Popiežiaus Benedikto XVI apaštališkoji kelionė į Turkiją antradienį prasidėjo neįprastai: Ankaros oro uoste Šv. Tėvo nepasitiko minios žmonių, nesigirdėjo sveikinimo šūksnių, tik keletas islamo pasekėjų už oro uosto vartų laikė iškėlę plakatus su krikščionims priešiškais užrašais.

Tai paaiškinama, nes italų „La Repubblica“ šį vizitą vadina „šarvuotu“: net plika akimi matoma Popiežiaus šarvuota liemenė ir dėl to kiek sukaustyti jo judesiai... Bet faktas akivaizdus – nebijodamas grasinimų, islamo radikalų priešiškumo ir realaus pavojaus, Benediktas XVI vis dėlto į Turkiją atvyko. 

Turkija – taip pat „Šventoji Žemė“ 

Vatikano radijas, komentuojantis šį vizitą, primena, kad po Pauliaus VI apsilankymo Turkijoje 1967 metų liepos mėnesį, po Jono Pauliaus II vizito 1979 metų spalį, dabar ir Benediktas XVI atvyko į tą šalį, kurią dėl jos vaidmens pirmaisiais krikščionybės amžiais, kaip Palestiną, galima analogiškai vadinti „Šventąja Žeme“. Taigi per mažiau kaip keturis dešimtmečius jau trečiasis Šv. Petro įpėdinis keliauja po tas vietas, kur dienos šviesą išvydo dauguma Naujojo Testamento tekstų. Prieš pradėdamas tarnystę Romoje, apaštalas Petras buvo Antiochijos vyskupas. Antiochija ir Efezas buvo vieni svarbiausių ankstyvosios krikščionybės židinių. Čia Kristaus išpažinėjai pradėjo save vadinti krikščionimis. Iš čia per tuometinį pasaulį nuvilnijo pirmoji evangelizacijos banga.

Verta prisiminti, teigia Vatikano radijas, kad su Turkija susijusi taip pat netrumpa, devynerius metus trukusi, mūsų laikų didžiojo ganytojo palaiminto popiežiaus Jono XXIII gyvenimo ir veiklos atkarpa. Gyvendamas Stambule, eidamas Apaštališkojo delegato Turkijoje ir Graikijoje pareigas, būsimas popiežius Jonas XXIII, arkivyskupas Andželas Ronkalis, vieną vakarą paėmęs į rankas „Popiežiškąjį Žinyną“, apskaičiavo, kad visame pasaulyje yra 1712 titulinių vyskupijų, kurių net 634 yra Turkijos ir Graikijos teritorijoje. Vadinasi, ten kitados buvo net trečdalis visų vėliau išnykusių krikščioniškų bendruomenių. 

Svarbūs ir ortodoksai, ir katalikai

Kaip ir visos Popiežių apaštališkosios kelionės, šio Šv. Tėvo vizitas – pas katalikus. Jų Turkijoje yra labai mažai – tik apie 30 tūkstančių. Vyskupų ir kunigų dauguma yra užsieniečiai. Vis dėlto, nors ir neturintys aiškaus įstatymais reglamentuoto statuso, kiek leidžia galimybės ir iš kitų šalių bendruomenių gaunama parama, jie vadovauja ligoninėms ir mokykloms, stengiasi įrodyti, kad nėra svetimkūniai musulmonų daugumos visuomenėje (islamą čia išpažįsta 99,8 proc. šalies gyventojų).

Tiesa, Turkijoje stiprus ortodoksų tikėjimas. Bet vargu ar šios kelionės metu galima tikėtis kokių nors nelauktų poslinkių katalikų ir ortodoksų Bažnyčių ekumenizmo kelyje. Katalikai ir ortodoksai išpažįsta tą patį tikėjimą, švenčia tuos pačius sakramentus; visi katalikų ir ortodoksų vyskupai tiesia apaštališkos įpėdinystės linija siekia Kristaus paskirtų pirmųjų apaštalų laikus. Vienintelis dalykas, kuris skiria – tai juridinės problemos, ypač susijusios su Petro įpėdinio tarnystės interpretavimu ir praktiniu vykdymu.

Neantraeilė priežastis yra ta, kad kartais būna sunku matyti ir pripažinti geranoriškumą. Žinoma, to negalima tvirtinti kalbant apie Romos ir Konstantinopolio Bažnyčių santykius, kurie jau kelis dešimtmečius yra nuoširdūs. Tą dar kartą ketina paliudyti Benediktas XVI, lapkričio 30 dieną dalyvaudamas apaštalo Šv. Andriejaus liturginėje iškilmėje. 

Dialogas su islamu įmanomas 

Pagaliau dar vienas ir, ko gero, svarbiausias šios Popiežiaus kelionės aspektas – tai dialogas su islamu. Musulmoniška Turkija kitados buvo krikščioniškos Europos priešė. Užtenka prisiminti Lepanto ar Vienos mūšius, kurių atminimas kartais galbūt pernelyg retoriškai sureikšminamas. Bet tie laikai jau seniai praeityje. Juo labiau, kad po Pirmojo pasaulinio karo iš esmės pasikeitė pati Turkijos valstybė. Modernioji Turkija labai radikaliai atsiribojo nuo Osmanų imperijos.

Nepaisant keletą dešimtmečių labai pabrėžtinai akcentuoto valstybės pasaulietiškumo, dabar jau keletą metų Turkiją valdo islamiškos pakraipos partija. Ne paslaptis, kad ypač pastaraisiais mėnesiais Turkijoje būta antikrikščioniško ir antivakarietiško populizmo apraiškų, kurias sužadino ir Turkijos kandidatūros į Europos Sąjungą atmetimas, ir nesusipratimai po Popiežiaus kalbos Regensburge. Tad šia prasme, Popiežiaus kelionė – labai gera proga paliudyti, kad šiandien dažnai minimas krikščionių ir musulmonų priešiškumas neturi rimto ir pastovaus pagrindo. 

Susitaikymo ženklų galia 

Ir vis dėlto ne šiaip sau šis Popiežiaus vizitas vadinamas „šarvuotu“. Dar 1979 metais, kai Jonas Paulius II buvojo Turkijoje, tuomet Vakaruose dar nežinomas nusikaltėlis Mechmetas Ali Agja pabėgo iš karinio kalėjimo ir garsiai šūkavo, kad ketina užmušti „kryžiuočių vadeivą“ Karolį Voitylą. Savo kėslus teroristas įvykdė: 1981 metais Šv. Petro aikštėje jis šovė į Šv. Tėvą. Šveicarų sargyba ir italų policija jį galėjo sulaikyti tik šiam išbėgus už aikštės aptvaros – iš Vatikano valstybės teritorijos, ir žudikas ilgam sėdo į kalėjimą...

Bet, kaip sakoma, viskas Dievo valioje. Pas teroristą, buvusį dar Italijos kalėjime, apsilankė tas pats Popiežius ir atleido nusidėjėliui jo padarytą baisią nuodėmę. Ir štai dabar, kai Šv. Tėvas ruošėsi į šią pavojingą kelionę, buvęs radikalios organizacijos „Pilkieji vilkai“ smogikas Ali Agja nusiuntė laikraščiui „La Repubblica“ laišką, kuriame perspėjo Popiežių apie jam gresiantį pavojų Turkijoje. „Popiežiau Ratzingeri, – rašoma šiame laiške, – į Tave kalba tas, kuris gerai žino šiuos reikalus. Dabar tavo gyvybė pavojuje. Jokiu būdu nevyk į Turkiją“.

Toks pavojus iškilo, kai rugsėjo mėnesį, kalbėdamas Vokietijos Regensburgo universitete, Šv. Tėvas, cituodamas XIV a. Bizantijos karalių, nepalankiai atsiliepė apie islamą.

Bet vėlgi, Turkijos pusė taip pat suvokė viso proceso sudėtingumą ir prasmę, ir Turkijos premjeras Tajipas Erdoganas, skubėjęs į NATO viršūnių susitikimą Rygoje, vis dėlto ryžosi Ankaros oro uoste 15 minučių susitikti su tik ką atvykusiu krikščionių Šv. Tėvu. „Tai istorinė ir simbolinė dviejų šventovių susitaikymo žymė“, – laikraščiui „La Repubblica“ šiuos palankumo ženklus apibudino patriarchas Bartolomėjas I.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.