Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Moldova: teritorinio vientisumo kaina (3)

Krzysztof Kolanowski
2008 11 04

2008 m. rugpjūčio 26 d. Rusijai pripažinus Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, Europos politiniame žemėlapyje liko dar viena teritorija, nesulaukusi nė vienos valstybės (be Pietų Osetijos, Abchazijos ir Kalnų Karabacho) pripažinimo. Turime galvoje Padnestrę, arba Padnestrės Moldovos Respubliką (PMR), su sostine Tiraspoliu.

Formaliai Padnestrė laikoma Moldovos Respublikos dalimi, bet turi beveik visus nepriklausomos valstybės požymius: valdžią ir administraciją, savo įstatymus, valiutą, sienų kontrolę, gyventojai turi niekur nepripažįstamus Padnestrės pasus, o automobiliai – vietinius valstybinius numerius su Padnestrės vėliava. Nuo kitų Moldovos regionų ją skiria Dnestro upė, nors „valstybės” teritorija aprėpia ne tik kairįjį (rytų) Dnestro krantą, bet ir į vakarus nuo Dnestro esantį Benderų miestą su aplinkinėmis vietovėmis. Padnestrei priklauso visi didžiausi buvusios Moldavijos SSR miestai (išskyrus Kišiniovą): be jų Moldovą tikrai būtų galima laikyti agrarine šalimi. Ir vis dėlto PMR lieka pseudo valstybėlė: atstumas tarp vakarų ir rytų sienų – 12–15 km, o iš šiaurės į pietus – apie 200 km. Savo mobiliojo ryšio tinklo Padnestrė neturi, tačiau daugumoje miestų įmanoma nesunkiai pagauti Moldovos ar kaimyninės Ukrainos signalus.

Kaip „valstybė“ Padnestrė jau išsilaikė 18 metų, nors vienintelis jos „nepriklausomybės“ garantas – jos teritorijoje esantys Rusijos kariai. 1990 m. rugsėjo 2-ąją, dar Moldovai esant SSRS sudėtyje, buvo įkurta Padnestrės SSR. Pagrindine tuometės Padnestrės atsiskyrimo priežastimi nurodytinas naujas, 1989 m. Moldovoje išleistas kalbos įstatymas, grąžinantis moldavų kalbai lotynišką abėcėlę ir taip panaikinantis sovietiniais laikais dirbtinai sukurtus skirtumus tarp moldavų ir rumunų kalbos. Dešimto dešimtmečio pradžioje dar buvo propaguojamas Moldovos prijungimas prie Rumunijos, sukėlęs tautinių mažumų pasipiktinimą. Savo apogėjų konfliktas pasiekė 1991–1992 metais, kai  ginkluotuose susirėmimuose žuvo apie 1000 žmonių iš abiejų pusių.

Paskutinieji 18 metų pakeitė nemažai: Moldovą valdo komunistai, kuriems kur kas arčiau Maskva nei Bukareštas, Kišiniove galima lengviau susišnekėti rusiškai nei rumuniškai (moldaviškai), o atskirtis tarp abiejų Dnestro krantų vis dar egzistuoja. Ir apskritai, ar teisinga manyti, kad Kišiniovo ir Tiraspolio konfliktas – grynai etninis, kaip atrodė dešimto dešimtmečio pradžioje?

Tiesa, kad Padnestrėje dauguma gyventojų – slavai (rusai ir ukrainiečiai), o moldavai sudaro tik trečdalį. Tiesa, kad Padnestrėje įteisintos trys valstybinės kalbos, tarp jų – ir moldavų kalba kirilicos rašmenimis, o Moldovoje – tik viena. Tiesa, kad kai kurie Padnestrės gyventojai sako negalį gyventi kartu su moldavais vienoje valstybėje, turėdami omeny dešimtame dešimtmetyje įvykusi konfliktą. Tačiau teisingai argumentuoja ir Vladimiras Voroninas, Moldovos prezidentas ir valdančiųjų komunistų vadovas, kad vien Kišiniove rusų gyvena daugiau nei visoje Padnestrėje ir jie, net nemokėdami valstybinės kalbos, nejaučia jokios diskriminacijos. Kitas Moldovos regionas, Gagaūzija, taip pat vienašališkai paskelbęs nepriklausomybę dešimto dešimtmečio pradžioje, jau seniai atsisakė atsiskyrimo siekių ir sutiko sukurti autonominį regioną Moldovos sudėtyje. Taigi jei Kišiniovo ir Tiraspolio konfliktas yra ne etninio pobūdžio, tada kur šuo pakastas? Ir kodėl net Rusija nesiruošia pripažinti Padnestrės de jure, nors nuolat teikia jai materialinę ir karinę pagalbą?

Lieka dar vienas klausimas: ar Padnestrės gyventojai nori turėti savo valstybę? Iš esmės niekas jų dar to neklausė. Tiesa, 2006 m. rugsėjo 17 d. Padnestrėje vyko „referendumas dėl nepriklausomybės“, tačiau pagrindinis klausimas skambėjo taip: „Ar remiate Padnestrės Moldavijos Respublikos nepriklausomybės kursą ir vėlesnį laisvą prisijungimą prie Rusijos Federacijos?“ Taigi padnestriečiams buvo leista pasisakyti vien už Rusiją arba už Moldovą, tačiau tik antrasis variantas buvo interpretuojamas kaip „nepriklausomybės praradimas“.

Tačiau Padnestrės „valdžia“ turi gerą argumentą savo kuriamos valstybės nepriklausomam egzistavimui paremti: Moldovos Respublika, kaip ir Lietuva, pasisako už Ribentropo-Molotovo pakto pripažinimą negaliojančiu. Tačiau tarpukario laikais didžiuma šiandienės Moldovos teritorijos priklausė Rumunijai, o Padnestrė (be Benderų/Tiginos miesto) – SSRS. Taigi Ribentropo-Molotovo pakto padarinių panaikinimas, pasak Padnestrės propagandos, reikštų neišvengiamą Moldovos padalijimą.

Neaišku, ar patiems padnestriečiams jų „valstybė“ patinka. Kartais ji gali atrodyti kaip Sovietų Sąjungos muziejus: tie patys paminklai, gatvių pavadinimai, o spaudos kioskuose galima nusipirkti tik vyriausybinių laikraščių, vos ne kasdien išpilančių po kibirą pamazgų ant Moldovos, JAV ir Vakarų Europos šalių. Vienintelis skirtumas nuo buvusios SSRS – laisvė keliauti: retas kuris Padnestrės gyventojas suvokia Kišiniovą (ar net Maskvą) kaip užsienį. Kišiniovo gatvėse į akis krinta, kad dauguma prabangių mašinų turi Padnestrės valstybinius numerius. Padnestrės valdžia stengiasi visokeriopai įtikinti pasaulį, kad jų „valstybė“ tvarkosi geriau nei „kaimyninė“ Moldova. Kartais tai pavyksta: juk kai kurioms profesinėms grupėms mokamos didesnės pensijos, o ir Padnestrės valiuta simboliškai atrodo „stipresnė“, nes už vieną Moldovos lėją mokoma tik 0,8 Padnestrės rublio. Tai vėl primena Sovietų Sąjungos laikus, kai doleris „kainavo“ 60 kapeikų. Tačiau yra daug kasdienių problemų: prastas aprūpinimas buitinėmis prekėmis, paplitusi valdininkų (taip pat pasieniečių ir muitininkų) korupcija, nepotizmas ir visos su „valstybės“ nepripažinimu susijusios bėdos: dvejopos pilietybės būtinybė (kiekvienas Padnestrės gyventojas privalo turėti ir Moldovos, Rusijos ar Ukrainos pilietybę, kad apskritai galėtų išvažiuoti iš Padnestrės), dokumentų nepripažinimas kitose šalyse, užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Padnestrėje nebuvimas ir t. t.

Taigi Padnestrės – niekieno nepripažįstamos valstybės – funkcionavimas naudingas pirmiausia pačiai Padnestrės valdžiai, sugebėjusiai sukurti veiksmingą pseudoadministracinį tinklą pinigams iš piliečių surinkti. Patiems piliečiams, priverstiems dėl savo „valstybės“ tarptautinio nepripažinimo atlikti visus administracinius veiksmus ne tik Padnestrėje, bet ir Moldovoje, Ukrainoje ar Rusijoje, vargu ar dabartinis status quo naudingas.

Padnestrė – puikus įrankis Rusijos rankose Moldovai šantažuoti ir Ukrainai grasinti šachu. Jei Rusija pripažintų Padnestrę de jure, kaip tikisi „prezidentas“ Smirnovas, o paskui – pagal 2006 m. referendume išreikštą padnestriečių pageidavimą – prijungtų ją prie savo teritorijos, Europos žemėlapyje atsirastų dar viena „Kaliningrado sritis“. Toks žingsnis dar stipriau surištų rankas Moldovai ir Ukrainai. Tik abejotina, ar Rusijos valstybei apsimoka maitinti dar vieną atsilikusį regioną. Taip pat abejotina, ar tolesnės politinės pasekmės būtų naudingos Rusijai. Juk sunku lyginti į Vakarus atsigręžusią Gruzijos vyriausybę su Moldovą valdančiais komunistais, nors ir turinčiais tam tikrą visuomenės palaikymą.

Galutinis Padnestrės atsiskyrimas galbūt iškeltų į valdžią mažiau Rusijai pataikaujančius Moldavijos politikus, gal ir vėl prasidėtų kalbos apie glaudesnius jos ryšius su Rumunija. Kad tai įmanoma, parodė patys moldavai (įvairiais duomenimis, 10–25 proc. Moldovos piliečių), 2007 m. Rumunijai įstojus į ES pateikę šimtus tūkstančių prašymų gauti Rumunijos pilietybę remdamiesi tuo, kad jų tėvai ar seneliai buvo Rumunijos piliečiai.

Pagal tokį scenarijų Rusija laimėtų mažytę Padnestrę ir galutinai prarastų savo įtaką Kišiniove. O juk ir taip dabar, net nepripažinusi Padnestrės, Rusija galėtų pasitelkti „savo piliečių gynimo“ argumentą, jei įvykiai pasisuktų jai nepalankia linkme.

Rusijai svarbu išsaugoti Moldovos teritorinį vientisumą ir didžiulę savo įtaką Padnestrėje. Todėl ji – skirtingai negu Abchazijos ir Pietų Osetijos atveju – dabar perša federalizacijos variantą, vadinamąjį Kozako planą. Jis numato, kad būsimoje federacijoje Padnestrė turėtų lygias teises su likusia Moldovos teritorija, nors jos gyventojų skaičius aštuonis kartus mažesnis nei Moldovos. Be to, Rusijos kariuomenė turėtų pasilikti Padnestrėje dar 20 metų.

Toks scenarijus iš esmės ne tik legalizuotų dabartinį Padnestrės elitą, bet ir geopolitiškai susilpnintų Kišiniovo poziciją. Ar tokia teritorinio vientisumo kaina Kišiniovui priimtina?

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras