Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Antivakarietiškos nuotaikos Rusijoje: ištakos, būklė, perspektyvos

Aras Lukšas
2006 11 27

Kalbant apie antivakarietiškas nuotaikas Rusijoje (o šiandien šią tema svarsto visi, kas netingi, nes tokios nuotaikos šalyje akivaizdžiai auga), paprastai gilinamasi į istoriją ir prisimenama garsioji tezė „Maskva – Trečioji Roma“ (ši didybės manija rusus buvo apėmusi jau XVI a.) ir XVII-XVIII a. Rusijos-Švedijos bei Rusijos Lenkijos geopolitiniai ginčai, neseniai tapę vėl aktualiais, įvedus naują nacionalinę šventę – vadinamąją „Rusijos vienybės dieną“. Ši data simbolizuoja „pergalę“ prieš lenkus (ir lietuvius), tačiau mini ją tik atviri fašistai. Dažnai prisimenama ir dar senesnė istorija – krikščionių bažnyčios skilimas į Rytų ir Vakarų krikščionybę. 

Kur kas rečiau svarstomas akivaizdus paradoksas: antivakarietiškos nuotaikos Rusijoje susijęs ne tik su pačios vakarietiškos civilizacijos neigimu a priori, kaip tai šiandien daro radikalaus islamo atstovai, kiek su Rusijos pretenzijomis vaidinti „tikrųjų Vakarų“ vaidmenį. Juk neveltui buvo pasakyta: „Maskva – Trečioji Roma“. Ne Bagdadas, ne Aleksandrija, o vakarų civilizacijos lopšys – Roma. Čia ir glūdi visa rusų „zapadnikų“ ir „slavofilų“ ginčo esmė – pastarieji ragina mokytis iš Europos, tuo tarpu „slavofilai“ tvirtino: „mes ir esame tikroji Europa, tegu Vakarai mokosi iš mūsų“. 

Iki šiol šiame ginče daugiausia laimėdavo „zapadnikai“. Legendinis Rusijos valstybės įkūrėjas Žiurikas buvo iš esmės provakarietiškas žmogus. Akivaizdus „zapadnikas“ buvo ir pirmasis Rusijos imperatorius Petras I. Bolševizmas (kaip rusiška, Vakaruose gimusio marksizmo, interpretacija) nuo pat pradžių ne kas kita, kaip „atsilikusios Rusijos“ modernizavimo projektas. Pagaliau Michailo Gorbačiovo „perestroiką“ taip pat didele dalimi kaitino vakarietiškos iliuzijos, kad rusų socializmas gali turėti žmogišką veidą. 

Kitas dalykas, kaip visos tos provakarietiškos pozicijos pasireiškė praktikoje. Petras I barbarišku elgesiu („azijietišku“, kaip parašytų rusų „zapadnikas Vladimiras Iljičius Uljanovas – Leninas) vertė savo valdinius skustis barzdas ir rengtis europietiškais rūbais. Apie bolševikų terorą, kaip apie „modernizavimo“ metodą, žino visi, kas nors kiek domisi naujausių laikų istorija. Tik pastebėsime, kad verbalinis „Trečiosios Romos“ pakeitimas „Trečiuoju Internacionalu“ nepakeitė problemos esmės. Nebent tiek, kad pagrindiniu dirgikliu vietoje Europos tapo užatlantinė valstybė („pavysime ir pralenksime Ameriką..!“). Pagaliau, kai teroro ištekliai buvo išnaudoti, bukas, neefektyvus, melagingas režimas rusams nusibodo tiek, kad jie ėmėsi kurti pavojingas iliuzijas: dar kartą persirengime europietiškais rūbais ir imsime gyventi taip, kaip „jie“. 

Kaip bebūtų, bet po 1991 m. rugpjūčio mėn. Rusijoje iš esmės įsivyravo provakarietiškosnuotaikos

Ir čia savo šansą praleido patys Vakarai. Rusijai (ir kitoms pokomunistinėms šalims) nebuvo pasiūlyta nieko panašaus į garsųjį „Maršalo planą“,  kadaise pasiūlytą pokarinei Vakarų Europai. O toks planas galėjo numatyti rimtą ekonominę pagalbą, su sąlyga, jei šios šalys imtųsi griežtos dekomunizacijos. Niekas tarptautinių santykių lygmenyje nepaaiškino rusams, kad svarbiausias jų šalies skirtumas nuo Vakarų – tai požiūris į žmogaus gyvybę ir teritorinis mąstymas, kuris, deja, yra ne kas kita, kaip civilizacinė praraja, kurios neįmanoma įveikti jokiomis išorinėmis priemonėmis. 

Rezultatas – rusai kaip buvo, taip ir liko ne iki galo europiečiai. Tik prie šimtmečius egzistavusio „tikrųjų Romos įpėdinių“ komplekso ir „zoologinės ksenofobijos bei imperinio revanšizmo“ mišinio (L. Radzichovskis) per pastaruosius porą dešimtmečių dar prisidėjo ir nuoskauda Vakarams, neištiesusiems Rusijai rankos komunizmo žlugimo momentu. 

Šiandien Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vėl kartoja, kad „Rusija yra neatsiejama Europos dalis“. Tuo pat metu jam pavaldžios propagandos priemonės kelia antivakarietišką isteriją, lengvai randančią vietą nuo pastarųjų dešimtmečių transformacijų pavargusių šalies gyventojų širdyse. O Vakarai nepavargsta tvirtinti, kad „V. Putinas – demokratas be trūkumų“ (G. Schroderis), tuo pačiu trukdydami rusams tapti  tikrais europiečiais, be kabučių. 

O juk kadaise būtų pakakę aiškiai pasakyti buvusiam Rusijos vadovui Borisui Jelcinui, kad Vakarai nepakęs šalies prezidento poste nusikalstamos organizacijos KGB karininko – ir šiandien nebūtų politinių V. Putino oponentų nužudymų. Nei Maskvoje, nei Londone.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (182)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (47)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (144)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (5)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (12)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras