2007 m. sausio pirmąją oficialiai baigiamas dešimtasis ES plėtros etapas. ES sudaryta iš 27 Europos valstybių. 27 lygiaverčiai demokratiniai partneriai, susivieniję po vienu – europiniu – skėčiu, užsitikrinę geresnes verslo plėtros sąlygas, laisvą asmenų ir prekių judėjimą. Sudarytos geresnės sąlygos Europos demokratizacijos vystymuisi. Pati ES tampa dar didesnį politinį svorį nei iki šiol tarptautinėje arenoje turinčia organizacija.

„Grynoji“ geografinė Europa – susivienijusi vienybėje (bent jau toks ES modelis buvo numatytas Projekte dėl Konstitucijos Europai). Bet tai – toli gražu ne pabaiga. Lapkričio 8 d. Europos Komisija išplatino naująją plėtros strategiją. Ką tai reiškia? Prasideda naujas derybų su kandidatėmis etapas. Dabar 27 seserų būrys lauks naujų narių iš rytų Balkanų ir visuotinius ginčus dėl narystės provokuojančios Turkijos. 

Trys integraciniai poliai 

Komisijos atstovai teigia, kad ES jau pasimokė iš prieš tai gautų derybinių pamokų. Naujasis plėtros etapas bus geriau organizuotas ir labiau detalizuotas nei vykusieji iki šiol. Numatoma remtis trimis pagrindiniais principais: atsižvelgti į visų narių reikalavimus; taikyti griežtas, bet teisingas sąlygas; skatinti glaudesnį tarpvisuomeninį bendradarbiavimą. Trumpai apie pastarųjų trijų įtaką ir svarbą. 

Visuotinių interesų paisymas leis užtikrinti jau esančių ES narių demokratines teises bei laisves. Tai – vienas iš būdų valstybių senbuvių interesams ginti ir užtikrinti. Vienas iš saugiklių, užtikrinančių, kad sąlygos, kurios galioja jau esančioms narėms, bus taikomos ir naujai stojančioms. Taip pat paliekama galimybė naujų įpareigojimų numatymui bei ypatingas dėmesys taikomas valstybių narių, kartu su Europos Komisija ir Europos Parlamentu, nuomonei.

Griežtos stojimo sąlygos apima ne tik jau esančiųjų griežtesnę priežiūrą, bet ir naujų oficialų įtraukimą, pavyzdžiui, teisinės sistemos pritaikymas ES sistemai turi būti pradėtas aptarti dar derybų pradžioje. Taip pat ir kovos su korupcija bei nusikalstamumu klausimai turi būti perkelti į derybų pradžią. Iš viso, šiuo metu ES ypatingą dėmesį skiria kovai su korupcija bei ginkluotu nusikalstamumu (lapkričio mėnesį patvirtinta nauja programa dėl kovos su korupcija priemonių bei finansavimo).

Glaudesnis tarpvisuomeninis bendradarbiavimas – vienas iš būdų pilietinės Europos visuomenės formavimo skatinimui. Šiuo metu dar gana sudėtinga pasakyti, ar suvokiame save kaip vieną europinę šeimą. Siekiant mažinti tarpvisuomeninį atskirtį, dėmesys kreipiamas į įvairių grupių betarpišką bendradarbiavimą. 

Galimos alternatyvos 

Visi trys naujojo plėtros etapo atsparos taškai – integracinio gilumo ir geografinės plėtros sintezės paieška. Ar galimas ES modelis, kai išsiplečiama tiek už geografinių, tiek už kultūrinių Europos ribų?

Pastaruoju metu bene daugiausia diskusijų kelia kultūriniai aspektai. Balkanai – skirtinga nuo Europos terpė. Kyla teisėtas klausimas, ar dabartinės ES nariai nori būti vienoje sąjungoje su Balkanais? Juk kultūriniu požiūriu jie mums atskiras, dažnai paslaptingas, nesuprantamas ir, kas svarbiausia, nelabai priimtinas pasaulis.

Norima padėti Balkanams įsitvirtinti tarptautinėje arenoje ir suteikti pagalbą toms šalims, kurioms reikalinga finansinė parama? Vienas iš galimų kelių (atmetant narystės alternatyvą) – asociacijos statuso nustatymas. Asociacijos statusas apibrėžia ekonomiškai ir socialiai glaudžią politiką. Atrodytų, kad to gana. Valstybės gauna ekonomines ir socialines garantijas, galimybę palankesniam bendradarbiavimui su europine erdve. Pats sutarties turinys Europos Bendrijų Steigimo sutartyje nėra apibrėžtas, o praktika parodė, kad šios sutartys yra plačiausias bendradarbiavimo sąlygas apibrėžiančios sutartys. Tiesa, egzistuoja šiokia tokia terminologinė painiava, kadangi asocijuotos sutarties pasirašymas nesuteikia „asocijuotos narystės“ statuso. Bet ši problema – tik žodžių žaismas. 

Turkijos klausimas 

Bene didžiausią nerimą naujosios plėtros atžvilgiu sukelia Turkija. Nors Olis Renas (Olli Rehn), Europos Komisijos atstovas, atsakingas už Sąjungos plėtrą ir teigia, kad „plėtra – vienas iš būdų saugios, demokratinės ir vieningos Europos užtikrinimui“, bet Žozė Barozas (José Manuel Barroso) aiškiai išdėstė poziciją, kad, jei Turkija nepasieks pažangos draugiškos kaimynystės politikoje, Komisija bus priversta pateikti neigiamas išvadas apie šalies daromą pažangą derybose dėl narystės. Šis pareiškimas gali visam laikui užkirsti kelią Turkijai tapti ES nare.

Taigi gal Turkijai vis dėlto būtų protingiau pasirašyti asociacijos sutartį ir nesiekti narystės Sąjungoje, nes taip būtų užtikrintos išskirtinės sąlygos tarp šios valstybės ir ES. Žvelgiant iš ES perspektyvos, tai turbūt irgi būtų patogesnis kelias, nes būtų išvengta piliečių nepasitenkinimo. Taip pat nekiltų keblumų dėl valdymo aparato, nes jei bus priimta dar valstybių, tai valdymo aparato reformos bus neišvengiamos. Jau  paskutinysis plėtros etapas pareikalavo didžiulių pastangų, siekiant sureguliuoti sprendimų priėmimo ir piliečių atstovavimo klausimus. Jei sąjungoje atsiras Balkanų šalys, reikės peržiūrėti, pagal kokį modelį bus valdoma ES. Jau dabar pasigirsta samprotavimų apie tai, kas yra periferija ir kas – centras bei koks valstybių tarpusavio galios balansas. 

Dėl Rumunijos ir Bulgarijos priėmimo į ES šeimą nuo 2007 m. plačios diskusijos Lietuvoje neiškilo. Yra kaip yra. Buvom 25, būsim 27 – pasidalinsime bendra erdve, turėsime platesnę rinką, galbūt atpigs darbo jėga ir suveiks „praturtėjimo per naktį“ principas. Bet ar taip pat ramiai reaguosime ir į Balkanų priėmimą į bendrą šeimą. Pasiklausius visuomenės balso vis labiau pasigirsta raginimas: „užtenka asociacijos sutarties. Kam narystė?“

Atsakymas i klausimą kaip? randamas nesunkiai – įvykdomos visos sutartyje numatytos sąlygos, labiausiai probleminiai derybiniai punktai arba suderinami visiškai, arba numatomi griežti, bet pereinamieji laikotarpiai. Užtai atsakymo į klausimą kodėl? radimas – komplikuotesnis. Galime darytis prielaidas, kad tai – vienas iš būdų išvengti tarpkultūrinių konfliktų tarptautinėje arenoje. Taip pat, kad tai – vienas iš mėginimų išspręsti valstybių vidaus etninius konfliktus, sureguliuojant vienus labiausiai probleminius konfliktinius taškus. Bet vienareikšmio atsakymo iki šiol pateikti negalima.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.