Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Galimi įvykių Ukrainoje scenarijai. Siurrealizmas kaip politikos metodas (1)

Arūnas Spraunius
2008 10 29

Apskritai informacija tokiomis aplinkybėmis tarsi ir nebelabai turi prasmės, mat kai kada žinios prieštarauja viena kitai. Kita vertus, kai Ukrainos parlamento (Aukščiausiosios Rados) darbas per porą dienų nežinia kelintą kartą buvo „užblokuotas“ ir vėl „atblokuotas“, jo pirmininkas Arsenijus Jaceniukas pareiškė ypatingų vilčių dėl tolesnio parlamento darbo nepuoselėjąs. O juk šalį gana rimtai palietė pasaulio finansų krizė, gaišti laiką vien politikavimui gal būtų net ir savižudiška. Vis dėlto Ukrainos žinių agentūra UNIAN citavo Rados pirmininką, pabrėžusį, kad ir politinę, ir ekonominę krizes būtina spręsti kartu, kitaip nė viena jų nebus išspręsta.

Tačiau beveik tuo pat metu informacinės agentūros pranešė, kad Ukrainos valdžia artimiausiomis dienomis žada susitarti su Tarptautiniu valiutos fondu (TVF) dėl kovos su krize priemonių paketo. Ukrainos vyriausybė paskelbė, kad TVF pasirengęs Ukrainai suteikti iki 14 milijardų JAV dolerių paskolą šalies finansų sistemai stabilizuoti. Pasirodo, dėl paskolos derėjosi kone visa aukščiausia Ukrainos valdžia – vyriausybė, prezidentas Viktoras Juščenka ir Centrinis bankas. Tiesa, ir šiuo atveju konstatuota, kad planams gelbėti Ukrainos finansų sistemą kelia grėsmę paralyžiuotas parlamento, kuris turi priimti atitinkamus įstatymus, darbas.

„Kaip čia yra? – laužytų galvą prie klasikinės logikos pripratęs žmogus. – Tai susitarė jie ar nesusitarė, ir kas susitarė? Juk, šiaip ar taip, krizė...“ Bet, kaip minėta, faktinė reikalų padėtis šiuo atveju nereiškia, kad yra taip, kaip deklaruojama.

Panašiai yra ir su pirmalaikiais Rados rinkimais, apie kuriuos, tiesa, paskutiniu metu kalbama ne itin daug – galbūt dėl finansų krizės, galbūt ne vien dėl jos. Informacija šįkart „nutrūko“ ties žinia, kad Kijevo apygardos teismas nusprendė sustabdyti Ukrainos prezidento dekreto dėl parlamento paleidimo ir pirmalaikių parlamento rinkimų galiojimą. Vladimiras Pilipenka, Julijos Tymošenko bloko atstovas, teigė, kad toks nuosprendis priimtas dėl bloko pateikto ieškinio prieš prezidentą V. Juščenką ir Vyriausiąją rinkimų komisiją. Bet vėlgi, pasak agentūros AP, ta pati Ukrainos ministrė pirmininkė J. Tymošenko rugsėjo pabaigoje naujus rinkimus pavadino išeitimi iš politinės krizės.

Atrodo, vis dėlto turime prasidėjusių prezidento rinkimų ukrainietišką versiją (įvyks 2010-aisiais), tiesa, neprognozuotos pasaulinės finansų krizės fone. Gali būti, kad jie gerokai prisidėjo prie to nepaliaujamo konflikto, kuris dabar jau pradeda atrodyti kaip ukrainietiškos politikos metodas – juk per nepilnus metus galima tikėtis trečių šalies parlamento rinkimų. Tai toks nenumaldomas stilius, kurio credo – išbandyti viską. Dabartinėje situacijoje jau nebelabai stebintų žinia, kad naujų rinkimų vajų galėjo paskatinti ir prezidento atliktas vyriausybinio IL-62 „nusavinimas“ tuo metu, kai šiuo lėktuvu premjerei reikėjo skristi į Maskvą derėtis dėl energetikos. Atsilygindama J. Tymošenko plačiai žinomai V. Juščenkos apnuodijimo istorijai „prirašė“ naujų siužeto elementų, tarp jų – apsinuodijimą valdžia ir sunkią prezidento sekretoriato intoksikaciją.

Na, paskui, žinoma, dar vienų rinkimų „trileris“ – ko ne siurrealizmas...

Kaip ten bebūtų, tenka kantriai kartoti tą patį: jauna ir, pasirodo, geopolitinių įtakų pagairėje dėl nepatyrimo „blaškoma“ Ukrainos demokratija priversta pati nueiti tą brandos kelią, kurį lemta. Net jei tas kelias panašėja į Lotynų Amerikos rašytojų išrastą „magiškąjį realizmą“. Kaip spalio 17-ąją dar vieną redakcijos straipsnį Ukrainai paskyręs konstatavo „The New York Times“, nepaisant jokių peripetijų ukrainiečiams reikia leisti patiems išsiaiškinti savo problemas, kad ir kas ką svarstytų apie įtakos zonas, konjunktūrą, sąmokslo teorijas etc. Kaip visada nemažos ir svarbios valstybės atveju, norinčių ją „pasukti“ įvairiomis kryptimis netrūksta, išorės įtakos tik gilina vidinę painiavą. Kaip spalio 10 d. pažymėjo vokiečių „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ (iškalbingas publikacijos pavadinimas – „Apie „meilės ryšių“ pabaigą“), ir J. Tymošenko, ir V. Juščenka gerai žino, kad Ukrainoje laimės tas, kuriam pirmam pavyks įveikti mentalinius „europietiškų“ šalies vakarų ir „rusiškų“ šalies rytų skirtumus. Abu taip pat supranta, kad atsiverdami Rytams turi būti labai atsargūs, jei nenori prarasti palaikymo Vakaruose.

Dorodamiesi su šia subtilia situacija, jiedu suka skirtingais keliais. V. Juščenka sprendžia dilemą pasitelkdamas nesibaigiančias prieš Maskvą nukreiptas retorines atakas, tuo pat metu kaip prezidentas neišvengdamas asmeninių kompromisų su oponentais ir patraukdamas į savo pusę šalies rytų oligarchus. J. Tymošenko bent iki šiol viską darė kitaip: apeliavo į prorusiškų rinkėjų jausmus, nenoriai vykdė Ukrainos stojimo į NATO kampaniją (tai svarbiausias V. Juščenkos tikslas), bet tuo pat metu laikėsi atokiai nuo Maskvos interesams atstovaujančių oligarchų.

Bet tai tik pora pagrindinių Ukrainos politikos personažų – trečiasis, į Rusiją orientuotai Regionų partijai vadovaujantis Viktoras Janukovyčius, atrodo, paskutiniu metu turi progą mėgautis opozicinės politinės jėgos teikiamomis galimybėmis ir užimti gana patogią „tylinčio sfinkso“ poziciją.

Kaip bežiūrėsi, Ukrainos tapsmas valstybe – tai laviravimas tarp Scilės ir Charibdės. Prieš ketverius metus vakarietiškai nusiteikusį šalies politinį elitą valdęs idealizmas užleidžia vietą bekompromisiam politikavimui, o ir tikrovė verčia atsitokėti: Ukrainos vyriausybei teko padėti dviem didžiausiems šalies bankams, grivinos kursas nukrito 12 proc., rusų „Gazprom“ jau pareiškė, kad kitais metais šaliai už gamtines dujas gali tekti mokėti po 400 dolerių už tūkstantį kubinių metrų (dabar Ukraina moka 179,5 dolerio).

Tačiau tai turbūt ir yra didysis Ukrainos politikos paradoksas. Visais (iš tiesų visais) atžvilgiais balansuodami ties, galima sakyti, šalies egzistavimo riba, politikai su tokiu būviu tarsi apsiprato ar bent apsimeta ribinės padėties nepastebintys. Ukrainą jau pasiekia pasaulinės finansų krizės ratilai, o mes stebime beatodairišką aukščiausių šalies vadovų „tąsymąsi“ ir tuo pat metu girdime, kad su TVF baigiama susiderėti dėl paskolos. Gal todėl žinomas rusų žurnalistas ir politikos apžvalgininkas Jevgenijus Kiseliovas laikraštyje „The Moscow Times“ lygindamas Ukrainos ir Rusijos politinį gyvenimą pastarąją pavadino Negyvąja jūra, kur politikai gali nebent dreifuoti „nuleidę garą“, tuo tarpu Kijeve politinis gyvenimas verda net kunkuliuodamas. Be to, jis labai gyvai komentuojamas šalies žiniasklaidoje.

Permanentinę valdžios krizę idealizuoti kvaila, juolab kad išvarginta žinių apie politinės klasės rietenas visuomenė gali apskritai nusivilti demokratija. Vis dėlto tai, kad Ukrainoje besiformuojančios finansinės-kultūrinės-regioninės grupuotės dėl įtakos priverstos kautis viešai, tebėra šios šalies stiprybė. Jos tiesiog priverstos užsiimti viešąja politika.

Aišku, besikaunančiųjų skirtumai labai dideli, todėl kalbant apie Ukrainą jie dažniausiai ir akcentuojami. Kaip konstatuoja redakcijos straipsnį šiai šaliai paskyręs „The International Herald Tribune“ (10 15), nesutarimai bent artimiausioje ateityje niekur nedings. Paryžiuje leidžiamas Amerikos dienraštis sutinka su kolegomis iš „The New York Times“, kad mėginimai juos spręsti pasitelkiant Ameriką ar Rusiją vaisių neduotų. Kad šalis yra svarbi ir pageidaujama, rodo tai, jog jau kelerius metus ji neišnyksta iš viešosios erdvės. Vien politinių skandalų nepakanka, kad valstybės gyvenimas ir likimo vingiai būtų atidžiai stebimi žiniasklaidos bei tarptautinės bendruomenės.

Veikiausiai turi pagrindo ir nuolat eksploatuojama tema apie Ukrainą kaip Rusijos ir Vakarų geopolitinio susidūrimo lauką. Pasak „The Washington Times“ (10 13), slavofilų ortodoksų (dienraštis prie jų priskiria ir V. Putiną) svajonės apie „slavų sąjungą“, siejančią Rusiją, Baltarusiją ir Ukrainą, įsikūnijimui trukdo demokratinė Ukraina, todėl konfliktas esą neišvengiamas. Sunku pasakyti. Žinių apie didėjančią kraštutinių nacionalistų įtaką Rusijoje netrūko niekad. Bet akivaizdu ir tai, kad šiandien geopolitiką kaip niekad stipriai veikia sunkiai prognozuojamas ekonominių, politinių, kultūrinių aplinkybių išsidėstymas. O dėl Ukrainos „geopolitinės“ lemties, tai paskutiniai ketveri metai parodė, kad „stumti“ ją į kurią nors pusę beprasmiška.

 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras