyti, kad Viduržemio jūros sąjungos atsiradimą skatino tiek geopolitinis idealizmas, tiek pragmatiniai sumetimai. Tarkime, per steigiamąjį susitikimą Paryžiuje buvo susitikę Izraelio ir Palestinos vadovai, susitikimui vadovavęs N. Sarkozy pareiškė, kad jo tikslas – parodyti, jog Viduržemio jūros regionas yra vieta, kur žmonės myli vienas kitą, o ne kariauja. Ten pat po gana ilgos izoliacijos tarptautinėje arenoje pasirodė Sirijos prezidentas Basharas al Assadas ir net sėdėjo prie to paties stalo su Izraelio premjeru Ehudu Olmertu. N. Sarkozy surengė svarbiausių šio regiono politinės scenos veikėjų susitikimus, tarp jų – B. al Assado ir naujojo Libano prezidento Michelio Sleimano susitikimą.

Daugelio simboliškai palaiminta, ši iniciatyva jau gyvuoja ne vien pagal savo logiką, bet ir patiria raidos korekcijas. Pagal pradinį sumanymą į organizacijos sudėtį galėjo būti įtrauktos tos ES valstybės, kurių teritorija ribojasi su Viduržemio jūra. Buvo planuojama, kad ši struktūra bus beveik nepriklausoma nuo Bendrijos, tačiau su tuo nesutiko ES biurokratija, Vokietija ir kai kurios kitos Europos šalys. Viena priežasčių tikriausiai ta, kad Viduržemio jūros sąjunga gaus finansavimą iš ES Kaimynystės politikos fondo. Be to, turbūt nedera pamiršti, kad pačioje ES tebesama kontroversijos, kam reikėtų skirti prioritetą – Pietums ar Rytams. Pietūs yra tradicinis prancūzų politinės orientacijos elementas, Rytai – Vokietijos. Į naujosios sąjungos kūrimą labai atsargiai žiūri Turkija, kuri vis vien siekia narystės ES ir turbūt turi pagrindo manyti, kad Viduržemio jūros sąjungos iniciatorė Prancūzija, skeptiškai vertinanti Turkijos europietišką kryptį, tokiu būdu galbūt siekia pristabdyti jos integraciją į ES.

Prancūzijos prezidento inicijuojama sąjunga turbūt yra politinių technologijų projektas (įtampos regione mažinimas –neginčijamai sveikintina intencija), jis mėgina „apeiti“ istorines realijas ir vis dėlto turi šiokį tokį paternalistinį atspalvį. Tam tikra prasme jis primena imperatoriaus Napoleono Egipto kampaniją, kurioje buvo pasitelkta žymiausių tuometinių prancūzų orientalistų komanda, visi Napoleono pasisakymai buvo verčiami į Korano arabų kalbą, o norint pabrėžti, kad kovojama už islamą, 1798 metų liepos 2-osios kreipimesi į Aleksandrijos gyventojus tvirtinama: „Mes esame tikri musulmonai“ (Edwardas W. Saidas. „Orientalizmas“, psl. 115).

Šis projektas mūsų laikais nėra vienintelis. Kaip teorinės spekuliacijos Rytų Europoje po Rusijos ir Gruzijos karo vėl aktualizuoti svarstymai apie Balkanų sąjungą ar Žečpospolitos atgaivinimą. Nenumaldomasis Hugo Chavezas nuolat kalba apie vieningą Lotynų Ameriką „be Vašingtono“.

Pasaulio įvairovės labui turbūt gerai, kad randasi savo kategorišką požiūrį dėstančių atžagareivių. Libijos vadovas Muammaras Gaddafis neseniai dar kartą išdėstė savo kritinį požiūrį į Viduržemio jūros sąjungą, teigdamas, kad ji suskaldys 53 Afrikos Sąjungos šalis. Libijos vadovas sakė nepritariantis Afrikos skaldymui dėl neaiškios ateities su Europa, paminėdamas galimą pasidalijimą tarp Šiaurės Afrikos šalių ir kitų Afrikos Sąjungos valstybių. Afrikos Sąjunga – jauna organizacija, įkurta 2002 metų liepą Pietų Afrikos Respublikoje, ji pakeitė anksčiau veikusias organizacijas – Afrikos Ekonominę Sąjungą ir Afrikos Vienybės Organizaciją. Kita vertus, organizacijos tikslai savaip kopijuoja ES – vieninga valiuta, bendra gynybos sistema, bendras ministrų kabinetas ir Sąjungos vadovas.

Psichologiškai Vakarams nėra paprasta ne vien Afrikoje: viena vertus, Europą tebeslegia kolonijinė praeitis, antra vertus, Senasis žemynas po Antrojo pasaulinio karo nebenori kariauti ir nenoriai sutinka siųsti karines misijas bet kur. Bet tiesa ir tai, kad ES ir JAV tebėra įtakingos net tais atvejais, kai galbūt to nelabai norėtų. Daugelis net ir į „supervalstybes“ pretenduojančių šalių vis vien turi pripažinti, kad be Vakarų nepavyks sukurti to, kas vadinama stabilia ir efektyviai valdoma valstybe.

Atrodo, tenka grįžti prie to paties – daugelio įtakingų veiksnių integruotis skatinamas pasaulis kol kas užsiima „ieškojimais“, priešinasi Vakarų peršamoms formalioms schemoms ir tuo pat metu vis dažniau jas taiko. Savotiška Hegelio dialektikos praktinė XXI amžiaus versija. Jei viskas baigsis bent pakenčiamai, po šios „difuzijos“ abi besikaunančios-bendradarbiaujančios nuostatos kažkur pusiaukelėje galbūt susitiks.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (86)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras