Maskvos meras Jurijus Lužkovas pažadėjo šį mėnesį pastatyti naują kaimynystę Pietų Osetijos separatistams šalia karo nuniokoto Cchinvalio. Jis pasiruošęs išleisti apie 100 milijonų JAV dolerių naujų namų, mokyklų ir prekybos centrų statybai, nes, kaip pats teigia, „mes švenčiame didžią pergalę – pergalę už laisvę ir nepriklausomybę“. Pinigai, skirti miestui atstatyti, bus imami iš Maskvos miesto biudžeto.

J. Lužkovas yra meras, plėtojantis užsienio politiką. Jis palaiko Rusijos hegemonijos atstatymą buvusioje sovietinėje erdvėje, kursto separatistinius regionus kaimyninėse šalyse ir gynė naująjį Rusijos nacionalizmą, kai šią vasarą Kremlius jėga išplėšė Pietų Osetiją iš kaimyninės Gruzijos. Dar vienas provokuojantis J. Lužkovo pareiškimas – Ukraina turi grąžinti Krymą Rusijai. Jis skatina separatistines grupes, esančias Kryme, kurios po konflikto su Gruzija turi naują šūkį: mes būsime kiti.

Į Vakarų kaltinimus, kad savo veiksmais jis pažeidžia kitų šalių suverenitetą ir taip jas siekia destabilizuoti, J. Lužkovas atsako, kad paprasčiausiai plečia Maskvos santykius su kitais miestais. Kremlius teigia, kad Maskvos meras veikia kaip vietinis pareigūnas ar filantropas.

Pasak „The New York Times“ apžvalgininko, M. Lužkovas yra puikus įrankis dabartinio šalies premjero Vladimiro Putino vadovaujamai kontrrevoliucijai prieš vadinamąsias „spalvotąsias revoliucijas“.

Per Rusijos nacionalinius televizijos kanalus dažnai rodomos J. Lužkovo išvykos į užsienį, taip pat į separatistinius regionus, kur jis sveikinamas kaip didvyris. Apskritai po V. Putino ir D. Medvedevo Maskvos meras yra dažniausia minimas Rusijos politikas šalies žiniasklaidoje. Jis yra labai populiarus Rusijos remiamuose separatistiniuose regionuose. Net viena iš Cchinvalio gatvių buvo pavadinta jo vardu.

J. Lužkovo nacionalizmas kilo žlugus SSRS, kuris sovietinei nomenklatūrai, taip pat ir Maskvos merui, buvo skausmingas. Vakarai susilpnino Rusijos vaidmenį buvusiose posovietinėse respublikose. Be to, suirus Sovietų Sąjungai nemaža dalis etninių rusų atsidūrė naujai susiformavusiose valstybėse, ir jie, pasak J. Lužkovo, buvo apleisti tuometinio prezidento Boriso Jelcino administracijos.

J. Lužkovas nacionalizmą naudojo keldamas savo kandidatūrą į prezidentus 2000 m., o kai tapo aišku, kad rinkimus laimės V. Putinas, pasitraukė. Nuo 1992 m. J. Lužkovas yra Maskvos meras ir Rusijos sostinę sugebėjo iš skurdaus ir nefunkcionalaus miesto paversti prašmatniu, spūstimis garsėjančiu metropoliu. Be to, Maskva yra kamuojama korupcijos. Teigiama, kad antroji J. Lužkovo žmona milijonus susikrovė būtent dėl protekcijų.

Kaip valdančiosios partijos lyderis jis nelabai toleruoja nuomonių skirtumų, nevengia imtis atsakomųjų veiksmų prieš jį kritikuojančius žurnalistus ar politikus.

J. Lužkovas nėra V. Putinui artimas žmogus, tačiau pastarasis praeitais metais paskyrė jį toliau būti Maskvos meru. Taip pat viešai V. Putinas neprieštaravo J. Lužkovo grandiozinėms vizijoms ir nebandė suvaldyti jo išlaidų įsipareigojimams užsienyje.

J. Lužkovo vaidmuo yra tiek politinis, tiek finansinis, todėl jis ganėtinai pavojingas, nes šalia politinių kalbų eina finansinė parama.

Pagal 2008 m. spalio 25  d. „The New York Times“ informaciją parengė Kristina Puleikytė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.