Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Imperija GRU (3)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 11 28

http://www.fas.org/irp/world/russia/gru/2006 m. spalio mėn. pradžioje Rusijoje buvo atidaryta nauja GRU (Главное Разведывательное Управление/Vyriausioji Žvalgybos Valdyba) – karinė žvalgyba – būstinė. Šis įvykis tapo svarbiausia žinia apžvalginėse pagrindinių Rusijos televizijos kanalų (ORT, RTR) savaitės laidose. Galima manyti, kad taip įvyko paprasčiausiai dėl to, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas su svaria palyda asmeniškai atvažiavo į naujo GRU pastato (kurį jis prieš trejus metus ir įsakė pastatyti, kas pareikalavo iš biudžeto 9.5 mlrd. rublių) peržiūras. Bet valstybiniai kanalai šiandien Rusijoje šiaip sau nieko neakcentuoja. Todėl tikėtina, kad tiek asmeninis Rusijos prezidento vizitas į naujai atidarytą GRU būstinę, tiek šio įvykio išpopuliarinimas šalies mastu nebuvo atsitiktiniai. Už to slypi gilesnė potekstė, susijusi su karinės žvalgybos vaidmeniu Rusijos valstybėje.

GRU ir imperija 

Straipsnio pavadinimas yra orientyras. Pirmiausia reikia priminti seną, beveik visiems tarptautinės politikos žinovams (ypač geopolitikos apologetams) šiandien jau žinomą tiesą – manytina, jog V. Putino Rusija žengia imperijos atstatymo keliu ir šio proceso ideologiniu pagrindu, atrodo, tampa neoeurazizmas. Todėl įdomu pažiūrėti, ką apie GRU mano pagrindinis neoeurazizmo ideologas Aleksandras Duginas, savo pasvarstymuose besiremiantis garsaus konspirologo Žano Parvulesko prielaidomis (kuris, savo ruožtu, remiasi buvusio Prancūzijos kontržvalgybos darbuotojo Piero de Vilmestro knyga „GRU, slapčiausia sovietinė specialioji tarnyba, 1918-1988“). Konspirologinis aspektas šiuo atveju yra praktiškai neišvengiamas: ten, kur specialiosios tarnybos, ten - slaptumas ir nežinomybė, o kur slaptumas ir nežinomybė, ten - konspirologija. Todėl tiems, kas sąmokslo teorijomis, alternatyvia istorija ir pan. nelabai tiki, šis straipsnis gali pasirodyti svaičiojimas, bet kiekvienoje legendoje visada gali būti (dažniausiai yra) dalis tiesos.

Taigi, aukščiau minėtų asmenų logika yra tokia:

a) KGB – tai partijos tęsinys, GRU – tai armijos tęsinys;

b) KGB gina partiją (ideologiją, kuri yra aukščiau geografijos likimo), o GRU gina valstybę (eurazijinį nacionalizmą, kuriame rusiškas nacionalinis patriotizmas yra antraeilis);

c) visa Sovietų Sąjungos istorija - GRU ir KGB priešprieša, t.y. armijos ir partijos priešprieša, kuri kartu yra eurazizmo ir atlantizmo priešprieša (raudonąją armiją ir jos žvalgybą kūrė eurazistai, o Felikso Dzeržinskio Ypatingoji Komisija (Чрезвычайная комиссия) – vėliau OGPU, NKVD ir galiausiai KGB – buvo raudonųjų atlantistų, kuriems prijautė ir mondialistas Levas Trockis, struktūra).

GRU ir KGB kova – tai Rusijos atlantistinių ir eurazistinių jėgų kovos frontas. Šiame kontekste konspirologai papildomai pažymi, kad KGB, kad ir kaip tai paradoksaliai beskambėtų, turėjo artimus santykius su CŽV. Jų partnerystė rėmėsi mondializmo ideologija (pasaulio vyriausybės ideologija). Ir čia verta prisiminti pirmųjų bolševikų pasaulinės revoliucijos idėją, kurią eurazistas Stalinas pakeitė revoliucijos atskiroje šalyje idėja. Taigi realiu CŽV priešininku buvo tik GRU, kuri Jungtinėse Valstijose lygiagrečiai su KGB turėjo savo alternatyvų rezidentų tinklą (kartais atsitikdavo net taip, kad KGB išduodavo GRU agentus).

Palikus nuošalyje didesnę dalį SSRS istorijos (Leninas, Stalinas, Brežnevas – eurazistai, o Chruščiovas – atlantistas, iškėlęs strateginę branduolinę ginkluotę kaip pagrindinę kovos priemonę, kuri ateityje tapo atlantistų identifikavimo būdu, nes eurazistai visą laiką skatino konvencinės ginkluotės – tame tarpe kosminės – vystymą, nes tai būtina kontinentinės imperijos kūrimui), galima iš karto pereiti prie Jurijaus Andropovo, su kuriuo galima sieti ir Vladimirą Putiną, laikotarpio.

Prieš tai būtina pažymėti vieną suprantamą momentą, kurio esmė yra GRU ir KGB struktūrų įtaka vienos kitai. Istorijos eigoje ne kartą atsitikdavo taip, kad GRU vadovu buvo atlantistas. Kita vertus, KGB nebuvo vientisa organizacija. Jos centras visada buvo atlantistiškai-mondialistiškai orientuotas, tačiau jos „periferijoje“ (žemesnio rango karininkų tarpe, kokiu buvo V. Putinas) prigijo idėjos dėl judaistinio masonų sąmokslo ir įsivyravo nacionalistinės nuotaikos.

Šiame kontekste J. Andropovo figūra atrodo pakankamai kontraversiškai, nes iš vienos pusės jį galima vertinti kaip totalitarinės sistemos sugrąžinimo šalininką, aršų nacionalistą ir antisemitą, o iš kitos pusės, jį galima laikyti tikru „perestroikos“ (перестройка), atvedusios prie SSRS žlugimo, tėvu, kurio dėka iškilo tokios figūros kaip Michailas Gorbačiovas ir Aleksandras Jakovlevas. Taip pakankamai sunku suprasti, kurios stovyklos atstovu iš tikrųjų buvo J. Andropovas. Vieni autoriai teigia, kad, nepaisant išorinio pozicijos dviprasmiškumo, J. Andropovas visada buvo tikras atlantistas. Jo dominavimo metais SSRS užsienio žvalgyba faktiškai tapo KGB, kuriam (o ne kariuomenės Generaliniam Štabui) buvo pavaldi ir pati GRU (diskredituota po nesėkmingo karo Afganistane, kuo pasirūpino KGB, kuris vykdė įvairias provokacijas, sunkinančias kariuomenės padėtį ir SSRS politikos vykdymą šalyje, kad karas būtų pralaimėtas ir taip diskredituota armija bei GRU). GRU buvo orientuota J. Andropovo į kompromato rinkimą armijoje, kas skaldė armijos vienybę iš vidaus.

Tačiau vienareikšmis J. Andropovo vertinimas, galbūt, yra per paprastas ar net sąmoningai maskuojantis. Egzistuoja tokia konspirologinė teorija (labai retai kur minima), kad SSRS žlugimą organizavo pačios SSRS specialiosios tarnybos. Iš tikrųjų yra daug požymių, kad tai techniškai padarė KGB, bet klausimas kitas – kodėl KGB taip pasielgė? Paprastas atsakymas būtų tas, kad KGB taip pasielgė būdama atlantistine struktūra, tačiau situacija gali būti sudėtingesnė. Jurijus Andropovas galėjo būti ir GRU agentas, kuris sąmoningai sužlugdė Sovietų Sąjungą. Tačiau kyla klausimas – kodėl? Realiai Sovietų Sąjungą gal dar ir būtų įmanoma reformuoti, tačiau žmonėms bet kuri Sovietų Sąjunga reikštų tą patį blogą darinį (visų pirmą ideologiškai buką ir ekonomiškai neefektyvų, o ne imperiškai didingą). Šioje situacijoje imperinė GRU nusprendė KGB rankomis (atrodytų keista, jeigu to imtųsi pati GRU) sužlugdyti SSRS tam, kad po to nauju (naujos Rusijos su nauja ideologija ir oficialiai sugrąžinta stačiatikybe) pagrindu grįžti prie eurazijinės imperijos kūrimo. Be abejo, Rusijai teko išgyventi baisiuosius 90-uosius, bet to išvengti nebuvo galima (nėra to blogo, kas neišeitų į gerą - chaosas turėjo pasitarnauti tam, kad žmones apimtų didybės nostalgija). Vienintelis dalykas, kaip aiškina konspirologai, kurį galėjo padaryti GRU, tai pagal galimybes pasistengti, kad stambus kapitalas tuo 90-ųjų laukinio kapitalizmo laikotarpiu susikoncentruotų kelių oligarchų rankose, kad po to, atėjus revanšo laikui, jį būtų lengviau kontroliuoti ar paprasčiausiai atimti (atimti iš tų, kurie bendradarbiauti nesutiks, kaip tai nutiko Michailo Chodrkovskio atveju ir kaip nenutinka Romano Abromavičiaus atveju) naujos imperijos kūrimo tikslui.

Dėl to, kas buvo J. Andropovo galimos dvi versijos:

a) Jurijus Andropovas buvo atlantistas ir žlugdė SSRS dėl atlantistinių priežasčių. GRU, tarsi silpna ir pasidavusi, leidžia jam tai daryti (nes vis tiek SSRS jau save diskreditavo), kad po to perimtų iniciatyvą;

b) Jurijus Andropovas buvo GRU statytinis ir žlugdė Sovietų Sąjungą KGB rankomis pagal GRU planą (todėl ji kūrė savo silpnumo ir paklusnumo įvaizdį). Vėliau, kada po chaoso žmones apims stipri nostalgija (o ji žmones apėmė), GRU perima iniciatyvą ir imasi imperijos atstatymo (kas dabar vyksta), o KGB lieka istorijoje kaip imperijos žlugdytoja.

Pažymėtina, kad J. Andropovo laikais eurazistų branduolys GRU nebuvo sunaikintas. Be to, kaip pareiškė Sergėjus Ivanovas (Rusijos Gynybos ministras), „90-aisiais GRU buvo mažiausiai reformuojama struktūra“, o po to pridūrė – „ir ačiū Dievui“. Sunku vienareikšmiškai pasakyti, kokia versija yra labiau tikėtina. Gal pirma, tačiau būna taip, kad pasirodo, jog baisiausias priešas iš tikrųjų buvo sąjungininkas, tada privalėjęs elgtis kaip priešas.

Vienintelis dalykas, kurį dar reikėtų paaiškinti, tai 1991 m. pučas. Šiandien aišku, kad nuo pat pradžios šis žingsnis turėjo baigtis nesėkme. Dauguma konspirologų sutaria, kad tai buvo eilinė KGB provokacija, kuri turėjo suduoti Sovietų Sąjungai paskutinį smūgį. Tačiau jie nesupranta, kodėl eurazistas maršalas Jazovas patikėjo KGB vadovu Kriučkovu. Galbūt jis buvo paveiktas kokių nors psichotropinių vaistų, bet galbūt jis sąmoningai sutiko su puču, nes žinojo ilgalaikį GRU planą. Šiuo atveju net nėra itin svarbu, kokia versija dėl J. Andropovo yra teisinga. Jeigu pirma, tai Jazovo sutikimą galima aiškinti noru sukurti atlantistams iliuziją, kad viskas vyksta pagal jų planą (sakoma, kad jeigu tau atrodo, kad viskas vyksta pagal tavo planą, tai tu arba genijus, arba viskas iš tikrųjų vyksta ne pagal tavo planą). Jeigu teisinga antra versija, tai Jazovas, galbūt žinodamas daugiau už kitus apie tikrąjį J. Andropovo vaidmenį, sutiko dar lengviau, aiškiai suvokdamas ilgalaikę strategiją. Vienintelis keistas įvykis, kuris tarsi meta šešėlį į dėstomą versiją, yra paslaptinga įtakingo eurazisto maršalo Achromevo mirtis po pučo. Kiti po pučo pašalinti (tiesiogine ir netiesiogine to žodžio prasme) eurazistai (pavyzdžiui, Pugo) nebuvo per daug svarbūs ir atlantistai turėjo patikėti savo pergale (skamba ciniškai, bet tokia jau ta didžioji konspirologinė politika). Achromevo figūra eurazistų tarpe buvo išskirtinė  (jis buvo tiesioginis pačių pirmų Rusijos eurazistų tradicijų tęsėjas), todėl jo mirtis turėjo tapti stipriu smūgiu GRU jėgoms. Tačiau (a) jo mirtis galėjo būti meistriškai inscenizuota arba (b) – taip irgi būna – žmogus nusprendė pasiaukoti vardan Tėvynės ir didžiosios ateities vizijos, kad atlantistai tikrai patikėtų savo pergale. Tokiu būdu viskas atsistoja į savo vietas.

Be abejo, būtina pasakyti, kad išdėstyta versija yra gražiai sudėliota GRU naudai. Todėl reikia pažymėti, jog SSRS žlugimas galėjo reikšti ne suplanuotą bet tikrų tikriausią GRU pralaimėjimą (kaip tai buvo karo Afganistane atveju). Ir tada GRU beliko kovoti dėl išlikimo ir laukti savo šanso revanšui...

Kas yra ponas Putinas? 

Tai kas gi yra ponas Putinas – slaptas atlantistas ar užkietėjęs eurazistas? Dabartiniai jo žingsniai tarptautinėje arenoje tarsi rodo, kad jis yra naujos ir paskutinės (galutinai pergalingos) eurazijinės imperijos šalininkas ir kūrėjas. Žanas Parvulesko ir Aleksandras Duginas laiko jį likimo žmogumi. Pavyzdžiui, A. Duginas rašo: „Vladimiras Putinas – tai likimo žmogus. [...] Putinas – tai funkcija, istorinė ir geopolitinė funkcija. Tai tam tikras simbolis, tam tikra reikšmė, Eurazijos ženklas lemiamu momentu. Ir mes privalome pripildyti Putiną ir jo valdymą eurazijiniu turinio.“ Žanas Parvulesko: „Šiandien Vladimiras Putinas, kaip Rusijos prezidentas, yra likimo žmogus, lemties (предопределённый, провиденцпальный) žmogus. Jam lemta įvykdyti politinį-istorinį perėjimą prie kontinentinės, eurazijinės Didžiosios Europos (bendros Rusijos ir Europos imperijos nuo Dublino iki Vladivostoko – autoriaus pastaba), nuo kurios vienas žingsnis iki Imperium Ultimum, ir ryžtingai pasipriešinti mondialistiniam Jungtinių Valstijų sąmokslui.“

Ne menki avansai. Tačiau galbūt V. Putinas yra atlantistas, ir jeigu J. Andropovas galimai buvo GRU statytinis, taip V. Putinas galbūt yra slaptas mondialistų agentas? Pagaliau jis juk dirbo KGB, o ne GRU. Tačiau čia yra niuansų. Pirma, jo žingsniai tarptautinėje arenoje (ypač jo agresyvi politika ir visų pirma Ukrainos atžvilgiu) ir vis stiprėjančios kalbos apie Kremliaus ryšius su A. Duginu. Antra, prisiminkime KGB centro ir periferijos dichotomiją. V. Putinas buvo struktūros periferijoje (nacionalizmo ir patriotizmo zonoje). Trečia, jis tarnavo Vokietijoje, kur dar nuo nacių laikų yra stiprus eurazistinis lobis, su kuriuo jis, kaip žvalgybininkas, negalėjo nesusidurti ir kurio galėjo būti paveiktas (šiame kontekste manytina, kad jo dėmesys Rusijos santykiams su Vokietija nėra tik ekonomiškai pragmatinis, bet geopolitinis). Ketvirta, Sergėjus Ivanovas neseniai atvirai pareiškė, kad tokie V. Putinui artimi veikėjai kaip Vladislovas Surkovas (prezidento administracija) ir Dmitrijus Kozakas (atstovas Kaukaze) yra tarnavę GRU specialiosiose pajėgose (спецназ). Ką šis pasakymas galėtų reikšti? Jeigu V. Putinas būtų atlantistas jis tikriausiai nelaikytų taip arti šalia savęs GRU žmonių (tuo tarpu tie žmonės yra asmeniškai artimi V. Putinui ir dirba pakankamai svarbiose srityse). Be to, jeigu taip kalba Gynybos ministras (kariuomenės atstovas, tiesa, pats ne kariškis, bet vis tik), reiškia kariuomenės įtaka pakankamai stipri. Pagaliau pats Vladimiras Putinas labai didelį vaidmenį skiria kariuomenei: (a) jis kelia moralinį ir techninį jos pajėgumą (dėmesys tiek strateginei, tiek konvencinei ginkluotei, nors pastarajai ir didesnis; plius karių socialinio statuso ir gyvenimo sąlygų kilimas); (b) vertina kariuomenę kaip visuomenės atramą. Taip, Rusijos prezidentas stiprina (centralizuoja) ir FST (Federalinė Saugumo Tarnyba – KGB tęsinys), bet šiandien, atrodo, ne FST valdo GRU.   

Taigi V. Putinas, ko gero, yra eurazistas, nebent labai gerai maskuojasi. O kadangi jis yra siejamas su J. Andropovu (kalbama, kad yra jo žmogus), manytina, kad pats J. Andropovas buvo GRU žmogus, nors, kita vertus, viskas gali būti visiškai priešingai. Konspirologija...

Vietoj išvadų

„Globalaus konflikto tikimybė šiandien yra minimali. Tačiau mes matome, kad svarbiausios valstybės (ne kažkokie nykštukai – autoriaus pastaba) ne tik kad neatsisako arsenalų, kurie viršija ginkluotės, būtinos gynybai, lygį, bet atvirkščiai nuolat juos tobulina. [...] Mes turime suprasti, kad konfliktinis potencialas pasaulyje auga. Pasaulio bendruomenei primetami hipertrofuoti jėgos faktoriai tarptautiniuose santykiuose. Rimtai žlugdo stabilumą vienašalių ir nelegitimių, žiūrint iš tarptautinės teisės pozicijų, veiksmų, kuriuos daro tam tikros valstybės (valstybė iš trijų raidžių – autoriaus pastaba), praktika, lygiai kaip ir bandymas nevaržomai prastūminėti savo pozicijas, visiškai ignoruojant teisėtus kitų partnerių interesus. Ir jūs žinote, kokiomis priemonėmis remiasi tos valstybės, kurios taip elgiasi.“

Citata priklauso Rusijos Federacijos prezidentui Vladimirui Putinai. Taip jis kalbėjo naujos GRU būstinės atidarymo proga.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras