Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  Lenkijos veto – ar tik „maistinis“ karas?

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2006 11 24

Šią savaitę Lenkija ir toliau uoliai laikėsi pozicijos vetuoti Europos Sąjungos (ES) mandatą pradėti derybas su Rusija dėl naujo partnerystės susitarimo ir, nepaisant ES pirmininkaujančios Suomijos pastangų, broliai Kačinskiai, atrodo, neketina pasiduoti jau ir atvirai demonstruojamam politiniam Kremliaus spaudimui. 

Oficialusis Varšuvos pretenzijų Maskvai pretekstas yra Rusijos valdžios taikomas lenkiškų maisto produktų importo draudimas, argumentuojant sanitariniais ir kitais, labiau techninio pobūdžio, reikalavimais. Lenkijos gamintojai, be abejo, ginasi teigdami, jog daugelyje kitų šalių, kurių vartojimo taisyklės yra netgi griežtesnės nei Rusijos, jų produkcija yra priimtina ir vartojama. Tačiau tokie argumentai Kremliaus neįtikina, kas ir leidžia kalbėti apie politinę „maistinio“ karo potekstę, susijusią su energetiniais ir politiniais klausimais. 

Tam, kad šie argumentai būtų dar tvirtesni, galima prisiminti nesenų dvišalių Rusijos ir Ukrainos santykių specifiką bei tai, kokia įtampa dabar tvyro tarp Kremliaus ir Tbilisio. Lenkijos atveju taip pat pastebėtini kai kurie sutapimai. Pavyzdžiui, Kijevo euroatlantinės iniciatyvos buvo sustabdytos naudojantis „Gazprom“ įtakos dėka, o formaliu pretekstu konfliktui su Gruzija, kuris pasireiškė ir dujotiekių sprogimais, ir separatistinėmis iniciatyvomis Abchazijoje, ir šnipų skandalais, lydimais ekonominės blokados, tapo gruziniško vyno bei mineralinio vandens kokybė. Dėl to ką tik minėtas vynas bei „Boržomis“, kuris lyg ir yra vertinamas daugelyje pasaulio šalių, labai jau primena Rusijos pretenzijas dėl lenkiško maisto kokybės. Galima tik priminti, jog pastarosios pretenzijos atsirado būtent tuomet, kada lenkai pradėjo garsiai ir intensyviai kalbėti apie ES energetikos chartiją bei problemas, susijusias su dvišaliu Rusijos-Vokietijos dujotiekio Baltijos jūros dugnu projektą. Galima prisiminti ir tai, kad beveik prieš pat Maskvos pasipiktinimą lenkišku maistu, šios šalies prezidentas pakankamai palankiai atsiliepė apie Lietuvos, Latvijos bei Estijos iniciatyvą išsaugoti atominės energetikos bazę Lietuvoje, perorientuojant ją Vakarų kryptimi. Tiesa, Lechas Kačinskis nepažadėjo, jog Lenkija prisidės prie naujojo Ignalinos atominės elektrinės bloko statybos, tačiau ir nepareiškė skeptiško arba neigiamo nusistatymo. Be to, šią savaitę Lenkijos energetikos bendrovė PSE pranešė, jog pasirašė sutartį su Lietuva dėl abiejų šalių energetinių sistemų sujungimo energetiniu tiltu. 

Tačiau, lyginant su Ukraina bei Gruzija, kurių atžvilgiu galime kalbėti tik apie dvišalius santykius ir grynai išorinį ES vaidmenį, paremtą lengvu politiniu palaikymu, neutralumu arba atskirų Sąjungos šalių iniciatyvomis (pavyzdžiui, Lietuvos palankumas Gruzijai), Lenkijos atvejis turi kiek kitokį atspalvį, nes Rusija, spausdama Lenkiją dėl maisto eksporto, realizuoja ir politinės bei galimos energetinės sąveikos su visa ES strategiją. Tuo pačiu Varšuva atsiduria pakankamai komplikuotoje situacijoje, nes kol kas turi tik tvirtą Paryžiaus paramą, o bendruoju ES lygiu, tikėtina, patiria ir rimtą spaudimą, nes partnerystė su Rusija visai Sąjungai yra išskirtinės svarbos politinis ir ekonominis projektas. 

Taigi, galime matyti, kad priešstatos su Lenkija atveju, Rusija siekia realizuoti į Ukrainą bei Gruziją panašų scenarijų, juolab dabar, kuomet jau oficialiai paskelbta, kad Varšuvai nenusileidus, Maskva gali riboti maisto produktų importą iš visos ES. Tačiau būtent šis pareiškimas leidžia teigti ir tai, kad Lenkijos atvejis yra kiek išskirtinis ir galbūt principinis Kremliui, kuris būtent dabar atvirai demonstruoja siekius įtvirtinti įtaką visoje Europoje. Ko gero, akivaizdu, kad Lenkija šiame geopolitiniame kontekste yra vienas svarbiausių Maskvos kozirių ir nesutarimai dėl maisto produktų kokybės tapo tik puikiu precedentu iššaukti priešstatą, kurios baigtis gali labai ženkliai lemti Rusijos įtakos ES mastus ateityje. 

Tuo tarpu Lietuva, kuri taip pat yra svarbus ES bei Rusijos santykių aspektas, net ir turėdama labai neseną Helsinkio patirtį, kuomet buvo užstota visos Sąjungos, šio „maisto“ karo atžvilgiu vėl laikosi kiek vangokos pozicijos, tuo eilinį kartą savanoriškai atsisakydama strateginės veikimo iniciatyvos ir demonstruodama neapsisprendimą tarp politinės valios bei energetinio pragmatizmo. Tiesa, Prezidentas Valdas Adamkus leido sau pareikšti, jog „Rusija nėra patikimas naftos ir dujų tiekėjas“, tačiau jei taip buvo bandyta leisti suprasti, jog Vilnius palaiko Varšuvą, tai akivaizdžiai buvo pradėta ne nuo to galo. 

Be to, turint omenyje ir aiškiai matomą dabartinio Lenkijos prezidento ambicingumą, tokia beveidė Lietuvos laikysena gali atšaldyti dvišalius santykius, kurių teikiami nemalonumai mums jau gerai pažystami iš 90-ųjų pradžios. Tiesa, galbūt Vilnius labai nenori pykdyti Rusijos valdžios, nuo kurios politinės valios priklauso nemaža dalis mūsų energetikos. Tačiau tiek naftotiekio „Družba I“, tiek ir „Gazprom“ kainų politikos atvejai aiškiai parodo, kad net ir blaškymąsi Kremlius priima kaip priešingos jam stovyklos palaikymą. 

Galų gale, galima pasakyti, jog Lenkija veikia ES kontekste, kuriam subordinuota yra ir Lietuva, todėl mūsų ryžtas „maisto“ karo klausimu galėtų būti puikus precedentas ir visos Sąjungos naujos politikos Rusijos atžvilgiu formavimui. Juo labiau, kad ES vis dar neskuba raginti Varšuvos pradėti daryti nuolaidas Kremliui, kas aiškiai parodo, jog ir Briuselyje imama suvokti, kad šilta bičiulystė su autokratine Rusija, kurią taip propagavo, pavyzdžiui, buvęs Vokietijos kancleris, šiandien besišildantis jau minėto „Gazprom“ pinigais, jau nebėra būdas vykdyti konstruktyvų ir lygiavertį dialogą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras